Gintautas KNIUKŠTA

Šalies biokuro gamintojus ir tiekėjus vienijančios biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ prezidentas Remigijus LAPINSKAS siūlo valstybei statyti ne atominę elektrinę, o kogeneracines biomasės jėgaines, kurios gyventojams tiektų ir šilumą, ir elektrą. Jo teigimu, kalbos, jog bazinę elektros gamybą Lietuvoje gali užtikrinti tik atominė energetika arba dujų energetika, yra netiesos sakymas.

  Beveik du trečdaliai – 65 procentai – Lietuvos gyventojų nepritaria naujos atominės elektrinės (AE) Visagine statyboms, rodo Žaliosios politikos instituto užsakymu atlikta apklausa.

  Apklausos, kurią atlikto tyrimų bendrovė ,,Vilmorus“, duomenimis, už naujos branduolinės jėgainės statybas pasisako 21,5 proc. apklaustųjų, tuo tarpu 13,5 proc. respondentų nurodė neturintys nuomonės (tai liudija tyrimo ataskaita).

  80,6 proc. apklaustųjų teigė manantys, kad naujos AE statyba padidins Lietuvos skolą. Maždaug penktadalis respondentų nurodė, kad AE gali būti saugi, o 62,9 proc. mano, kad AE gali būti nesaugi.

 70,6 proc. respondentų sakė, jog rinktųsi alternatyvią energiją ir norėtų, kad Vyriausybė vietoje atominės energetikos investuotų į biokuro katilines rajonuose, kurios gamintų ir elektrą, ir šilumą.

 Tyrimų bendrovė ,,Vilmorus“ gegužės 3–15 dienomis apklausė 1 005 Lietuvos gyventojus.

 Gerbiamas prezidente, kodėl pastaruoju metu ryškėja takoskyra tarp palaikančių atsinaujinančius energijos šaltinius ir atominę energetiką?

Yra dvi priežastys – viena – esminė, kita, kaip sakoma, dėl formos. Visame pasaulyje atominės energetikos kryptis smunka žemyn, o atsinaujinanti energetika, priešingai, kyla. Tokia strategija yra neteisinga ir turėtų būti pakeista.

Pirmoji priežastis, mano požiūriu, yra ta, kad atominė energetika ir atsinaujinantys šaltiniai tokioje mažoje energetinėje sistemoje, kaip Lietuvos, kurioje elektros energijos poreikis tėra dešimt teravatvalandžių per metus, iš esmės yra neįmanoma, nes atominė, generuodama 3–4 teravatvalandes, kaip žadama, reikalaus atitinkamai ir rezervavimo balansavimo galios, vadinasi, turės būti įtraukti kiti šaltiniai, kaip, pavyzdžiui, Elektrėnų elektrinė.

Tad nelieka vietos mažiems decentralizuotiems šaltiniams. Ne veltui tai buvo smarkiai ribojama priimant Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą.

Kiekvienos atsinaujinančios energetikos rūšies būsima instaliuota galia iki 2020 metų: vėjui paskirta 500 megavatų, kietajai biomasei numatyta 162 megavatai, kai galėtų teikti apie 600 megavatų, hidroenergetika buvo apribota visiškai, pasitelkus ekologinius aspektus. Priežasties kalbėti yra, tačiau ne taip totaliai, kaip daroma dabar. Čia ir glūdi esmė.

O formos klausimas yra tas, kad Energetikos ministerija atsiribojo ne tik nuo atsinaujinančios energetikos specialistų, ji yra atsiribojusi nuo Lietuvos energetikos instituto, nuo Pasaulio energetikos tarybos Lietuvos komiteto, nuo šakinių asociacijų. Jie mano, kad viską žino geriausiai. Tai ir yra didžiulė bėda.

Energetika – ta sritis, kurią reikia planuoti dešimtmečiams į priekį. Politikai puikiai supranta, kad bet kokiam bankui pateikus „verslo planą“ be kaštų naudos analizės, prognozuojamų pelnų ir nuostolių, balansų, bankininkai nepradėtų tokio dokumento net skaityti.

Visagino AE verslo plano iš LR Vyriausybės ir UAB „Visagino atominė elektrinė“ perspektyvos“  rengėjai klaidingai mano, jog Seimo nariams užteks tik jokiais skaičiavimais nepagrįsto teiginio, kad investicija yra atsiperkanti, nė nenurodant dokumente planuojamo per metus elektrinėje pagaminti kilovatvalandžių skaičiaus.

