,,Kaimo vaizdas keičiasi: kuriasi modernūs ūkiai, kurie niekuo nenusileidžia vokiečių, austrų, olandų ir prancūzų ūkiams“ Verslas 2014-11-042017-03-10 Lietuvos Respublikos Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Saulius BUCEVIČIUS atsako į ,,Verslo ir politikos“ klausimus Saulius Bucevičius. Gerbiamas pirmininke, ką manote apie referendumą dėl žemės pardavimo draudimo užsieniečiams ir juridiniams asmenims? 2014 m. balandžio 10 d. Seimas nutarimu patvirtino privalomojo referendumo vykdymo datą – š. m. birželio 29 d. – ir nustatė, kad referendumu piliečiams bus siūloma keisti net tris Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnius (9, 47 ir 147 straipsniai). Pagal Referendumo įstatymo 7 straipsnį, šis referendumas bus laikomas įvykusiu, jeigu jame dalyvaus daugiau kaip pusė piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus. Kadangi vienas iš siūlomų keisti straipsnių yra XIV skirsnyje „Konstitucijos keitimas“, todėl teikiamų referendumui nuostatų pakeitimas bus laikomas priimtu, jeigu tam pritars daugiau kaip pusė piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus. Referendumo iniciatoriai pagrindiniu siekiu nurodė būtinybę užkirsti kelią Lietuvos žemės išpardavimui užsieniečiams. Manau, kad Seimui priėmus naująjį Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymą, kuriame buvo nustatyti griežti saugikliai norintiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, šis referendumas neteko prasmės. Kokių žingsnių ėmėsi Kaimo reikalų komitetas, siekiant užkirsti kelią žemės supirkinėjimui? Komitetas visuomet siekė užtikrinti, kad žemės ūkio paskirties žemę, kaip ribotą ir ypatingos reikšmės mūsų šalies gamtos išteklių, nuosavybės teise valdytų tik ją norintys ir galintys dirbti asmenys. Todėl dar 2013 m. liepos 2 d. Seimas sugriežtino valstybinės žemės įsigijimo tvarką, nustatydamas, kad vienu asmeniu laikomas ne tik žemę įsigyjantis asmuo, bet ir su juo susiję asmenys (sutuoktiniai, tėvai (įtėviai) su jų nepilnamečiais vaikais (įvaikiais). Taip buvo užkirstas kelias žemės supirkinėjimui stambiu mastu. Tuo pačiu, suprasdamas pasikeitusią ekonominę situaciją ir atsižvelgdamas į didžiųjų žemės ūkio bendrovių susirūpinimą, Komitetas ne kartą svarstė galimybes leisti žemės ūkio subjektams nuosavybės turėti daugiau nei 500 ha žemės ūkio paskirties žemės. Komiteto 2014 m. sausio 22 d. sprendimu sudaryta darbo grupė parengė Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymo ir jį lydinčių įstatymų projektus, kurie buvo priimti ir įsigaliojo nuo š. m. gegužės 1 d. Jais buvo sugriežtinti saugikliai asmenims, norintiems įsigyti privačios žemės ūkio paskirties žemės, apsaugoti žemės ūkio paskirties žemę daugelį metų dirbančių ūkininkų interesai ir užtikrintas konkurencingų ūkių Lietuvoje vystymasis. Kartu, atsižvelgiant į Vyriausybės programą, sudarytos papildomos sąlygos vystyti gyvulininkystę – suteikta teisė įsigyti privačios žemės viršijant 500 ha (1 papildomas ha 1 sąlyginiam gyvuliui). Noriu pabrėžti, kad Kaimo reikalų komitetas vykdo aktyvią parlamentinę kontrolę žemės klausimais. Bent kartą per metus svarstome nuosavybės teisių atkūrimo ir kitas žemės reformos aktualijas: išklausome Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM, VĮ ,,Valstybės žemės fondas“ ir kitų institucijų atstovus bei pateikiame rekomendacijas įsisenėjusioms žemėtvarkos