Gintautas KNIUKŠTA

Pieno karas su Rusija supykdė Lietuvos politikus. Prezidentė Dalia Grybauskaitė baksnojo į  A. Butkevičiaus Vyriausybę, kad ši nemato nieko daugiau, išskyrus savo kiemą, t. y. nedrįsta ieškoti tiesos Pasaulio prekybos organizacijoje.

Tuo tarpu socialdemokratai išplatino pareiškimą, kad tariantis su Rusija galima pasidžiaugti dideliais pasiekimais, o tarptautinė patirtis rodo, kad klausimų sprendimas per Pasaulinę prekybos organizaciją (PPO) gali užtrukti iki dvejų metų, todėl socialdemokratų valdoma Vyriausybė dirba ir tiesiogiai, panaudodama visus turimus kontaktus.

„Dirbame su Užsienio reikalų ministerija ir kreipėmės į Europos Komisiją. Turime informacijos, kad ir Pasaulio prekybos organizacija yra įsitraukusi į šį darbą. Kita kryptis – darbas per Lietuvos valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą. Jos direktorius Jonas Milius palaiko tiesioginius ryšius su Rusijos veterinarijos tarnyba, kuri yra atsakinga už importą ir eksportą Rusijoje. Taip pat džiaugiuosi, kad atvėrėme ir trečią kryptį – patarėjui Antanui Vinkui pavyko susisiekti su atsakingais pareigūnais Maskvoje“, – sakė Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius pažymėdamas, kad klausimas turi būti sprendžiamas solidžiai ir diplomatiškai.

Dėl ekonominio karo netrūko įvairiausių nuomonių. Nieko nuostabaus, juk  Seimas vienbalsiai priėmė nutarimus „Dėl Respublikos Prezidento rinkimų skyrimo“ ir „Dėl rinkimų į Europos Parlamentą datos paskelbimo“, kuriais skyrė Respublikos Prezidento rinkimų datą – 2014 m. gegužės 11 d. – bei paskelbė rinkimų į Europos Parlamentą Lietuvos Respublikoje dieną – 2014 m. gegužės 25 d.

Vėl rinksime savo valstybės atstovus į Europarlamentą, tačiau, anot buvusio vidaus reikalų ministro Artūro Meliano, Rusijos ekonominiai išpuoliai prieš Lietuvą turėjo ir vieną gerą rezultatą – pagaliau, kadencijai artėjant į pabaigą, mūsų šalį tiesiogiai liečiančiu klausimu, tiesa, gal kiek pavėluotai, prabilo net septyni iš dvylikos Lietuvoje rinktų Europos Parlamento narių. Tiek jų pasisakė spalio 8 dieną vykusioje diskusijoje dėl diskriminacinės muitinės procedūros Lietuvos vilkikų atžvilgiu Rusijos pasienyje.

Tiesa, kitų penkių mūsų europarlamentarų nesudomino nė ši tema. Kaip rodo Europos Parlamento statistika, jie linkę geriau patylėti arba pasisakyti tokiais Lietuvai svarbiais klausimais, kaip asmeniniai ir proginiai laivai, gestacinis cukrinis diabetas ar smurto prieš krikščionis atvejai Sirijoje, Pakistane bei Irane…

„Europos Parlamentas jau vadinamas „dramblių kapinėmis“…  Iš tiesų, 10 kartų didesnės nei Lietuvos Respublikos Seime pajamos, menkai rinkėjų kontroliuojama veikla (kas išvardintume visus 12 šiuo metu Lietuvai Europos Parlamente atstovaujančius politikus?) ir garbingas europarlamentaro vardas suvilioja ne vieną“, –  pastebėjęs A. Melianas.

Anot jo, vieni, atrodo, sparčiai tampa „labiau europiečiais“ ir labiausiai rūpinasi globaliomis globalios politikos problemomis, kiti – atvirkščiai, taip trokšta grįžti ir ta proga yra įsigilinę į, tarkim, šildymo Vilniuje klausimus, kad pamiršta, jog norint juos spręsti, reikia būti Vilniuje, ne Strasbūre ar Briuselyje.

O darbų, kuriuos galėtų, turėtų ir privalėtų Europos Parlamente atlikti Lietuvoje išrinkti jo nariai, yra ne vienas. Tarkim, vieningos dujų kainos Europos Sąjungos valstybėse siekimas, juk Lietuva moka daugiau nei bet kuri kita ES šalis.

Reikia sutikti su A. Melianu, kad šalies, o kartu ir ES problemas turėtų  kelti profesionalai, kuriems Europos Parlamentas nėra „dramblių kapinės“. Kita vertus, ar tikrai daugiau nei 2,5 mln. litų, kuriuos vieno europarlamentaro iš Lietuvos išlaikymui per kadenciją skiria Europa, mėtoma vėjais?

Nuoširdžiai dirba europarlamentaras Zigmas Balčytis, kuris susitikimus su žmonėmis vadina labai mėgstamu darbu. Kaip su savo rinkėjais susitikinėja kiti europarlamentarai? Apklausų duomenimis, rinkėjai patenkinti Laimos Andrikienės, Justo Vinco Paleckio, Vytauto Landsbergio darbu.