 Tai ką daryti? Nestatyti atominės elektrinės? Esate sakęs, kad dabartinė valdžia savo planais nori užkabinti Lietuvai atominį akmenį šešiasdešimčiai metų į priekį…

Žaliųjų sąjūdžio partija, bendradarbiaudama su Lietuvos energetikos konsultantų asociacija bei Žaliosios politikos institutu, atkreipė Seimo narių dėmesį į daugiausia abejonių keliančius  šio „verslo plano“ teiginius, iš esmės klaidinančius Lietuvos visuomenę.

Klaidinama, jog VAE projektas yra komerciškai pelningas. Įvertinus pinigų srautus akivaizdu, jog VAE grynoji dabartinė vertė su 8 procentų diskonto norma būtų neigiama: tai reiškia, jog brangi investicija nesuteiktų nieko daugiau, kaip tik 1,848 mlrd. Lt nuostolių.

Nerealiai sumažinti VAE uždarymo kaštai. Nurodomas bendras lėšų kiekis, planuojamas surinkti per 60 reaktoriaus tarnavimo metų, reikalingas elektrinės eksploatacijai nutraukti, – 1,10–1,73 mlrd. Lt.  Lietuvos įvertinti ir Europos Komisijai pateikti kaštai senosios Ignalinos AE uždarymui  iki 2029 metų – 2,9 mlrd. eurų (10,0 mlrd. Lt) – be sąnaudų ilgalaikiam pavojingų radioaktyvių atliekų laidojimui. Pateikiama VAE savikainos dedamoji elektrinės uždarymui yra akivaizdžiai per maža.

Visiškai neužsimenama apie ilgalaikį giluminį pavojingų branduolinio kuro atliekų laidojimą. ES direktyva įpareigoja Lietuvą iki 2015 m. pateikti Europos Komisijai aiškų techninių sprendimų ir konkrečių kaštų planą, kaip bus branduolinio kuro atliekos laidojamos būtent giluminiu būdu.  Lietuvos institucijos tokių planų net nepradėjusios svarstyti – nei dėl senosios IAE jau turimų didžiulių kiekių radioaktyvių atliekų, nei dėl būsimų VAE branduolinio kuro atliekų. Skandinavijos šalių patirtis rodo, jog tai labai sudėtingi projektai, kainuosiantys papildomus milijardus litų.

Klaidinančiai padidintas ABWR reaktoriaus darbo efektyvumas. Nurodoma, jog elektrinės vidutinis metinis galios išnaudojimo koeficientas svyruos tarp 85–92 procentų. Iš tikrųjų pagal Tarptautinės branduolinės agentūros 2011 m. ataskaitą, visų iki šiol per dešimt metų veikusių ABWR reaktorių naudingumas tesiekė 61,2 proc.

O kito tipo – PWR reaktorių, taip pat veikusių Japonijoje tomis pačiomis seisminėmis sąlygomis, koeficientas sudarė 77–85 procentus. „Verslo plano“ argumentacija, jog ABWR efektyvumas mažesnis tik dėl gamtinių sąlygų, o ne technologijos ydų, yra neteisinga.

Dezinformuojama, jog Baltijos šalyse ir Baltijos jūros šalių regione ateityje prognozuojamas elektros energijos pajėgumų trūkumas. Europos elektros perdavimo tinklų operatorių organizacija   ENTSO-E savo parengtame prognozių dokumente iki 2030 metų aiškiai teigia, jog trijose Baltijos šalyse ir vasarą, ir žiemą prognozuojamas 0,5 GW elektros energijos perteklius, o viso Baltijos jūros regiono (Šiaurės, Baltijos šalys, taip pat Vokietija ir Lenkija) mastu galingumų  perteklius  vasarą sudarys 40,1 gigavatų, žiemą – 8,7 GW.

Apžvalgoje VAE pajėgumai nevertinami. „Verslo plano“ rengėjai tos pačios organizacijos duomenis  interpretuoja kaip… elektros energijos trūkumą regione.

Nepagrįstai teigiama, jog iki 2030 m. Lietuvos elektros energijos poreikiai smarkiai išaugs – iki 18 TWh. Elektros energijos suvartojimo oficialūs duomenys Lietuvoje rodo atvirkščiai. Per pastaruosius trejus metus bendras Lietuvos elektros energijos suvartojimas be elektros energijos, suvartotos Kruonio HAE, nuolat mažėjo. 2008 metais jis buvo 12,15 TWh, 2011 metais – 10,62 TWh. Nėra priežasčių šiai tendencijai kisti.

