Reforma Lietuvoje turi padėti į valstybės tarnybą pritraukti ir išlaikyti gabiausius, perspektyviausius specialistus

 Į ,,Verslo ir politikos“ klausimus atsako Valstybės departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktorius Osvaldas ŠARMAVIČIUS.

Gerbiamas direktoriau, kaip nusakytumėte Valstybės tarnybos departamento tikslus, uždavinius, paskirtį ir funkcijas?

Pradžioje norėčiau gerbiamiems skaitytojams priminti, kad darbo santykiai valstybės tarnyboje skiriasi nuo Darbo kodekso nustatyto reglamentavimo: į darbą valstybės tarnyboje asmenys įdarbinami ne sudarant paprastas darbo sutartis, o tam tikro įgalioto asmens sprendimu. Todėl  jiems iš valstybės ir savivaldybių biudžetų mokamas darbo užmokestis,  suteikiamos socialinės garantijos nustatomos ne darbo kodekso normomis, kurios leidžia darbdaviui ir darbuotojui laisvai suderinti tuos klausimus tarpusavio sutarimu, o visa tai yra nustatyta įgaliotų subjektų patvirtintuose norminiuose aktuose. Svarbiausias iš jų yra Valstybės tarnybos įstatymas, kurio nuostatos taikomos daugiau kaip 50 000 tarnautojų.

Mes prižiūrime, kaip įstaigose ir institucijose įgyvendinamas šis įstatymas ir su juo susiję teisės aktai, prireikus atliekame patikrinimus, dalyvaujame kuriant personalo valdymo standartus valstybės tarnyboje, koordinuojame valstybės tarnautojų mokymo strategijos įgyvendinimą ir atliekame kitus darbus, kurie reikalingi kuriant profesionalią ir į visuomenės poreikius orientuotą valstybės tarnybą. Trumpai tariant, Valstybės tarnybos departamentas atlieka valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas, padeda formuoti valstybės politiką šioje srityje.

Praėjusiais metais prisidėjo dar viena labai svarbi funkcija – esame atsakingi už pretendentų į valstybės tarnautojus bendrųjų ir vadovavimo gebėjimų tikrinimą.

 Šiandieninės departamento aktualijos – kokios jos? Kaip pakomentuotumėte artimiausias siekiamybes ir naujoves?

Kiekvienos valstybės rūpestis – stabilus ir efektyvus valstybės aparato darbas. O jis labai smarkiai priklauso nuo žmonių, atliekančių viešojo administravimo funkcijas, t. y. nuo valstybės tarnautojų, nuo jų kompetencijos, profesionalumo ir kitų savybių. Taigi pagrindinės mūsų aktualijos yra susijusios su tarnybos santykių valstybės tarnyboje tobulinimu. Siekiame kurti sistemą, kuri padėtų į ją pritraukti ir išlaikyti gabiausius, perspektyviausius žmones.

Visi suprantame, kad viešajam sektoriui konkuruoti su privačiuoju nėra paprasta. Mūsų turimi finansiniai svertai gerokai menkesni, todėl turime ieškoti kitų kelių, kaip valstybines įstaigas padaryti patraukliu darbdaviu.

Pastaruoju metu departamento kolektyvas intensyviai dirba su nauja Valstybės tarnybos įstatymo redakcija. Formuluojame siūlymus, kaip tobulinti  valstybės tarnautojų veiklos vertinimą, karjeros planavimą, darbo apmokėjimą ir motyvavimą, kaip valstybės tarnybos sistemą padaryti lankstesnę, reikalaujančią mažiau administracinių sąnaudų, kad būtų lengviau valdyti jos žmogiškuosius išteklius be perteklinių apribojimų ir adekvačiai reaguoti į veiklos rezultatus.

Valstybės tarnybos reforma Lietuvoje – kaip ji vyksta? Kaip Lietuvos valstybės tarnybos modelį galėtumėte palyginti su analogiškais kitų Europos šalių modeliais? 

Visuomenėje gyvuoja nuolatinis poreikis reformuoti valstybės valdymą ir ypač valstybės tarnybą. Todėl reforma čia niekada neturės pabaigos. Kaip ir minėjau, Lietuvos valstybės tarnybos sistemos jau netolimoje ateityje laukia nemaži pokyčiai.

Norisi pabrėžti, kad nepaisant tam tikrų trūkumų ir visuomenės nuomonės, užsienio ekspertai Lietuvos valstybės tarnybos sistemą vertina gerai. Bendros Europos ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ir Europos Sąjungos iniciatyvos SIGMA 2009 m. ataskaitoje Lietuvos valstybės tarnyba buvo palankiausiai įvertinta tarp visų naujų ES šalių narių iš Rytų ir Vidurio Europos. Lietuvos atitikimas Europos viešojo administravimo principams yra aukščiausias,  po 2004 m. Lietuva padarė didesnę pažangą nei Latvija, Estija, Vengrija, Slovėnija, Slovakija, Lenkija, Čekija.

Ką daryti, kad valstybės tarnautojas nejaustų politinių skersvėjų?

