„Estrella Baltics“ traškučių gamybą perkėlė į Lenkiją. „Coca-cola“ iš Alytaus gamybą taip pat kelia į kaimyninę šalį. Kodėl? Kodėl užsienio investuotojai bėga iš Lietuvos?

Apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos aktualių pokalbių laidoje „Lietuva tiesiogiai“ žurnalistė Daiva Žeimytė kalbėjosi su Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentu Žilvinu Šilėnu.

– Anksčiau buvo pranešta, kad pasitraukia „Estrella“ traškučius gaminanti įmonė, o šiandien – „Coca-cola“. Kaip tai aiškinti?

– Viena vertus, tai normalus procesas. Lygiai taip pat į Lietuvą atsikelia įmonės iš Švedijos, Jungtinės Karalystės – tai normalu, mes jas prisiviliojame ir tuo labai džiaugiamės. Kitos šalys daro lygiai tą patį – vilioja vieni iš kitų įmones, kad įsikurtų pas jas. Matyt, visų tų veiksnių pasekoje šios įmonės, ypatingai „Coca-cola“, nusprendė, kad jiems gaminti, pilstyti savo gėrimą žymiai patogiau yra Lenkijoje.

– Yra posakis „Bėga kaip žiurkės iš skęstančio laivo“. Neįmanoma jo taikyti šiuo atveju?

– Yra pasakymas „Viena kregždė – ne pavasaris“. Dėl vienos kregždės ar kito gyvūno nerimauti nereikėtų. Klausimas, ar tai didesnės tendencijos atspindys, ar galima sakyti, kad įmonės masiškai bėga iš Lietuvos. Nesakyčiau, kad čia žiurkių bėgimas iš laivo, bet tai yra dalykas, į kurį reikia atkreipti dėmesį.

Daug kas sako, kad Lenkija tiesiog didesnė ir su ja nepakonkuruosi. Konkuruoti reikia, nes Lenkija niekur nedings, visada bus šalia mūsų. Suveikia panašus principas, kaip krepšinyje – arba esi labai aukštas ir didelis, arba mažiukas ir turi būti greitas, šoklus, taiklus.

Lietuva yra mažojo žaidėjo vaidmenyje. Įmanoma, kad pas mus gamintų, čia stovėtų gamyklos, bet viską reikia daryti labai greitai, tiksliai, efektyviai ir žinoti, kad didžiosios šalys irgi užsiima investicijų perviliojimu. Per pastarąją savaitę nuskambėjo ši žinia – tai, kad susijungia du bankai, o centrinę būstinę įsteigs Estijoje.

Būstinės steigimas Estijoje rodo vieną iš sisteminių problemų – finansinių paslaugų apmokestinimas kai kuriose vietose Estijoje yra palankesnis. Bankų, finansiniame sektoriuje mes Estijai pralaimime.
Čia yra tendencija, dėl kurios reiktų sunerimti.

– Ką investuotojas gauna Estijoje, bet negauna Lietuvoje? Pavyzdžiui, „Vilniaus prekyba“ užsiregistravusi Olandijoje. Ko bandoma išvengti?

– Estai turi palankesnį pelno apmokestinimą nei Lietuva. Jei pinigai paliekami įmonėje ar investuojami, Estijoje jie neapmokestinami, o pas mus neapmokestinamas tik gabaliukas. Yra kelios šalys, kuriose Lietuvos įmonės daro specifines investicijas – „būstinės perkėlimą“. Tos šalys nėra natūralios mūsų prekybos partnerės – Estija dar yra netoli, su ja daug prekiaujam, toliau Olandija ir Kipras.

Kipras nėra šalis, su kuria Lietuvą sietų glaudūs ekonominiai ryšiai, bet pažiūrėjus į tam tikras finansines investicijas, jų į Kiprą iš Lietuvos yra išėję nemažai. Pralošėme mokestinėje ar kitoje teisinėje bazėje.

– Kiek tokių tarptautinių kompanijų, kaip „Estrella“ ir „Coca-cola“ pasitraukimas gali pridaryti žalos? Kiek tokios įmonės Lietuvoje sumoka mokesčių?