problemoms spręsti. Pavyzdžiui, 2013 metais, sulaukę daugybės skundų, apsvarstėme problemas dėl apleistų žemės ūkio naudmenų nustatymo ir pasiūlėme pakeisti taisykles. Dar 2013 m. spalio 9 d. posėdyje priėmėme sprendimą, kuriuo pasiūlėme Žemės ūkio ministerijai nustatyti tokį teisinį reglamentavimą, kad likusi laisva valstybinė žemės ūkio paskirties žemė būtų ne parduodama, o išnuomojama pagal ilgalaikę žemės nuomos sutartį žemės ūkio subjektams. Deja, mūsų sprendimas buvo įgyvendintas tik šių metų pavasarį. Taip pat domimės miško pardavimo aukcionų vykdymo eiga ir kitais žemdirbiams aktualiais klausimais. Kokie artimiausi darbai laukia Komiteto žemės teisės srityje? Numatome spręsti valstybinės žemės nuomos klausimą, sodininkų bendrijose esančios žemės kadastrinių matavimų problemą. Taip pat – priimti teisės aktus, suteikiančius teisę žuvininkystės tvenkinių savininkams išpirkti ne konkurso būdu žemę, esančią po pramoniniais žuvininkystės tvenkiniais. Koks buvo pirmasis reikšmingas darbas, Jums tapus Kaimo reikalų komiteto pirmininku? Man labai pasisekė kadenciją pradėti tikrai reikšmingu ir daugiau nei šešis metus vilkintu darbu – pluoštinių kanapių auginimo įteisinimu. Mes buvome likę vienintele šalimi Europos Sąjungoje, ir mums grėsė baudos dėl to, kad Lietuvoje visų rūšių kanapės buvo įtrauktos į draudžiamų auginti augalų sąrašą. Dėl neišmanymo, painiojimo pluoštinių ir narkotinių kanapių, bereikalingų baimių įstatymo svarstymas strigo, projektas buvo ne kartą grąžintas tobulinti. Mums kartu su kolega Petru Čimbaru prireikė nemažai „žemaitiško“ užsispyrimo atstovėti šį įstatymą Seime. Šiandien rezultatai džiugina: pluoštinių kanapių plotai auga, o iš jų gaminami plataus asortimento, inovatyvūs produktai. Praėjusiais metais Lietuva pirmininkavo Europos Sąjungos Tarybai. Kaip vertinate šio pirmininkavimo pasiekimus žemės ūkio srityje? Pirmininkavimo, kuris buvo didelis iššūkis Lietuvai, rezultatai iš tiesų džiugina. Baigtos derybos dėl Bendrosios žemės ūkio politikos reformos ir pasiekta esminių sutarimų dėl Bendrosios žuvininkystės politikos reformos. Mūsų, parlamentiniame kontekste, reikšmingas surengtas Kaimo reikalų komitetų pirmininkų susitikimas, kuriame buvo aptartos mums svarbios temos: Bendrosios žemės ūkio politikos reformos įgyvendinimas ir smulkiųjų ūkių dabartis bei perspektyvos. Į šį susitikimą atvyko maždaug 80 svečių iš 24 Europos Sąjungos šalių, šalies kandidatės Turkijos, Šiaurės šalių tarybos, Europos Parlamento, Europos Komisijos. Europos Parlamento Žemės ūkio ir Kaimo plėtros komitetas nusprendė pradėti naują iniciatyvą – glaudesnį dialogą su nacionaliniais parlamentais. O konkrečiai – kviesti į Europos Parlamentą pirmininkaujančios šalies parlamento Komiteto pirmininką, kuris Bendrosios žemės ūkio politikos fone galėtų nušviesti savo šalies aktualijas. Lapkričio mėnesį vykau į Briuselį ir pristačiau Lietuvai svarbius klausimus – vis dar išliekančias nevienodas konkurencijos sąlygas dėl skirtingų dydžių tiesioginių išmokų, pieno sektoriaus ir smulkiųjų ūkininkų problemas. Tikiu, jog ši praktika išliks ir ateityje, suteikdama naudos visos Europos žemdirbiams ir kaimo gyventojams. Taigi Bendroji žemės ūkio politika jau reformuota, jos rezultatai aptarti, o kaip ji įgyvendinama, kokie pokyčiai laukia mūsų žemdirbių? Dėl užsitęsusių derybų dauguma naujųjų nuostatų įsigalios