Ignoruojami atsinaujinančių energijos išteklių (AEI) resursai Lietuvoje. Plane remiamasi vienpusiška tarptautinės branduolinės agentūros ataskaita. Neieškoma Lietuvos sąlygoms tinkančių alternatyvų – pavyzdžiui, biokuro kogeneracinių elektrinių statybos, atliekinę šilumą tiekiant miestų centralizuotiems šilumos tinklams.

Kopenhagos pavyzdžiu pastačius 575 MW galios biokuru ir gamtinėmis dujomis kūrenamą kogeneracinę elektrinę, reikėtų investuoti tik apie 2,8 mlrd. Lt, o jos elektros gamybos sąnaudos, be kapitalo sąnaudų, nesiektų 10 ct/kWh, paskolos aptarnavimo ir nuosavo kapitalo kaštai būtų trigubai mažesni nei VAE, atpigtų centralizuotas šilumos tiekimas vartotojams.

Nekorektiškai sulyginami elektros gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių ir elektros gamybos atominėje elektrinėje kaštai. Norint šiuos sulyginimus pateikti korektiškai, reikėtų arba apskaičiuoti, kokia būtų atominės elektrinės savikaina, siekiant, kad investicijos atsipirktų per 12 pirmų atominės elektrinės eksploatacijos metų (12 metų – atsinaujinančių išteklių generavimui taikomas rėmimo laikotarpis, per kurį atsiperka investicijos, o vėliau parduodama rinkos kainomis), arba apskaičiuoti atsinaujinančius energijos išteklius naudojančių elektrinių ilgalaikę kainą (levelized energy cost). Lyginant korektiškai, AEI energija yra pigesnė.

Nevertinamas atsinaujinančius energijos išteklius naudojančių elektrinių generuojamos elektros energijos savikainos nuolatinis mažėjimas ir jų prognozuojama savikaina – bent jau iki 2030 metų. Plėtojant atsinaujinančią energetiką, ne visos jėgainės statomos vienu metu, perėjimas prie atsinaujinančios energetikos turėtų būti planuotinas maždaug iki 2050 metų.

Kadangi iš VIAP „ žaliems“ elektros gamintojams fiksuotas tarifas mokamas tik ribotą 12 metų laikotarpį, tai naujų „žaliųjų“ gamintojų atsiranda jau pasibaigus senų ,,žaliųjų“ gamintojų rėmimui, ir VIAP biudžetas niekada negali išaugti iki plane minimų 2,36 mlrd. Lt aukštumų.

Klaidinamai teigiama, jog pastačius VAE, bus sutaupyta apie 1,8 mlrd. Lt elektros importui ir dujų elektrai gaminti skirtam importui bei VIAP mokesčiui. Tai, kad importuojamų gamtinių dujų sąnaudos vargu ar sumažės, pradėjus veikti atominei elektrinei, galima spręsti iš to, kad gamtinių dujų sąnaudos visiškai nepadidėjo, uždarius senąją IAE.

Taip pat svarbu įvertinti, kad VAE neleis visiškai išvengti elektros importo į Lietuvą, planuojama, kad ji gamins tik 28 procentus viso elektros poreikio. Taip pat plane sąnaudos dujoms yra įskaičiuojamos du kartus – per išlaidas dujoms importuoti ir dar kartą – per VIAP mokestį elektrai, pagamintai iš šių dujų.

Lietuva turi daug nenaudojamos žemės, dirvonuoja šimtai tūkstančių hektarų, kurių nedidelę dalį galima būtų skirti biomasės gamybai.

Kaip Jūs šiandien vertinate alternatyvios energijos situaciją ?

Lietuvos biomasės energetikos asociacija „Litbioma“ dešimtus metus nenuilstamai populiarina atsinaujinančios energetikos plėtrą Lietuvoje, o ypač – biomasės, kadangi Lietuva yra šalis, turtinga biomasės išteklių. Dėl geografinės padėties Lietuvai ypač svarbi šilumos energija, kurios mūsų šaliai reikia dvigubai daugiau negu elektros energijos.

Mes per metus sunaudojame apie 20 teravatvalandžių šilumos ir apie 10 teravatvalandžių elektros energijos. Šilumos gamyba yra labai svarbus klausimas, o atsinaujinanti energetikos rūšis, būtent biomasės energetika, yra labai tinkama šiam klausimui spręsti.