– „Coca-cola“ šnekėjo, kad apie 80 žmonių neteks darbo. Jeigu jie uždirbo daugiau nei vidurkį, 80 žmonių vien per darbo mokesčius per metus sumokėdavo apie 0,5 mln. eurų. Tai suma, už kurią galima išlaikyti vieną nedidelę mokyklą.

Antra – tų žmonių emocinis gerbūvis, nes dažnai nuo vieno iš dirbančiųjų priklauso ir visos šeimos gerovė, kiek jie gali leisti išleisti. Vienintelė Saulė pro debesis šioje situacijoje yra tai, kad kai bankrutavo Panevėžio „Ekranas“, buvo atleista žymiai daugiau žmonių ir dalis jų susirado darbus.

Tai aukštos kvalifikacijos darbuotojai, gali būti, kad kitos įmonės juos persamdys, juolab, kad yra pasiruošimo laikas, žmonės gaus išeitines išmokas, viskas labai gražiai tvarkoma. Galbūt tie žmonės įsidarbins kitur ir ekonominę gerovę kurs kitose vietose.

– Alytaus regionui tokio darbdavio netekimas – labai didelis smūgis.

– Alytaus regione dirba apie 26 tūkst. žmonių. Viena vertus galima sakyti, kad 100 žmonių nėra didelis kiekis, kita vertus, pasitikėjimui, tradicijai tai yra psichologinis smūgis. Kai kalbame apie pasitikėjimą, kokioje šalyje ar mieste jie nori gyventi, tai yra svarbu.

– O netiesioginė žala? Tai gali būti žinutė kitiems investuotojams, kad kažkas Lietuvoje yra negerai.

– Netiesioginių žinučių ir be „Coca-cola“ Lietuva daug išsiuntinėjo. Man labiausiai įsiminė „Chevron“ pavyzdys, kai turtinga įmonė dėjo apie 160 mln. litų ant stalo vien už galimybę ten ieškoti, o už kiekvieną barelį būtų mokėjusi papildomai.

Visi sutarė, kad tai yra geras dalykas tiek nacionalinio saugumo požiūriu – tai amerikiečiai, tiek energetinio saugumo – mūsų pačių dujos ar nafta, bet užteko parėkauti ir kompanija pasitraukė užtrenkusi duris.

Kitos šio sektoriaus įmonės irgi traukiasi ir tai sukelia grandininę reakciją. Investuotojų akyse „Chevron“ istorija nenuskambėjo gražiai. Šis įvykis šiek tiek kitoks, pati įmonė sako, kad tai tik komercija, verslas, niekam priekaištų neturi. Gal tos žalos tiek daug nebus.

– Ko nepadaro Lietuvos valdžia? Lenkija sugebėjo prisivilioti, o ko mes nepadarom, kur pagrindinės kliūtys, kodėl pas mus nelieka įmonės?

– Yra dvi Lietuvos. Viena vertus, valdžioje yra žmonių, kurie puikiai supranta, ką reikia daryti, net ir daro, turim ir sėkmės istorijų, esame prisitraukę paslaugų centrus, kitas įmones. Nepieškime visko juodomis kreidelėmis.

Kita vertus, žinau kuriozinių situacijų. Įsivaizduokite: stovi įmonė, jei neklystu, Panevėžio rajone, gerai veikia, gamina gerą produkciją, tiesiog jai reikia prasiplėsti ir šalia pastatyti sandėlį.

Šalia yra gabaliukas nenaudojamos, brūzgynais apaugusios žemės, sako, išnuomoti ar parduoti, nes apsimoka sandėlį statyti prie fabriko. Valdiškos institucijos nesusišnekėjo, jie to gabaliuko negavo iki šiol ir, jei neklystu, statyti nusprendė Lenkijoje.

Kartais suveikia elementarus nesusišnekėjimas ar kompetencijos trūkumas – tas įmones reikia ne tik prisitraukti, bet ir išlaikyti. Geriausia žinutė, kurią iš šios situacijos politikai galėtų pasiimti yra tai, kad įmonės atėjo, įmonės gali ir išeiti. Paslaugų centrai, kuriais džiaugiamės, kur žmonės daug uždirba, kas 5 metus peržiūri savo veiklos strategiją – ar laikyti 1000 žmonių, atsakinėjančius į skambučius Lietuvoje, ar persikelti kitur.

