Žygimantas Pavilionis, www.tsajunga.lt

Tik trisdešimt dienų skiria rinkimus Lietuvoje ir JAV – spalio 9 d. ir lapkričio 8 d. Dažnai tenka lyginti kandidatus, rinkimų sistemas, kalbėti apie galimą JAV rinkimų poveikį, tačiau šį kartą noriu atkreipti dėmesį į esminį skirtumą, kurio galėtų ir nebūti. Daugelis JAV politikų savo kalbose, rinkimų programose pabrėžia savo šalies lyderystę, kritikuoja oponentus, kurie nesugebėjo šios lyderystės išsaugoti.

Kandidatas į JAV Prezidentus Donaldas Trumpas užbūrė daugelį rinkėjų su savo šūkiais „padarykime Amerika ir vėl didžia“ (#MakeAmericaGreatAgain arba #MAGA – beje šį šūkį pirmas panaudojo JAV Prezidentas Reaganas dar 1980 metais), „visų pirma Amerika“ ( #Americafirst arba John McCaino „Country First“), lygiai kaip magiškai prieš aštuonis metus skambėjo Obamos „Taip, mes galime“ (#yeswecan ), o 2012 m. kampanijoje – „pirmyn“ ( #Forward ) ar Mitt Romney „tikiu Amerika“ (#BelieveinAmerica).

Daugelis lietuviškų rinkiminių šūkių ar programų dažniausiai nėra nukreiptos į mūsų šalies lyderystę – paskutinis toks bandymas bent jau užsienio politikos srityje įtvirtinti „regioninę lyderystę“ buvo atmestas gal dėl sovietiniais laikais įsišaknijusio savisaugos instinkto neišsišokti, neiškelti galvos ar tikslų, kurių po rinkimų Lietuvos politikai dažniausiai nesilaiko, plaukia pasroviui, mieliau atsiduoda kitų šalių darbotvarkėms, nei sugeba suformuluoti, apginti ir įtvirtinti.

Dažniausiai lietuviški šūkiai nukreipti į savo grupės ar atskirų lyderių individualias savybes, oponentų niekinimą, tarpinius žingsnius, norą gyventi geriau, sėkmingiau, saugiau, tačiau labai retai iškeliamas tikslas tapti pačiais geriausiais, sėkmingiausiais, saugiausiais, lyderiais, išsiveržti iš vidutinioko status. Kazio Pakšto dar 1938 m. Smetonai sakyti žodžiai (tokioje teritorijoje gyvendami negalėsime išlikti, jeigu ir toliau būsime tik vidutiniška valstybe) ne tik liko neišgirsti, bet sovietiniais laikais dar ir nuodugniai ištrinti iš mūsų genotipo.

Stodami į ES turėjome galimybę pasinaudoti geriausia kitų šalimi patirtimi reformuodami Lietuvą ir ją gan neblogai pasinaudojome – beveik dešimtmetį trūkęs ekonomikos (dešimties procentų kasmetinis šalies) augimas mus įtvirtino pasaulio reitingų lentelių dvidešimtukuose ar bent jau trisdešimtukuose. Tačiau po įstojimo, nuėmus Briuselio apynasrį ir atsidavus vis persmelktam sovietinių įpročių nacionaliniam charakteriui, atsipalaidavome ir iš esmės iki šiol lyderystei nesusitelkėme.

Ne tik Kazio Pakšto išmintis, kurią, beje, perėmę daugelis aukštų Izraelio politikų-litvakų, bet elementari išgyvenimo vis konkurencingesniame pasaulyje patirtis byloja, kad ateities neturėsime, jeigu nebūsime paprasčiausiai geriausi įvairiose srityse (bent jau savo regione).

Ypač jeigu ateina tamsūs laikai, kur jėga, interesas vis labiau ims viršenybę prieš bendrą gėrį ar bendrą interesą, teisingumą, tai suprasime labai greitai. Net jeigu tokie laikai ir neateis (nors visi ženklai šiais metais byloja priešingai), su tokiu „amerikietišku“, „žydišku“ ar tiesiog „estišku“ užsispyrimu tapti geriausiais turėtume žymiai geresnes galimybes ne tik išlikti, bet ir sukurti bene geriausią vietą lietuviams savo vaikus gimdyti, auginti ar duoną užsidirbti.

Taip, tai reiškia ambiciją, gebėjimą iškelti strateginius tikslus ir ne tik juos iškelti, bet ir visa kadenciją po rinkimų nuosekliai rūpintis jos įgyvendinimu, motyvuoti žmones, sutelkti juos, kad ši strategija taptų ne tik tuščia teorija, nuo kurių lūžtą Lietuvos biurokratų stalčiai, bet ir kiekvienos organizacijos vidine kultūra, kiekvieno žmogaus siekiu.

„The best or nothing“ – šį užrašą pastebėjau daugelio gruzinų namuose, automobiliuose – pasididžiavimas savo šalimi tarp gruzinų yra bene svarbiausias, manau, juos visus vienijantis bruožas, galbūt todėl ten ne tik lietuvių, bet ypač estų patarėjai paprastai labai gerai pritapdavo.

Turiu mažą viltį, svajonę, kad artėjančiuose rinkimuose, savo individualiose rinkimų kampanijose tapsime truputi daugiau amerikietiški ne tik dėl to, kad abiejų šalių (beje, ir Gruzijos) kampanijos vyksta iš esmės vienu metu.

Būtų idealu, kad Lietuvos partijos ar pavieniai politikai varžytųsi ne individualiuose grožio konkursuose, stiliaus žurnalų viršeliuose, ne populistiniais šūkiais, bet realiomis strategijomis, kaip užtikrinti šalies lyderystę, įtvirtinti Lietuvą pirmame pasaulio dešimtuke įvairiose srityse – švietime, moksle ir tyrimuose, užsienio ar saugumo politikoje, sukuriant geriausias sąlygas vystyti verslą ar net gimdyti vaikus regione, kaip šiandien jau didžiuojamės savo lazeriais, biotechnologijomis, WIFI ar interneto greičiu.

Visi JAV investuotojai pastebi esminę konkurencinę lietuvių savybę – neeilinius mūsų žmonių gebėjimus – iš esmės geriausią pagrindą būsimai šalies lyderystei užtikrinti bet kokiose srityse, tačiau tokiu atveju juos reikia puoselėti, į juos investuoti. Ir atvirkščiai, mūsų negebėjimas iškelti strateginius tikslus ar juos įgyvendinti – kaip matome ir Astravo atveju – mums ne tik gali, bet ir būtinai kainuos ateityje labai daug.

Pigiau būtų dabar visiems apsispręsti, kad susivienijame vardan Lietuvos lyderystės – tiek šalies viduje, tiek išorėje su mus palikusia tautos dalimi, tiek regione su bendraminčiais, siekiančiais to paties kaip ir mes – ne tik išlikti, bet ir palikti savo šalis klestinčias, saugias, pačias geriausias mūsų vaikams ir anūkams.

Siūlau konkursą geriausiam Lietuvos lyderystę būsimuose rinkimuose siekiančiam įtvirtinti grotažyme: #Lietuvapirma, kas pasiūlys geriau? Pasidalinkime šia grotažyme ar savo idėjomis dėl #Lietuvapirma, įtvirtinkime šį tikslą mūsų politikų galvose, kol jie dar jų (ar mūsų galvų) neprarado.