Iš esmės per pastaruosius trejus metus niekur nepajudėjome. Naujų sprendimų, leidžiančių atsirasti vėjo, biokuro kogeneracinėms jėgainėms, neatsirado ir sunku tikėtis, kad artimiausiu metu centrinė valdžia susikalbėtų su verslo atstovais, savivaldybėmis, teisingai suplanuotų bent jau 2014–2020 metų Europos paramos kryptis. Kol kas realių žingsnių nematau.

Lietuvoje kasmet šilumos energijos sunaudojama 2 kartus daugiau nei elektros energijos, sąskaitų už šildymą dydis yra neproporcingai didelis, palyginus su vidutinio lietuvio pajamomis.

Biomasė yra iki 3 kartų pigesnė už importuojamas gamtines dujas, o jos ištekliai Lietuvoje daugiau negu pakankami, be to, palyginamosios investicijos į biomasės kogeneracinę įrangą yra iki 4 kartų mažesnės už investicijas į atominę elektrinę.

Lietuvos investiciniai ištekliai yra riboti, o ES leidžia panaudoti struktūrinių fondų lėšas energijos generavimo įrenginių pervedimui nuo iškastinio kuro prie biomasės.

2003 metų vasarą įkurta Lietuvos biomasės energetikos asociacija ,,Litbioma“ šiuo metu vienija 44 narius. Asociacijai priklauso kietojo biokuro ir kitų atsinaujinančių vietinių išteklių – medienos, šiaudų, energetinių gluosnių, durpių – gamintojai ir tiekėjai, biokuro katilinių ir kitos įrangos gamintojai ir projektuotojai, energetinių plantacijų vystytojai bei mokslo įstaigos.

Siekdama stiprinti mūsų šaliai strategiškai svarbią šilumos ir elektros energijos gamybos bei biokuro rinką, asociacija aktyviai bendradarbiauja su valstybinėmis institucijomis, rengia seminarus, konferencijas, teikia visokeriopą pagalbą asociacijos nariams ir gina jų interesus.

Asociacijai priklausančios įmonės aktyviai dirba biokuro gamybos ir tiekimo srityje: užsiima energetinių augalų plantacijų auginimu, įvairių rūšių biokuro bei šiai veiklai reikalingų priemonių gamyba.

Mes dirbame visose su biomase susijusiose srityse – nuo jos auginimo, mobilizavimo, išteklių tyrimo, perdirbimo, įrangos, tinkamos perdirbimui ir vartojimui, projektavimui, statybai. Juk Lietuvoje aiški tendencija –  ateityje biomasės išteklių gamybos ir tiekimo sferoje labai svarbus bus žemės ūkis.

Neseniai įkūrėme ketvirtą agrobiomasės sekciją, kuri vienija įmones, numatančias būdus, kaip iš agrosektoriaus bus tiekiami biomasės ištekliai būsimiems Lietuvos poreikiams tenkinti.

Dujų kaina per pastaruosius kelerius metus išaugo du tris, o kai kuriose šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, net keturis kartus. Natūralu, kad tai turi įtakos maisto gamybai, logistikai, maisto pervežimui. Lietuvoje priskaičiuojami šimtai tūkstančių hektarų žemės, kuri šiandien yra nenaudojama. Biomasės gamybai užtektų skirti tik nedidelę tos nenaudojamos žemės dalį, ir mes patenkintume Lietuvos poreikius.

Asociacija ,,Litbioma“ yra Europos biomasės asociacijos ,,AEBIOM“ narė, Pasaulio energetikos tarybos Lietuvos komiteto, Lietuvos pramoninkų konfederacijos narė. Mes turime labai daug informacijos iš įvairių sričių ir iš viso pasaulio, todėl galime populiarinti pačius geriausius ir labiausiai pasisekusius biomasės naudojimo pavyzdžius.

 Pagal ES direktyvos reikalavimus Lietuva iki  2020 metų turi pasiekti, kad atsinaujinančių energijos išteklių  dalis sudarytų ne mažiau kaip 23 procentus galutinio bendro energijos suvartojimo kiekio. Toks tikslas užbrėžtas ir nacionaliniuose teisės aktuose. Tai daug ar mažai?

Tai nėra labai ambicingas tikslas. Švedijoje numatyti 49 procentai, ir šiandien jie yra, galima sakyti, pasiekti. Kaimynai latviai dėl to, kad yra labai turtingi hidroenergetikos srityje, dėl anksčiau priimtų sprendimų numato apie 40 procentų. Mūsų tikslas iš esmės yra pasiektas – praėjusių metų statistika rodo, kad apie 20 procentų mes jau esame pasiekę. Svarbu nepamiršti, kad tai yra ir šiluma, ir elektra, ir degalai transportui.