nuo 2015 metų, tačiau viena paramos priemonė, tai yra pirmųjų hektarų išmoka, bus mokama jau už 2014 m. deklaruotus pasėlius, papildomai paremiant pirmuosius 30 hektarų. Turiu prisipažinti, kad prieštaravimai šiai paramai, kurios Kaimo reikalų komitete sulaukėme iš socialinių partnerių, mane iš tikrųjų stebina. Lietuvoje beveik 90 procentų ūkių deklaruoja iki 30 hektarų, tad toks tiesioginių išmokų perskirstymas neabejotinai naudingas daugumai ūkininkų, tačiau pagrindinis socialinis partneris – Žemės ūkio rūmai – pasisakė prieš šios schemos taikymą. Komitete mes siekėme, kad bent 20 procentų tiesioginių išmokų būtų perskirstyta pirmiesiems hektarams, Žemės ūkio ministerija pasirinko kompromisinį kelią ir šiai išmokai skyrė 10 procentų tiesioginių išmokų voko. Dėl tolesnio šios išmokos taikymo diskutuosime Komitete išanalizavę šių metų deklaravimo duomenis. Komitete taip pat vyksta aktyvios diskusijos dėl susietos paramos. Siekiant išvengti tiesioginių išmokų mokėjimo „sofos ūkininkas“, prašome ministerijos išnaudoti visas galimybes derantis su Europos Komisija, kad laikomi gyvuliai būtų privalomas šių išmokų gavimo reikalavimas. Kitas Bendrosios žemės ūkio politikos ramstis yra kaimo plėtros priemonės. Kokios perspektyvos šioje srityje? Tenka apgailestauti, kad paramos kaimo plėtrai mažėja, palyginus su praėjusiu laikotarpiu, beveik 15 procentų. Todėl turime labai atsakingai skirstyti pinigus, matyti aiškius prioritetus, siekti maksimalaus lėšų panaudojimo efektyvumo. Komitete svarstant Kaimo plėtros programos projektą, pagrindinis dėmesys buvo skirtas gyvulininkystės, ekologinio ūkininkavimo, smulkiųjų ir vidutiniųjų ūkių skatinimui. Komiteto narių nuomone, turi būti aiški takoskyra tarp ekologiškų ir išskirtinės kokybės produktų, kuriems yra taikomi daug mažesni gamybos reikalavimai. Pastariesiems turi būti skiriamas mažesnis paramos intensyvumas, be to, siūloma keisti ir patį pavadinimą: „Išskirtinės kokybės produkto“ pavadinimas yra klaidinantis vartotoją. Susidaro nuomonė, jog toks produktas yra geresnis už ekologišką, o tai tikrai neatitinka realybės. Nuoširdžiai manau, kad mūsų pateikti pasiūlymai yra konstruktyvūs ir pagrįsti, todėl tikiuosi, kad jie bus tinkamai įvertinti ir pagal galimybes įgyvendinti. Teigiama, kad krizės metu žemės ūkis buvo tas garvežys, kuris traukė visą Lietuvos ekonomiką. Kokia dabartinė žemės ūkio situacija? Jau ne vienerius metus man vos ne kas savaitę tenka važiuoti į Vilnių per visą šalį. Kasmet kaimo vaizdas keičiasi. Atsiranda gražių rekonstruotų gamybinių pastatų, mažėja dirvonuojančių žemių plotų. Kuriasi modernūs ūkiai, kurie niekuo nenusileidžia vokiečių, austrų, olandų ar prancūzų ūkiams. Fermose – naujausios melžimo ir šėrimo technologijos, atsiranda net melžimo robotų, sutvarkytos mėšlidės. Ūkininkai dirba su vakarietiškais kompiuterizuotais traktoriais ir kombainais. Mes turime suvokti, kad tai didžiulis šuolis nuo to, kai žmonės pradėjo dirbti turėdami vos keletą hektarų žemės ir aplūžusį baltarusišką traktorių. Tam didelės įtakos turėjo sėkmingas ES paramos lėšų įsisavinimas, mūsų žemdirbių darbštumas ir sumanumas. Apskritai Lietuvoje žemės ūkio produktų gamyba yra gana stabili. Šalis pagamina žemės ūkio produkcijos už daugiau kaip 9 mlrd. litų, žemės ūkio ir maisto produktų eksportas sudaro 19 procentų viso prekių eksporto, išlaikomas teigiamas