Valdžia

Ar ši valdžia dar geba priimti sprendimus? Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pavaduotojo Kęsto KOMSKIO vertinimu, šis Seimas nuo kitų niekuo ypatingai nesiskyrė. Jis dirbo ir dirba savo darbą, turi savo funkcijas ir jas vykdo. Jo nuomone, žmonių gyvenimui, kasdienybei įtakos labiau turi ne Seimas, o Vyriausybė. Politiko įsitikinimu, naujojo ministrų kabineto darbų plano sąrašo viršuje turėtų būti tautiečių migracijos klausimas.

Seimo Pirmininko pavaduotojas pastebėjo, kad per šią parlamento kadenciją pavyko išvengti aštrių, kardinalių sprendimų, kurie būtų pakenkę gyvybiškai svarbioms sritims. Jo nuomone, per griežti ir per staigūs pokyčiai yra labai nenaudingi ir neracionalūs.

Kęstas  Komskis tvirtina, kad kaimui iš duobės padėtų iškopti investicijos, būtina jas telkti  regionuose, privalu kurti įmones, gaivinti verslą kaime, kad netaptume vieno miesto – Vilniaus – valstybe. O teiginį, kad kaimas pats išsigydys savo žaizdas, jis vadina absurdišku.

Partneriams reikėtų daugiau pasitikėjimo

Ar jaučiasi rinkimų nuotaikos? Ar suinteresuotieji skandalais kartais neperžengia tam tikrų ribų?

Ribos viešųjų ryšių, rinkiminės kampanijos srityje jau seniai yra peržengiamos. Labai gaila, kad ,,juodosios technologijos“ vis labiau veržiasi į mūsų politinį gyvenimą, vis dažniau pradedama jomis naudotis. Tai jautėsi dar ir prieš savivaldos rinkimus.

Deja, šiandien nešvarūs agitaciniai, priešrinkiminiai žaidimai, dirbtinai kuriami skandalai tampa įprasta praktika.

Kaip vertinate šio Seimo darbą, sugebėjimus priimti sprendimus?

Šis Seimas nuo kitų niekuo ypatingai nesiskyrė. Jis dirbo ir dirba savo darbą, turi savo funkcijas ir jas vykdo. Sakyčiau, žmonių gyvenimui, kasdienybei įtakos labiau turi ne Seimas, o Vyriausybė.

Vis dėlto džiaugiuosi, kad per šią Seimo kadenciją pavyko išvengti aštrių, kardinalių sprendimų, kurie būtų pakenkę, pavyzdžiui, verslui ir kitoms gyvybiškai svarbioms sritims. Per griežti ir per staigūs pokyčiai yra labai nenaudingi ir neracionalūs.

Ką manote apie vidaus reikalų ministro skyrimo peripetijas?

Žinoma, visą šią istoriją vertinu neigiamai. Joje yra nemažai negražių dalykų. Kai  kandidatus svarsto ir vertina ne tik Premjeras, o ir kitos partijos valdyba, tai jau yra mažų mažiausiai neetiška.

Jei mes, dar kadencijos pradžioje formuodami naują Vyriausybę, būtume partijos viduje kiekvieną kandidatą į ministrus svarstę ir teikę išvadas bei rekomendacijas, niekada nebūtume priėję vieningos nuomonės ir turbūt iki šiol dar neturėtume Vyriausybės.

Toks elgesys nėra nei logiškas, nei gražus. Aš manau, kad partijos neturėtų kištis į sprendimus, kuriuos priima kandidatą siūlanti partija ir Vyriausybės vadovas.

Apskritai, susidarius aplinkybėms pakeisti ministrą, mes taikome ydingą praktiką. Per daug viešumoje vyksta įvairių svarstymų, diskusijų, atsiranda manipuliacijų. Ministro keitimo procedūra turėtų vykti sklandžiau, tyliau ir kompetentingiau. Šiuo metu kažkas, pasinaudodamas susiklosčiusia situacija, reklamuojasi, siekia geresnių reitingų, o kažkas nepelnytai nukenčia ir panašiai.

Kiekviena koalicijos partnerė gali prisiimti atsakomybę už savo kandidatą. Jei siūlo, vadinasi, pasitiki. Apskritai partneriams reikėtų daugiau pasitikėjimo ir mažiau tuščių diskusijų.

Valstybės tarnautojai neturi slapstytis už įstatymų

Ką daryti, kad šalyje gerėtų ne tik ekonominė situacija, bet ir psichologinė atmosfera?

Manau, kad didelė bėda yra ta, jog viešojoje erdvėje (spaudoje, televizijoje, radijuje) vyrauja pernelyg daug negatyvo. Šiandien tai labiausiai lemia žmonių nuotaikas, formuoja labiau neigiamus požiūrius.