Danija, Švedija ar Suomija seniai deklaruoja būtent alternatyvių energijos šaltinių  nepriklausomybę. Tarkime, ta pati Danija viešai pareiškė, kad 2050 metais jos energetikos balanse iškastinis kuras sudarys nulį procentų. Ta pačia kryptimi juda ir kitos Skandinavijos šalys. Todėl nematau priežasčių, kodėl mes nenorėtume ar negalėtume to siekti. Juolab šnekant apie biomasę: šiandien biomasė kaip kuras yra triskart pigesnė už dujas.

 Daug kas sako, kad vėjo energetiką Lietuvoje tikrai galima plėtoti sparčiau.

Šiandien numatyta, kad ne daugiau kaip 500 megavatų instaliuotos galios didžiosios vėjo jėgainės turėtų pasiekti per laikotarpį iki 2020 metų. Manau, kad tas skaičius turėtų būti gerokai didesnis, nes svarbu turėti galvoje, kad vėjo energetika plėtojama privačiomis lėšomis. Nereikia valstybės, mokesčių mokėtojų lėšų.

Šiandien Elektrėnų jėgainės elektra superkama į tinklą už 38 centus. Vėjo ir biomasės jėgainių elektra superkama po 30 centų, o naujiems dideliems vėjo energetikos projektams, kurie turėtų startuoti šiais metais ar vėliau, numatyta 28 centų supirkimo kaina, ir dėl tos kainos dar reikės kovoti aukcione. Kitaip sakant, tą kainą dar teks mažinti. Taigi reali vėjo energetikos kaina artimiausiais metais turėtų būti apie 25–28 centus. Tai yra pigiau nei numatoma atominės elektrinės kaina.

Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo tikslas – užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą. Ar realu pasiekti tuos tikslus, kurie keliami įstatyme?

Šio įstatymo uždaviniai atskiruose energetikos sektoriuose 2020 metais yra tokie:

1) atsinaujinančių išteklių energijos dalį, palyginti su transporto sektoriaus galutiniu energijos suvartojimu, visų rūšių transporte padidinti ne mažiau kaip iki 10 procentų;

2) elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, dalį, palyginti su šalies bendruoju galutiniu elektros energijos suvartojimu, padidinti ne mažiau kaip iki 20 procentų;

3) centralizuotai tiekiamos šilumos energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, dalį šilumos energijos balanse padidinti ne mažiau kaip iki 60 procentų, o namų ūkiuose atsinaujinančių energijos išteklių dalį šildymui sunaudojamų energijos išteklių balanse padidinti ne mažiau kaip iki 80 procentų.

Kas leidžia mūsų asociacijai teigti, kad galime sėkmingai įgyvendinti ir netgi viršyti tuos planus? Pirmiausia dėl savo geografinės padėties Lietuva yra turtinga biomasės. Mes valdome pakankamai didelį miškų plotą, kuris dabar sudaro apie 34 procentus ir nuolat didėja, mūsų žemės ūkis – gana išplėtotas.

Yra parengta keletas studijų, iš kurių rimčiausia – 2009–2010 metais Lietuvos energetikos instituto paruošta studija – suskaičiuoti visi Lietuvos atsinaujinantys ištekliai. Mes matome, kad dabar bendras potencialas, turint galvoje ir šiaudus, medieną, miško kirtimo atliekas, atsinaujinančias energetines plantacijas, lentpjūvystės atliekas, komunalines atliekas, viršija 2 mln. tonas naftos ekvivalento kasmet. Tai rodo, kad šiandien didelė dalis biomasės iškeliauja kitur.

Iki šiol šilumos gamyboje tik iki 20 procentų mes naudojame biomasę, visa kita yra iškastinis kuras, kai galėtume naudoti apie 70 procentų.

 Kodėl  taip giriama biomasė, kokia jos nauda? Juk jau dabar viena iš priežasčių, kodėl auga maisto kainos, yra tai, kad žemė ir jos pasėliai naudojama biodegalams, biokurui.

Biomasės auginimas energijos gamybai turi minimalios įtakos arba apskritai jokios įtakos maisto kainų augimui nedaro. Manau, kad maisto kainų didėjimą pirmiausia lemia iškastinio kuro kainų augimas.Tokiai neturtingai šaliai, kaip Lietuva, esminis rodiklis yra kaina, kuri 2–2,5 karto mažesnė nei importuojamas iškastinis kuras.