užsienio prekybos balansas. Seimo Kaimo reikalų komitetas formuoja žemės ūkio politiką ir kontroliuoja, kaip ji įgyvendinama. Kaip sekasi Jūsų vadovaujamam komitetui atlikti šią nelengvą ir atsakingą misiją? Nuo kadencijos pradžios komitetas labai dėmesingai nagrinėjo Vyriausybės 2012–2016 metų programos nuostatas bei teikė siūlymus dėl jos įgyvendinimo prioritetinių priemonių ir svarbiausių rodiklių. Rekomendavome labiau remti vidutinio dydžio prekinius ir šeimos ūkius, skatinti žemės ūkio gamybą nenašiose žemėse, remti jaunimą imtis verslo kaimo vietovėse, sudaryti palankesnes sąlygas kaimo bendruomenių veiklai, teikėme pasiūlymus dėl specialistų ir darbininkiškų profesijų rengimo žemės ūkiui gerinimo. Iškėlėme idėją, kad nedidelių gyvulininkystės fermų statybai bei rekonstrukcijai turi būti suteiktas prioritetas ir panaikinami įvairūs biurokratiniai trukdžiai išduodant tokių statybų leidimus. Daugelis komiteto pasiūlymų ir rekomendacijų buvo įgyvendinta. Noriu pažymėti, kad buvo reiškiama aktyvi pozicija siekiant gauti didesnės ES paramos mūsų žemdirbiams, teiktos rezoliucijos, bendradarbiavome su kitų šalių parlamentarais. Nepamirštame darbo su kaimo bendruomenėmis ir žemdirbių savivaldos organizacijomis. Neseniai aptarėme Kaimo parlamento atstovų pasiūlymus, stengiamės atsižvelgti į juos. Kokius galėtumėte paminėti Seimo priimtus naujus agrarinio sektoriaus įstatymus? Seimas priėmė įstatymą, kuriuo nuo 2013 m. balandžio 1 d. sudarytos galimybės įdarbinti asmenis sezoninėms ir aukštos kvalifikacijos nereikalaujančioms paslaugoms teikti supaprastinta tvarka – naudojant žemės ūkio ir miškininkystės paslaugų kvitus. Šia tvarka patenkinti ir sėkmingai naudojasi ūkininkai ir įmonės, o kaimo gyventojai turi daugiau galimybių gauti darbo, užsidirbti pajamų ir būti apdrausti privalomuoju sveikatos draudimu. Praėjusiais metais trumpalaikes paslaugas teikė apie 23 tūkst. asmenų, kurių dalis buvo bedarbiai, ir jie neprarado bedarbio statuso bei gaunamos piniginės socialinės paramos. Žmonės galėjo papildomai užsidirbti, o ūkininkams ženkliai mažėja administracinė našta sudarinėjant trumpalaikes darbo sutartis. Patikslinus Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymą, padidinta atsakomybė už šio įstatymo pažeidimus ir pavesta atsiskaitymo terminus kontroliuoti Valstybinei mokesčių inspekcijai. Atsiskaitymų už pateiktą žemės ūkio produkciją būklė ženkliai pagerėjo, ir nusiskundimų dėl pavėluoto atsiskaitymo su žemdirbiais negauname. Žinoma, dar yra problemų, kai vyksta atsiskaitymai su mažomis prekybos ar supirkimo įmonėmis, kurių nekontroliuoja Valstybinė mokesčių inspekcija. Ilgus metus kiaulių, paukščių, bičių bei grybų augintojai beldėsi į įvairių institucijų duris, prašydami sudaryti vienodas sąlygas visiems žemės ūkio veiklos subjektams įsigyjant atleistus nuo akcizų dyzelinius degalus. Tokia lengvata turėtų įsigalioti nuo 2015 m. sausio 1 d. Seimui pakeitus Akcizų įstatymą. Iki to laiko Vyriausybė turės patikslinti nustatytus leidžiamus įsigyti atleisto nuo akcizų dyzelinių degalų kiekius ir juos suderinti su Europos Komisija. Lietuvos žemės ūkyje labai daug smulkiųjų ūkių. Pasaulinė praktika rodo, kad vienintelis kelias tokiems ūkiams išlikti ir konkuruoti rinkos sąlygomis yra kooperacija. Aš dažnai būnu kaime ir pastebiu, kad vis dar vyrauja žmonių nepasitikėjimas vienas kitu, sunku