Arminas LYDEKA

Etiketo ekspertas

Norint sėkmingai bendrauti su auditorija, ne pro šalį žinoti tam tikrų subtilybių.

       Žinokime tikslą

Pranešėjas, bendraudamas su auditorija, dažniausiai siekia tam tikrų tikslų, dėl to jam svarbu apibrėžti: koks yra pranešimo tikslas;  koks turėtų būti pranešimo rezultatas;  kas gali padėti pasiekti tikslą.

Išskiriami trys pagrindiniai prezentacijos tikslai:

Informacinis (aiškinamasis, instrukcinis). Laukiamas rezultatas – kad klausytojai suvoktų ir suprastų informaciją.

Įtikinėjimas (pardavimai, rinkiminė agitacija). Laukiamas rezultatas – klausytojų nuomonių, nuostatų pakeitimas ar bent laukiamo elgesio paskatinimas. Klausytojai yra nevienodai greitai įtikinami. Greičiau gali būti įtikinti: moterys, mažiau pasitikintys savimi, labiau priklausomi žmonės. Tik nelabai stiprios emocijos turi didžiausios įtakos nuostatų pakeitimams. Kuo mažiau nutolęs faktas nuo klausytojo nuostatos, tuo didesnė tikimybė, kad tas faktas bus pripažintas ir priimtas.

Proginis – parodos ir t. t. atidarymas, uždarymas, atsakomoji ar sveikinamoji kalba.

Pranešėjas gali siekti ne vieno, bet kelių tikslų iš karto. Be to, vienas pagrindinis tikslas gali būti susijęs su kitais šalutiniais. Pavyzdžiui, emocinis poveikis gali būti naudojamas kaip metodas patraukti auditorijos dėmesiui, nors pagrindinis tikslas yra tai, kad ji išklausytų pranešimą. Įtikinimas taip pat yra daugelio pranešimų sudedamoji dalis.

      Ryšys su auditorija

Pranešėjui visada reikia adaptuotis, prisitaikyti prie auditorijos kaip vientisos grupės, kadangi pranešimą turi suvokti daug skirtingų žmonių. Svarbu žinoti, ko žmonės tikisi iš prezentacijos, kiek jie yra jau susipažinę su tema.

Taip pat yra svarbu:

Auditorijos dydis. Komunikacija su mažesne grupele turėtų būti intymesnė, asmeniškesnė. Komunikacija su didesne auditorija turi būti formalesnė.

Auditorijos tipas: atsitiktiniai žmonės, privalomas susirinkimas ar savanoriai? Atsitiktinius žmones galima sudominti pranešimo tema arba pateikimo stiliumi: sensacijos, supermanieros ar ypatingos vaizdinės priemonės. Privalomame susirinkime žmonės dažnai būna priešiškai nusiteikę, todėl svarbu parodyti, kad esi vienas iš jų, užmegzti kontaktą. Jei žmonės susirinko savo noru, klausimus galima nagrinėti nuodugniau, nenaudojant ypatingų fokusų.

Auditorijos socialinė struktūra: amžius, lytis, gyvenamoji vieta, profesija, išsilavinimas, ekonominė padėtis, religiniai įsitikinimai ir t. t. Tai turi reikšmės auditorijos nuomonėms, nuostatoms, vertybinėms orientacijoms.

Kartais verta parepetuoti

Prieš skaitant pranešimą patartina iš anksto pasiruošti būtiną medžiagą. Medžiaga gali būti: pavyzdžiai, statistiniai duomenys, citatos, analogijos, vaizduojamoji medžiaga, metaforos (palyginimai), visa tai, kas sustiprina poveikį.

Medžiagą galima suskirstyti į tai, kas privalu žinoti (dalykai, kuriuos būtina paliesti), ir tai, kas ne pro šalį žinoti (pokštai, įdomybės, skirti prezentacijai pagyvinti ar laikui ,,užtempti“). Siūloma skirtingo tipo medžiagą kortelėse pasižymėti skirtinga spalva, kad būtų galima lengviau naudoti pranešimo metu.

Pranešimo struktūra  susideda iš trijų dalių:

Įvadas. Jo metu pranešėjas privalo :

– sukurti bendrumo jausmą auditorijoje;

– užvaldyti auditorijos dėmesį;

– pateikti pagrindinę pranešimo problemą arba temą;

– pažymėti informacijos svarbą.

Dėstymas. Jį sudaro pagrindinė informacija, argumentai, pavyzdžiai. Kuo daugiau akcentuojamų minčių, tuo sunkiau jas visas atsiminti. Rekomenduojami du trys pagrindiniai akcentai. Dėstymas užima iki 80 procentų pranešimo laiko. Pirmumo efektas: žmonės geriau įsimena tai, ką išgirsta iš pradžių. Pradžioje dažniausiai pateikiami svarbiausieji elementai.

Išvados. Tai apžvalga to, kas buvo išdėstyta, akcentuojamos pagrindinės išvados, apibendrinimas.

Jei sunku suvaldyti nervus, patariama pranešimą išmokti vos ne mintinai, ypač įžangą, o paties pranešimo metu labiau įsijausti į aktoriaus rolę. Ypač padeda pranešimo repetavimas.

Kad pranešimas nuskambėtų įtikinamai

Jei esate nepatyręs pranešėjas, dėl to neatsiprašinėkite, prieš pranešimą nusišypsokite, apžvelkite auditoriją. Palaikykite akių kontaktą viso pranešimo metu, žvilgsnis turi būti natūralus, o jūs – entuziastingas – tai uždegs ir kitus. Be abejo, su auditorija bendraukite mandagiai ir pagarbiai. Apsirengimas turi atitikti progą ir išlikti praktiškas.

Labai svarbus dalykas yra pranešėjo balsas, nes jis atspindi jo psichologinę būseną. Susinervinus dreba balsas, nes pačios mintys taip pat dreba. Maloniausia yra klausyti gana žemo, visus tonus išnaudojančio balso. Kalba turi būti ritminga, nemonotoniška. Kalbos tempas turi būti varijuojamas, naudojant pauzes ir pagreitėjimus. Kalba turi būti aiškiai girdima, tačiau reikia atsiminti, kad šaukiant balsas išsikraipo. Priebalsių tarimas lemia kalbos aiškumą, o balsių – tonų įvairovę. Taisyklingas kvėpavimas ramina nervus, taip pat nulemia balso stiprumą.

Kad ir kas bus kalbama, jei kūno kalba prieštaraus išsakomoms mintims, rezultatas bus neigiamas. Patariama, jei nėra suvaržymų, truputį judėti. Savo elgsena būtina demonstruoti asmenybės brandą, pasitikėjimą, jog nėra užslėptų minčių, bendravimo žaidimų. Tai rodo, kad asmuo jaučiasi užtikrintas ir laimingas, būdamas čia ir skaitydamas pranešimą.

Jei pranešėjas palinkęs į priekį, jis rodo polinkį dominuoti, dažnai naudoja agresyvią gestikuliaciją rankomis, jei atsilošęs – rodo nepasitenkinimą esama situacija, tai gynybos arba nusileidimo poza. Pagrindinė mintis: ,,Aš nenoriu būti čia“.

Kalba, kuria perduodama informacija didelei grupei, yra labiau ribota, mažiau lanksti, labiau nuasmeninta, žodžiai parenkami atsižvelgiant į jų pirminę prasmę, o ne į papildomas prasmes.