Tai esminis pagrindas, kuris leidžia teigti, kad biomasės naudojimas galėtų sustabdyti šilumos kainų augimą ir, esant tam tikroms sąlygoms, netgi jas sumažinti. Lietuvoje šilumos energijos kasmet yra sunaudojama 2 kartus daugiau nei elektros energijos, sąskaitų už šildymą dydis yra neproporcingai didelis, palyginus su vidutinio lietuvio pajamomis. Investicijos į biomasės panaudojimą yra 4 kartus mažesnės nei į atominę elektrinę.

Lietuvos investiciniai ištekliai yra riboti, todėl turėtume rinktis pigiausią ir patogiausią būdą, kaip galėtume išspręsti apsirūpinimo energija klausimą. Europos Sąjungos lėšas galima panaudoti perėjimui prie biomasės naudojimo, kaip jų negalima naudoti atominei energetikai plėtoti. Todėl kyla klausimas, kas dar yra neaišku Lietuvos Vyriausybei. Kodėl ji užsispyrusi kreipia energetinį ūkį ne bendra Europos linkme, o vietine kryptimi?

Vienas iš atsakymų galėtų būti tai, kad yra siekiama centralizuoti energijos gamybą ir paskirstymą vienoje sistemoje, vienose rankose ir valdyti tą sistemą.

Kaip elgiasi užsienio šalys?

Mums pavyzdys turėtų būti Skandinavijos šalys, kadangi yra toje pačioje geografinėje padėtyje ir sprendžia panašias problemas. Jos taip pat yra turtingos biomasės, joms irgi reikia šilumos. Perėjimą prie biomasės išteklių jos pradėjo gerokai anksčiau  – po pirmosios energetinės krizės, kai labai smarkiai ūgtelėjo iškastinio kuro kainos –1970–1980 metais. Jos yra pasirinkusios šį kelią ir labai nuosekliai jį plėtoja.

Pavyzdys gali būti Danijos sostinė Kopenhaga. Centralizuotus šilumos tinklus aptarnauja Danijos kompanija „Dong Energy“. Jie turi nuostabią kogeneracinę jėgainę, vadinamą „Avedore plant“, kuri šildo Kopenhagą su priemiesčiais ir gamina didžiulį kiekį elektros, būtent naudodama biomasę kogeneracijos būdu.

Remiantis jų pavyzdžiu, galima teigti, kad biomasė gali išspręsti ir apsirūpinimo elektra klausimą,  šildymo energijos reikalus, įveikti galingus energetinius uždavinius. Toje jėgainėje antrasis blokas didžiąją dalį kuro – maždaug 60 procentų – kūrena biokuru. Ir jie pasigamina gerokai daugiau elektros energijos, nei mes šiandien tikimės iš naujos atominės Lietuvos elektrinės.

 Atominės energetikos šalininkai sako, kad  biokuro jėgainės nors ir gamina elektrą, bet vasarą šilumos nereikia, dėl to patiriama nuostolių… 

Atominė elektrinė taip pat gamina elektrą, o šilumą savo ruožtu išleidžia į Drūkšių ežerą. Tai koks skirtumas? Didysis skirtumas yra tas, kad didžiuosiuose miestuose esančios kogeneracinės biomasės jėgainės galėtų gaminti šilumą šildymo sezonu, o visais metų laikais galėtų gaminti elektrą.

Vasarą dirbama labiau kondensaciniu režimu, t. y. gaminama tik elektra. Natūralu, kad vasarą šilumos poreikis mažėja. Tačiau bet kokiu atveju, mūsų skaičiavimais, elektros kaina, kurią mes gamintume Lietuvoje pagrindiniu kuru naudodami būtent biokurą, žiemą varijuodami kogeneraciniu režimu, o vasarą – kondensaciniu režimu, yra absoliučiai to paties lygio, kaip ir planuojamos naujos atominės elektrinės pagamintos elektros energijos kaina, ar net gerokai mažesnė.

Mums pastatyti biomasės kogeneracijos jėgainę kainuoja daug pigiau.

Manote, kad tokia jėgainė patenkintų mūsų šilumos ir elektros energijos poreikius?

Lietuvoje sprendžiamas tik elektros klausimas, o juk reikia spręsti pirmiausia šilumos klausimą. Abu tuos klausimus galima spręsti kompleksiškai.  Štai čia ir glūdi didysis nesusikalbėjimas. Jį, matyt, skatina tai, kad šiandien šilumos ūkis Lietuvoje tenka savivaldybių kompetencijai. Energetikos ministerija ir Vyriausybė nuo to yra iš esmės nusišalinusios. Savo ruožtu akivaizdus didysis nesusikalbėjimas tarp centrinės valdžios ir savivaldybių.