Europos Parlamentas neturėtų būti puikia prieglauda nuo lietuviškos politikos kasdienybės pavargusiems piliečiams. Tarkim, kokia jų pozicija dėl euro įvedimo, kiek laimėsime, o kiek prarasime? Lietuvos parlamente dirbantys politikai pasako daugiau negu tie, kurie turi daugiau informacijos.

Antai profesorius Povilas Gylys kalba be užuolankų: „Šiandien euro zona yra smarkiai ligota, paveikta krizės. Stagnuojanti gamyba, viešojo sektoriaus grubus apkapojimas, didelis nedarbas – per 20 proc. pietuose ir apie 12 proc. visoje euro zonoje – reiškia labai rimtus korozinius procesus, destabilizuojančius individų, šeimų ir, pagaliau, ištisų tautų gyvenimą. Nors Briuselio komisarai mus maitina patetinėmis kalbomis ir optimistiniais pažadais, reali padėtis euro klube darosi vis niūresnė, kai kuriais požiūriais net tragiška. Ar ne tragiškas yra Europos pietuose išplitęs jaunimo nedarbas, kai kur viršijęs 50 proc. lygį?“

Graikijos skola sudaro 160 proc. šalies BVP. Ji iš esmės beveik nepakito. Italijoje valstybės skolos siekia 130 proc., Portugalijoje – 127 proc., Airijoje – 125 proc. Net Vokietijoje šis skaičius viršija 80 proc.

Bendra profesoriaus išvada tokia: „Situacija euro zonoje nėra tvari, o bendra europinė, viršnacionalinė valiuta automatiškai neužtikrina ekonomikos augimo stabilumo bei žmonių gerovės. Mat bendra pinigų (monetarinė) politika negali būti adresuota konkrečių euro zonos šalių problemų sprendimui.“

Anot P. Gylio, dabartinėje sistemoje esi modernus, jeigu neatsidžiaugi laisvąja rinka, tvaskančia demokratija. Dabar esi „elitinis“, jeigu pasauliui trimituoji apie mūsų demokratijos brandumą ir bari nedemokratiškus kaimynus. „Elitui“ priklausai ir tada, jeigu beatodairiškai remi šalies įsitraukimą į euro zoną. Tiesa, kaip ir tuomet, leidžiama pastebėti „šiokius tokius trūkumus“.

Tačiau ar nuo to tikro euro entuziazmo padaugėja? Pavyzdžiui, teigiama, kad esant euro zonoje, automatiškai ir ženkliai – net 34 mlrd. litų – išaugs eksportas, didės bendras vidaus produktas, sumažės palūkanos ir pan. Užtenka peržvelgti pastarųjų metų įvykius euro erdvėje – ir paaiškės, kad tai yra daugiau propaganda nei rimti argumentai.

„Mūsų naujoji nomenklatūra nėra sąžininga dar vienu požiūriu. Ji yra prieš referendumą euro įvedimo klausimu sakydama, jog referendume dėl stojimo į ES mūsų žmonės tuo klausimu jau yra pasisakę. Ir iš tiesų – mes įsipareigojimą įsivesti eurą esame prisiėmę. Tačiau referendumas yra galimas dėl euro įsivedimo dabar,  nuo 2015 m. sausio 1 d. Manau, būtų demokratiška kitų metų pavasarį kartu su Prezidento rinkimais surengti referendumą dėl euro įvedimo atidėjimo tiems laikams, kai mes ir jie būsime tam geriau pasiruošę“, – tvirtino profesorius.

Anot jo, norėdamas išlikti „teisingai“ kalbančiųjų sąraše – nomenklatūroje (šis terminas reiškia vardų sąrašą), – turi žavėtis Europos Sąjungos pasiekimais ir demonstruoti norą mūsų šalį padaryti euro klubo nare. Šiaip demokratiškoje visuomenėje skatintinų kritiškų kalbų paprastai netoleruojame, jų neišgirstame arba blokuojame.

Tačiau gal palaukime rinkimų? Rolandas Paksas spaudai yra sakęs, kad skrisdamas į Briuselį, apie Lietuvą pradeda galvoti, vos tik įsitaiso lėktuve. Pagrindinius ES teisės aktus tvirtinančiame Europos Parlamente dirba 12 atstovų iš Lietuvos. Po pirmo bandymo (2004–2009 m.) į naujos sudėties Parlamentą (2009–2014 m.) Lietuvos piliečiai perrinko tik tris europarlamentarus – Laimą Andrikienę, Justą Vincą Paleckį ir Vytautą Landsbergį.

Paprastai į naujos kadencijos EP sugrįžta apie 50 procentų buvusių narių. Tai įrodo, kad dauguma politikų nuvylė žmones, nors EP narių veiklą įvertinti sudėtinga. Politologų nuomone, europarlamentarai negali atstovauti Lietuvos piliečių interesams pirmiausia todėl, kad tam yra neįveikiama kliūtis. Jie Parlamente neatstovauja Lietuvos valstybei, todėl jų veiksmai piliečių gali būti vertinami pagal tai, kiek tam tikrais atvejais jų iniciatyvos ar pasisakymai yra objektyviai naudingi mūsų žmonių interesams.

,,Verslas ir politika“, 2013 m. spalis, Nr. 10 (47)