rasti viename kaime ar apylinkėje kelis kaimynus bendraminčius, kurie galėtų veikti kartu. Nelengva rasti kooperacijos organizatorių-lyderį, kuris norėtų ir galėtų prisiimti atsakomybę ne tik už save, bet ir už visą kooperatyvą. Smulkieji ūkininkai neturi reikalingų gamybai vystyti nuosavų lėšų, nedidelės jų galimybės pasinaudoti kredito įstaigų paslaugomis. Trūksta dar ir žinių, informacijos bei mokymų kooperatyvų steigimo klausimais. Tačiau smulkieji ūkininkai vis labiau supranta kooperacijos naudą. Vieni pirmųjų į kooperatinį judėjimą įsitraukė pieno gamintojai, steigdami pieno supirkimo punktus ir parduodami pieną didesniais kiekiais. Turėdami didesnes galimybes derėtis jie gauna didesnę kainą. Dabar jie valdo apie 30 procentų pieno rinkos. Džiugu, kad kooperatyvas „Pienas LT“ stato pirmąją šalyje kooperatinę pieno perdirbimo įmonę, kuri galės perdirbti apie 10 procentų viso Lietuvoje superkamo pieno. Kitas ne mažiau reikšmingas įvykis, skatinantis bendradarbiavimą tarp įvairių kooperacijos formų šalyje ir turintis įtakos tolesnei kooperatinio judėjimo plėtrai, yra Lietuvos kredito unijos, Lietuvos kooperatyvų sąjunga ir Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos priimtas sprendimas įsteigti Lietuvos kooperatyvų konfederaciją. Steigimo sutartis iškilmingoje aplinkoje pasirašyta Seime š. m. birželio 20 dieną. Aktyvūs kooperacijos dalyviai yra ir grūdininkai, kurie jau apima 10 procentų grūdų rinkos. Galime teigti, kad kooperacijos vežimas Lietuvoje, nors ir braškėdamas, bet juda į priekį. Lietuva – jūrinė valstybė. Viena iš Kaimo reikalų komiteto kuruojamų sričių yra žuvininkystė. Tai koks gi tas Lietuvos jūrinės žvejybos sektorius? Lietuvos, palyginti su kitomis valstybėmis, žvejybos pajėgumai nepalyginamai mažesni, suprantama, atitinkantys geografines sąlygas. Jūros pakrantės ilgis siekia 91 km, registruotų žvejybos laivų skaičius – 150. Iš jų 109 laivai, turintys teisę žvejoti Baltijos jūros priekrantėje, 30 laivų, turinčių teisę žvejoti atviroje Baltijos jūroje, ir 11 laivų – tolimuosiuose žvejybos rajonuose. Tuo tarpu kitų Baltijos valstybių, pavyzdžiui, Latvijos, jūros sienos ilgis – 498 km, registruotų žvejybos laivų skaičius – 735; Estijos jūros siena – 768 km, kranto linijos ilgis – 3 794 km (su įlankomis, salomis ir pan.), registruotų žvejybos laivų skaičius – 927. Kaip Lietuvoje reglamentuojama verslinė žvejyba Baltijos jūroje? Kaimo reikalų komitete, vadovaujamame S. Bucevičiaus, ne kartą svarstytos verslo sąlygos žvejams. Žvejybos jūrų vandenyse reglamentavimas yra išskirtinė Europos Sąjungos kompetencija, ji reglamentuoja žvejybos veiklą vandenyse ir nustato žvejybos galimybes. Lietuvoje pagrindinė institucija, įgyvendinanti ES Bendrosios žuvininkystės politikos nuostatas ir valdymo principus, yra Žemės ūkio ministerija. Ji paskirsto individualias žvejybos galimybes jūrų vandenyse, išduoda žvejybos leidimus ir kartu su kitomis valstybėmis narėmis ir Europos Sąjungos žuvininkystės kontrolės agentūra kontroliuoja žvejybą. Lietuvai Baltijos jūroje skiriamos keturių žuvų rūšių – menkių, strimelių, šprotų ir lašišų – žvejybos kvotos, tačiau pagal mūsų šalies žvejų žvejybos laimikį svarbiausios žuvys yra menkės, strimelės, šprotai ir plekšnės. 