Pabandėme sumodeliuoti situaciją, kas būtų, jei tokia elektrinė atsirastų Vilniuje. Parengėme palyginimą ir matome, kad tokia kogeneracinė jėgainė 60 procentų savo kuro balanse turėtų biomasės, o atominė elektrinė  naudoja atominį kurą. Instaliuota elektros gamybos galia būtų 575 megavatai, o atominės elektrinės lietuviškoji dalis būtų apie 450–460 megavatų. Statybos laikotarpis yra gerokai trumpesnis – 4 metai.

Šilumos naudingas panaudojimas Vilniaus sąlygomis yra 2,3 teravatvalandės per metus, gi atominė elektrinė šildo Drūkšių ežero vandenį, tuo darydama ekologinės žalos, o metinė elektros gamyba galėtų būti (priklausomai nuo to, kokiu režimu dirba – kondensaciniu ar kogeneraciniu) nuo beveik 2 iki 4 teravatvalandžių. Tai yra tokia pati dalis, kokia numatoma lietuviškoji dalis atominėje elektrinėje.

Klausimas – kodėl mes nenorime išspręsti dviejų klausimų iš karto: turėti tiek pat elektros ir daug pigiau šildyti Vilnių? Mūsų apskaičiavimu, investicijos, tenkančios vienam megavatui, yra iki 4 kartų mažesnės, kadangi gali būti naudojami europiniai struktūriniai fondai. Šitaip pagamintos elektros kaina galėtų svyruoti tarp 16–18 ct, tuo tarpu atominės elektrinės – tarp 16–23 ct. Taigi biomasė gali užtikrinti tokias pačias elektros kainas, kaip atominės elektrinės, o šiluma vilniečiams kainuotų mažiau nei 25 ct.

Reikėtų nepamiršti, kad pigus kuras biomasė turi ir kitų privalumų. Pirmiausia tai yra darbo vietų kūrimas. Atominė elektrinė Lietuvai gali teikti 200–300 nuolatinių darbo vietų. Tarptautinė praktika sako, kad viena teravatvalandė energijos, pagamintos iš biomasės, sukuria maždaug apie 1 000 darbo vietų.

Biomasės naudojimas kartu yra ir ekologinis saugumas, ekonominė ir socialinė nauda, energetinis saugumas, kadangi biomasės turime Lietuvoje, ir jos iš mūsų niekas negali atimti. Tai reiškia eksporto ir importo balanso suderinimą, nes sustabdytume biomasės eksportą į kitas šalis. Tai, be abejo, ir Lietuvos regioninis vystymasis, kadangi į biomasės gamybą ir panaudojimą būtų įtraukta visa šalis, ypač kaimiškieji regionai.

 Oponentai gali sakyti, kad atominė energija yra amžiams, o biomasė gali išsekti. Ką į tai atsakytumėte?

Biomasės ištekliai yra atsinaujinantys ir kasmet jie dvigubai viršija būsimą numatomą biomasės naudojimą 2020 metais. Kai kas nerimauja – ar nebus taip, kad Lietuvoje neliks miškų?

Atvirai pasakysiu, jog tai yra dar vienas mitas. Visą laiką reikia vadovautis faktais ir skaičiais. Mūsų asociacijos ir kitų autoritetingų institucijų, tarkime, Lietuvos energetikos instituto, skaičiavimais, Lietuva biomasės išteklių kasmet turi daugiau nei du milijonus tonų naftos ekvivalento.

Šiandien centralizuotai šilumos gamybai naudojame, grubiai tariant, tiktai dešimtadalį šio kiekio. Taigi to kiekio per akis užtektų išspręsti šilumos klausimui didžiuosiuose miestuose, kūrenant biokurą ir gaminant visiškai adekvatų kiekį elektros. Visai tokį patį, kokio mes tikimės iš naujosios atominės elektrinės, t. y. apie 400–500 megavatų.

Turiu galvoje biokurą ne vien tik iš miškų. Tai biokuras plačiąja prasme: mediena, agroatliekos, pavyzdžiui, šiaudai, taip pat komunalinės atliekos ir, be abejo, biodujos. Patiriame tam tikrų ekologinių problemų, kurias galėtume naudingai išspręsti pasukdami valstybę biomasės kogeneracijos linkme.