Dar – dėl valdininkų, biurokratų ir blogo jų įvaizdžio. Žmonės mano, kad jie yra korumpuoti, nors iš tiesų jie – tiesiog per daug uždari, atitolę nuo realaus žmonių gyvenimo. Dėl to vaizdas ir yra niūrokas.

Reikėtų valstybės tarnautojams suteikti daugiau teisių priimti sprendimus, prisiimti atsakomybę, o nesislapstyti už dokumentų ir įstatymų. Svarbu siekti kuo didesnio pasitikėjimo valstybe. Ir tam, žinoma, reikia laiko.

Esate Seimo Sveikatos reikalų komiteto narys. Kodėl manote, kad turėtų keistis požiūris į vaistų kompensavimą?

Šiandien kompensuojamų vaistų srityje susiklosčiusi tokia situacija, kad naujiems vaistų gamintojams su savo produktais patekti į kompensuojamų vaistų sąrašus yra beveik neįmanoma. Šį sąrašą nauji vaistai papildo labai retai.

Net ištisą dešimtmetį jiems nepavyksta to padaryti, nes atrankos tvarka yra naudinga tik jau esamoms, senosioms farmacijos kompanijoms ir žinomiems vaistams. Pokyčiams sistemoje nėra vietos. Todėl ir požiūris į naujus medikamentus yra neigiamas.

Į tai aš jau senokai siekiu atkreipti dėmesį ir imtis pokyčių. Sveikatos komitete siūliau, kad būtų atnaujinta ir įvairesnių specialistų narių skaičiumi padidinta kompensuojamų vaistų atrankos komisija. Ji turėtų veikti ne prie Sveikatos apsaugos ministerijos, o prie Vyriausybės, kad būtų labiau nepriklausoma.

Dabar gi sveikatos srities atstovų bendruomenė yra gana maža ir uždara. Tie patys ekspertai teikia, po to tie patys vertina, o vėliau ir priima sprendimus, atlieka visus procedūrinius dalykus. Taip neturėtų būti.

Ką manote apie kontrabandos apraiškas, kaip galima būtų valdyti situaciją?

Pats veiksmingiausias kontrabandos mastų mažinimo būdas, mano nuomone, yra kuo efektyviau saugoti sieną. Svarbu pasakyti, kad siena su Kaliningrado sritimi Pagėgių rinktinės yra labai gerai saugoma, tačiau Baltarusijos siena yra visiškai skylėta.

Pati valstybė, deja, nepajėgia sugeneruoti tiek lėšų, kad galėtų ją tinkamai saugoti. Kadangi tai yra išorinė Šengeno, NATO siena, reikėtų mums ieškoti pagalbos pačioje Europos Sąjungoje ir tarp NATO valstybių narių, kad papildomai būtų skirta finansavimo.

,,Kaimui iš duobės padėtų iškopti investicijos“

Kas padėtų iškopti iš duobės Lietuvos kaimams? Kokios bėdos skandina mūsų kaimus ir kaip iš jų galima būtų išbristi?

Kone visos kraupios Lietuvą sukrėtusios žmogžudystės yra įvykdytos provincijoje ir neblaivių arba asocialių veikėjų. Akivaizdu, kad dabar labiau negu bet kada turime susirūpinti Lietuvos kaimu, pagaliau suvokti, kokioje gilioje duobėje jis yra, ir ieškoti labai rimtų, realių būdų, kaip jį iš ten iškrapštyti. Svarbu atgaivinti regionus ir sulaikyti tautiečių migraciją.

Mes privalome rasti būdų, padėsiančių kaimus padaryti darbingus, patrauklius gyventi, pilnus žmonių. Juk į regionus jau ne vienerius metus beveik niekas nebegrįžta, iš jų tik bėga, o likusieji – neturi darbo, neturi motyvacijos. Belieka tik skandintis alkoholyje.

Žemės ūkio atstovų siūlomas sprendimo būdas kaimus gaivinti stiprinant ir remiant bendruomenes, mano galva, nėra efektyvus. Bendruomenės Europos Sąjungos lėšomis yra remiamos jau ne vienerius metus, tačiau tai nepadėjo išgydyti kaimo ir išvengti skaudžių nelaimių. O žemės ūkio ministrės Virginijos Baltraitienės pasakymas, kad kaimą reikia palikti ramybėje, ir jis pats išgydys savo žaizdas, dar absurdiškesnis.