2014 m. pradžioje pagrindinę žvejybos laimikio Baltijos jūroje dalį sudarė: Baltijos šprotai, strimelės, menkės ir upinės plekšnės. Pagrindiniai mūsų laivų tolimieji žvejybos rajonai – Vakarų Afrikos valstybių (Mauritanijos Islamo Respublikos ir Maroko Karalystės) išskirtinių ekonominių zonų vandenys, Svalbardo žvejybos rajonas (Norvegijos Karalystės išskirtinės ekonominės zonos vandenys) ir Žvejybos šiaurės rytų Atlante komisijos (NEAFC) reguliuojami rajonai. Pastaruoju metu spaudoje bei viešojoje erdvėje pasigirdo kaltinimų, kad Lietuvoje žlugdomas jūrinės žvejybos verslas. Kaip galėtumėte tai pakomentuoti ir kokia Kaimo reikalų komiteto pozicija šiuo klausimu? 2013 m. Seimas priėmė Žuvininkystės įstatymo pakeitimo įstatymo projektą, kurio pagrindinis tikslas – įgyvendinti Tarybos reglamentus, kuriais siekiama užkirsti kelią neteisėtai žvejybai. Nors Vyriausybėje šis projektas buvo rengtas kelerius metus, mums reikėjo jį apsvarstyti ir priimti per gana trumpą laiką. Komiteto patobulintas įstatymas buvo papildytas nauju straipsniu, kuriuo įtvirtintas įpareigojimas Vyriausybei iki 2014 m. sausio 1 d. pateikti Seimui su socialiniais partneriais suderintą atitinkamo straipsnio pakeitimo projektą, kuriame būtų nustatytos daugiausia nesutarimų kėlusios nuostatos – žvejybos galimybių jūrų vandenyse skyrimo ūkio subjektams principai. Visi viešojoje erdvėje minėti nesutarimai dėl verslinės žvejybos kvotų skyrimo Baltijos jūroje prasidėjo nuo 2012 m. žemės ūkio ministro patvirtintų Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo taisyklių, pagal kurias skirstant kvotas vienai žvejybos įmonei buvo sudarytos išskirtinės sąlygos, nes jai atitekdavo apie 80 procentų visų Lietuvai skiriamų šprotų ir strimelių žvejybos kvotų. Dėl to, kaip informavo mus žvejai, žvejybos įmonės atsidūrė ties bankrotų riba, buvo parduoti 8 žvejybiniai laivai. Dėl susidariusių nevienodų verslo sąlygų žvejus vienijančios asociacijos kreipėsi į komitetą, kur ši problema buvo svarstyta ne vieną kartą, paprašyta Specialiųjų tyrimų tarnybos, Konkurencijos tarybos išvadų, parengtas ne vienas Komiteto sprendimas su siūlymais Vyriausybei, Žemės ūkio ministerijai. Jau metus trunka ginčai dėl Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo taisyklių, tačiau Vyriausybė iki šiol nepateikė įstatymo pakeitimo projekto ir nepatobulino taisyklių. 2014 metais žvejybos kvotos buvo paskirstytos senąja tvarka. Baltijos žvejus vienijančios organizacijos pradėjo bylinėtis, teismų nutartimis tenkinami skundai, kuriais prašoma sustabdyti Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo komisijos posėdžio protokolo punkto, kuriuo paskirtos žuvų išteklių naudotojams 2014 metų šprotų ir strimelių kvotos, galiojimą, tačiau ŽŪM ir 2014 metų kvotas paskirstė senąja tvarka. Žvejai patirtus nuostolius ketina išieškoti iš valstybės teismine tvarka. Preliminariais jų skaičiavimais, išieškoma suma gali siekti daugiau kaip 2 mln. litų. Kaimo reikalų komitetas palaiko žvejus, tai įrodo ir vienbalsiai priimti sprendimai, kuriais ne vieną kartą siūlėme Žemės ūkio ministerijai tobulinti minėtas Taisykles. Esame Žemės ūkio ministerijos patikinti, kad Seimo rudens sesijoje bus pateiktas Vyriausybės parengtas Žuvininkystės įstatymo projektas, ir šioje istorijoje bus padėtas taškas. Kalbėjosi Kęstutis DIDŽIULIS ,,Verslas ir politika“, 2014 m. birželis, Nr. 6 (55) Share on Facebook Share Share on TwitterTweet Share on Pinterest Share Share on LinkedIn Share Share on Digg Share