Natūralu, kad po demokratiškų rinkimų politinė valdžia dažnokai pasikeičia. Todėl tam tikras politizacijos lygis turbūt yra kiekvienos šalies valstybės tarnyboje. Kai kurių ekspertų nuomone, Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims būdinga santykinai maža politizacija, kuri buvo nustatyta remiantis 2008 m. SIGMA apklausa (pavyzdžiui, Lietuvoje tik 22 procentai  apklaustų tarnautojų pritarė teiginiui, jog „politinės partijos ministerijose priima į darbą savo rėmėjus“, o Lenkijoje – net 62  proc.).

Kita vertus, vargu ar teisinga būtų stabilumą pripažinti absoliučia vertybe, ypač jei kalbame apie vadovus. O nevadovaujamas pareigas užimantys valstybės tarnautojai tuos politinius skersvėjus tikriausiai menkai tepajunta. Svarbu, kad jie būtų vertinami pagal kompetenciją, lojalumą valstybei, o ne politines pažiūras.

Ką galėtumėte pasakyti apie valstybės tarnautojo stereotipą? Kiek keičiasi visuomenės požiūris į valstybės tarnautojus?

Sunku kalbėti apie kažkokį vieną, visiems bendrą stereotipą. Nuomonė apie valstybės tarnautojus dažnai priklauso nuo to, kiek konkrečiam žmogui yra tekę tiesiogiai susidurti su valstybės tarnautojais. Manyčiau, kad dažnai prastesnės nuomonės apie tarnautojus yra tie, kurie mažai yra su jais turėję reikalų arba turėję labai seniai, arba mena vieną kitą nemalonią patirtį ir konkrečių tarnautojų neigiamas savybes perkelia visai valstybės tarnybai.

Per pastarąjį dešimtmetį valstybės tarnyba gana smarkiai pasikeitė: pakito darbo kultūra, požiūris į savo statusą ir interesantus, atėjo daug jaunų žmonių, kurie jau nepamena sovietinio sukirpimo arogantiškų, „visagalių“ valdininkų, taip pat valstybės tarnyba tampa vis atviresnė visuomenei. Taigi manau, kad ir visuomenės nuomonė apie tarnautojus gerėja.

Tenka pripažinti, kad vis dėlto Lietuvos visuomenė yra gana griežta tarnautojams. Neretai jiems priekaištaujama dėl nelankstumo, pernelyg griežto nustatytų procedūrų laikymosi. Tai lemia didelis visuomenės dėmesys valstybės tarnautojų veiklai, valstybės tarnautojų atsakomybė, hierarchija valstybės tarnyboje. Bet griežtai laikytis nustatytos tvarkos juos įpareigoja įstatymai.

Kitas teiginys – neva valstybės tarnautojai nieko neveikia. Toks stereotipas susiformavo dėl to, jie nesukuria materialinių vertybių, tačiau užtikrina jų gamybos sąlygas, taip pat rūpinasi, kad nebūtų pažeisti viešieji interesai. Daugumos valstybės tarnautojų darbo objektas yra specifinis – informacija. O jos nesudėsi į rietuves ir neparodysi – štai, kiek daug padarėme.

Manau, kad nemažai žmonių nelabai skiria valstybės tarnautojus nuo politikų. Nesupranta, kad sprendimus priima politikai, o tarnautojai yra administratoriai, tuos sprendimus vykdantys, paklūstantys politikų nustatytoms taisyklėms.

Kaip parenkami specialistai valstybės tarnybai? Kas padeda siekti skaidrumo?

Sukurti skaidresnę, aiškesnę, nešališkesnę tarnautojų atrankos sistemą buvo vienas svarbiausių pastarojo meto uždavinių. Senoji atrankos sistema neretai sulaukdavo kritikos: esą ji nepakankamai efektyvi, jai stinga skaidrumo, o į valstybės tarnybą ne visuomet priimami tie, kurie to labiausiai verti.

Manyčiau, kad mums pavyko įgyvendinti savo tikslus. Nuo 2013 m. birželio 1 d. įsigaliojusi nauja atrankos į valstybės tarnybą sistema užtikrina, kad valstybės tarnautojais taptų ne vien teisės aktus gerai išmokę, bet pirmiausia analitiniu mąstymu bei kitais reikalingais gebėjimais pasižymintys kandidatai.

Šiuo metu atranka vyksta dviem etapais. Pirmąjį – centralizuotąjį – vykdo Valstybės tarnybos departamentas. Jo metu pretendentai į tarnautojus sprendžia bendrųjų gebėjimų testą, tų pretendentų, kurie nori užimti vadovaujamas pareigas, tikrinami vadovavimo gebėjimai. Taip pat centralizuotai užsienio kalbų centruose tikrinamas pretendentų anglų, vokiečių ir prancūzų kalbų mokėjimas.

Antrasis etapas vyksta tarnautojo pareigoms ieškančioje įstaigoje. Bendrųjų gebėjimų testą išlaikę asmenys dalyvauja pokalbyje, kurio metu tikrinamas jų tinkamumas eiti konkrečias pareigas. Čia taip pat nemažai naujovių, atrankas organizuojančioms komisijoms pasiūlyta  įvairių įrankių, galinčių padėti išsirinkti tinkamiausią darbuotoją.

Taigi šios permainos, ypač centralizuotai laikomas bendrųjų gebėjimų testas, užtikrina daug didesnį atrankos skaidrumą, garantuoja, kad į valstybės tarnybą nepateks reikalingų gebėjimų stokojantys asmenys.

,,Verslas ir politika“, 2014 m. kovas/balandis, Nr. 3/4 (52/53)