Negi iki dar ir dar vienos senutės ar vaiko mirties stovėsime nuošalyje ir drąsinsime save, kad kaimas ir be mūsų susitvarkys. Kategoriškai nesutinku! Privalome imtis veiksmų.

Programa regionams stiprinti turi apimti ne tik idėjinius pasiūlymus. Ji turi būti pagrįsta ir realiomis lėšomis, numatytomis lengvatomis įsigyjant būstus, kuriant naujus verslus, naujas darbo vietas provincijoje. Manau, būtina taikyti nulinį mokesčių tarifą ten naujai įkurtoms įmonėms.

Reikėtų atsisakyti Laisvų ekonominių zonų (LEZ) prie didžiųjų miestų, jas steigti tik prie nedidelių miestų ir miestelių. Regionuose turi būti telkiamos pagrindinės investicijos, turi būti sukurta ir jiems sėkmingai gyvuoti reikalinga įstatymų bazė.

Didžiausia plėtra, statybos, deja, vyksta tik sostinėje, o kaimuose tiesiog užkalami langai. Taip yra todėl, kad čia nėra verslo. Nėra verslo – nėra ir darbo. Nėra darbo – bėga ir žmonės. O likusieji degraduoja, todėl ir susiduriame su kraupiomis senolių, vaikų žudynėmis.

Jei nebus kuriama įmonių, – o be lengvatų to ir nebus, – nieko nepasieksime. Juo labiau, kad infrastruktūra kaimuose jau yra – milijardais investuota į kelių, žvyrkelių, gatvių atnaujinimą, į valymo įrenginius, o kiek tuščių sodybų… Privalome dėti visas pastangas ir siekti, kad netaptume vieno miesto, t. y., Vilniaus, valstybe, kaip tai atsitiko Latvijoje.

Ką manote apie emigravusių lietuvių sugrįžimą?

Šiandien vis dar vyksta didelė emigracija arba į užsienį, arba į Vilnių. Tai dar vienas mūsų valstybės skaudulys. Reikalinga strategija, kuri realiai padėtų ne tik kad sugrąžinti žmones į Lietuvą, bet ir sulaikyti dar neišvykusius.

Per šią kadenciją, deja, nepavyko rimtai padirbėti, mažinant migracijos srautus. Nors Seime buvo sukurta Migracijos komisija, tačiau jos, mano manymu, negana. Turėtų veikti mažų mažiausiai atskiras Seimo komitetas. Tiesa, Vyriausybė jau pradėjo rengti emigrantų grąžinimo planą.

Naujos Vyriausybės ir apskritai visų politinių partijų darbų ir planų sąrašo viršuje kitą kadenciją turėtų būti būtent tautiečių migracija. Netgi būtų galima drąsiai pasakyti, kad išsilaikys tik ta koalicija, kuri migracijos imsis iš esmės.

Po rinkimų koalicijos partneriai privalo susėsti ir rasti bendrų konkrečių sprendimo būdų, rengiant vieningą, rimtą programą su numatytu biudžetu jai įgyvendinti, o ne vėl imtis tuščių kalbų, kaip reikia išvykusius lietuvius sugrąžinti namo. Jei kasmet migracijos problemai spręsti skirtume tiek, kiek skiriame krašto apsaugai (nesakau, kad jai nereikia), per kokį dešimtmetį jos tikrai neliktų.

Žinoma, yra daug dalykų, kuriuos turime išspręsti ir būti visiškai pasiruošę priimti ir adaptuoti sugrįžusius. Labai praverstų įsteigti centralizuotą konsultacijų įstaigą, kurioje konsultantai teiktų reikalingą informaciją apie galimas gauti lengvatas gyvenimui, naujai įkurtam verslui. Lengvatos turi būti dengiamos ne tik iš ES paramos lėšų, bet ir iš mūsų pačių biudžeto.

Ką manote apie pabėgėlių iš kitų šalių sutiktuves Lietuvoje, integracijos galimybes?

Manau, kad pabėgėliams labai sudėtinga bus integruotis mūsų šalyje. Per dideli mūsų religiniai, kultūriniai skirtumai. Pagaliau pats klimatas yra jiems labai neįprastas.

Mūsų valstybė ekonominiu požiūriu yra tikrai per silpna,  kad būtume patrauklūs pabėgėliams iš pietų šalių. Šį klausimą galime drąsiai atidėti kokiems penkeriems ar net dešimčiai metų ir tik tada pradėti svarstyti.

Apskritai manau, kad mes per jautriai reaguojame ir per daug jaudinamės. Manau, jie patys pas mus neplūs ir nenorės pasilikti. Mes tikrai nesame tokia patraukli valstybė, kaip kitos Europos Sąjungos šalys.