Jei bus statoma Visagino atominė elektrinė, aš manau, kad Lietuva nepasieks tų tikslų, t. y. 60 procentų šilumos iš biokuro centralizuotam sektoriui, ir mes toliau deginsime dujas, nes nelieka elektros gamybos sistemoje vietos kogeneracinėms termofikacinėms jėgainėms, kurių yra miestuose.

Galima spėti, kad Energetikos ministerija elektros ir šilumos energijos reikalus tvarko atskirai, o juk  protingas šeimininkas biomasę stengtųsi panaudoti kogeneraciniam darbui.

 Ką turėtume daryti, kad reikalai iš esmės pajudėtų iš vietos? Ar jau parengti poįstatyminiai aktai?

Atsinaujinančių išteklių įstatymas buvo priiminėjamas daugiau nei dvejus metus, tačiau jau priimtas. Jo priėmimą stabdė Lietuvos energetikos ministerija, pats ministras A. Sekmokas. Nesuvokiama, kad tai, ką ministerija turėtų inicijuoti, ji trukdo.

Praėjus metams nuo įstatymo priėmimo, mes vis dar neturime teisės aktų, kurie reikalingi, kad būtų atvertas kelias atsinaujinančių energijos šaltinių energetikai plėtoti. Tai rodo biurokratų, susijusių su Energetikos ministerija, neveiksnumą ir procesų stabdymą. Matyt, tai daroma tam, kad kažkokiu būdu būtų suspėta Lietuvai įbrukti atominę elektrinę.

 Tuomet remkimės kitų šalių pavyzdžiu. Kaip, tarkime,  Švedijai pavyko pasiekti tokių rezultatų?

Dabar beveik pusė visos energijos Švedijoje jau naudojama iš atsinaujinančių energijos išteklių, didžioji dalis  – iš biomasės. Jei atskirai kalbėsime apie šilumą, tai Švedijoje tik tris procentus sudaro iš dujų gaminama šiluma, 97 procentus – iš biomasės, iš atliekinės pramoninių įmonių šilumos, iš geoterminės energijos. Lietuvoje – 20 procentų iš biomasės, 76 procentų – dujomis, o  likusi dalis – iš mazuto.

Totaliai priešinga situacija: kaip jiems tai pavyko? Žmonės galvoja racionaliai ir priima teisingus sprendimus. Kodėl reikia atominius reaktorius pirkti iš Japonijos, o dujas – iš Rusijos, jeigu  biokurą turime čia, Lietuvoje?

Didelės turtingos šalys, tokios kaip Vokietija, Šveicarija, yra prieš atominę energetiką. Aš bijau, kad Lietuvos neištiktų toks pats likimas kaip Bulgariją. Prieš porą savaičių Bulgarija paskelbė, kad stabdo savo atominės elektrinės statybą, moka 100 mln. eurų baudas ir vietoje atominės elektrinės turės kogeneracinę jėgainę. Mes einame ta pačia linkme.

 Kokia Jūsų nuomonė apie tai, kad trys atominės elektrinės planuojamos statyti kone vienoje vietoje, nedideliu atstumu, bet trijose valstybėse?

Visos trys elektrinės labai dera į vieną krūvą. Bet kuriai atominei elektrinei reikalinga galinga rezervavimo sistema, tokia pati galinga jėgainė. Todėl, manau, jos dera kaip tikros sesės. Gali būti, kad tai yra bendras planas, kuris mums nežinomas.

 Ar Jūsų vadovaujama asociacija nesijaučia vieniša propoguodama šias idėjas?

Mes įkūrėme Atsinaujinančių išteklių ir energetikos konfederaciją, kurią sudaro biomasės, biodujų, vėjo energetikos asociacijos, atsinaujinančių išteklių energetikos asociacijos. Ateityje, manome, kad prisijungs ir kitos.

Trylika asociacijų šių metų sausio 3 dieną paskelbė viešą pareiškimą dėl tikros energetinės nepriklausomybės – akcentavome, kad tikroji energetinė nepriklausomybė bus tada, kai  maksimaliai išnaudosime vietinius išteklius, kurių turime pakankamai. Manome, kad einame tinkama kryptimi. Visa Europa žygiuoja tuo pačiu keliu.

 Kaip Jus reikėtų pristatyti skaitytojams?

1993 metais baigiau Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Lankiau begalę kursų ir išklausiau daug seminarų ekonomikos, energetikos, atsinaujinančių išteklių klausimais. Ketverius metus buvau Europos biomasės asociacijos valdybos narys, o šiuo metu esu patvirtintas Pasaulio biomasės energetikos asociacijos valdybos nariu.