Įmonė atėjo ir amžiams čia pasiliks, galima versti didesnius atlyginimus mokėti ir daugiau reikalavimų kelti – žinutė ta, kad jos gali ir išeiti. Reikia siekti to, kad daryti verslą Lietuvoje būtų taip pat paprasta, kaip nueiti į parduotuvę ir nusipirkti bandelę.

– Turbūt reikia ir stabilios mokestinės aplinkos? Investuotojas turėtų žinoti, kad įstatymai nepasikeis per vieną naktį.

– Verslininkai tai vadina „reguliaciniu stabilumu“. Sako: gerai, pakelkit mokesčius, bet prižadėkit, kad artimiausius 5 metus nekelsit, mes prisitaikysim.

Verslas bijo nežinomybės, mūsų politikai mėgsta pažadėti dalykų, pagrasinti, pasakyti, kad įves mokesčius, išvarys įmones.

– Ar prezidentės vetuotas Darbo kodeksas galėjo atitolinti tokius pasitraukimus?

– Sunku pasakyti. Darbo kodekso vetavimas turi didesnės žalos. Jis buvo kurtas 1,5 metų, tada metus aptarinėjamas, galų gale visi sutarė, kad tai dalykas, kurio reikia, nors neidealus, netobulas, nėra labai laisvas ar liberalizuojantis, bet bent jau Lietuvą pastumiantis į XXI amžių.

Nutiko tai, kas Lietuvoje nutinka labai retai – netgi partijos susitarė, kad to reikia. Buvo vilties kibirkštėlė, bet staigia užgeso. Į vetuotą variantą su visomis pataisomis dar vis žiūrime, koks būtų poveikis, bet girdėjau ne vieną verslininką sakantį, kad geriau palikti seną, blogą dabartinį, negu naują.

Manau, yra nemažas nusivylimas Lietuvoje veikiančių žmonių, tų, kurie tikėjo geresne ateitimi.

– Reikėtų sugrįžti į racionalią diskusiją, atsiversti ir paskaityti, kas buvo vetuota, ką jis leidžia ar draudžia. Per pastaruosius kelis mėnesius diskusija buvo paversta isterija, piketais, streikais, svaičiojimais apie vergovę 21 amžiuje, dabar, kai iki rinkimų liko labai mažai laiko, labai abejoju, kad galime sugrįžti į racionalią diskusiją.

Ar Seimas vetuos, ar ne, bus politinės valios dalykas. Yra variantas palikti kitam Seimui.

– Lietuvoje buvo vilionių užsienio investuotojams – garsaus banko atveju pasiūlytos mokestinės lengvatos. Atrodytų, kad yra galimybių. Nežinau, ar čia patys teisingiausi įrankiai prisivilioti investuotojus ir juos bandyti išlaikyti.

– Čia yra didysis klausimas, kuris yra labai smagus. Sakoma kurti prie miestų laisvąsias ekonomikos zonas ir ten pritrauksime daug investicijų. Jeigu sutinkame, kad mažesni mokesčiai yra geras dalykas, tai kodėl juos taikome tik vienoje mažoje teritorijoje, kodėl negali visa Lietuva būti kaip laisvoji ekonomikos zona?

Jeigu pripažįstame, kad mažesni mokesčiai padeda pritraukti įmonių, sukurti daugiau gerai apmokamų darbo vietų, kodėl politikai nori pasirinkti ir sakyti, kad šitam duosiu, šitam ne?

– Nes tas, kuriam duoda – labai garsus. Politikas užsideda pliusą, kad pritraukė tokio lygio kompaniją.

– Čia yra didysis paradoksas. Pritraukti kompaniją yra gerai, dėl to dalis verslininkų sąžiningai pyko, nes lengvatos buvo dalinamos po krizės, kai visiems vietiniams verslininkams buvo pakelti mokesčiai, buvo sakoma, kad reikia susiveržti diržus ir gelbėti valstybę, o kai kam buvo padalinta lengvatų.

Manau, jei lengvatų, mažesnių mokesčių būtų davę visiems, niekas nebūtų per daug pykę. Lygiai taip pat, kai kalbam apie mažesnį PVM mėsai, pienui ar kėdėms – taip, tai būtų naudinga ir įmonėms, ir vartotojams.

Tas argumentas yra teisingas, bet kodėl apibrėžti, kad tik mėsai, pienui ar kėdėms? Kodėl negalima mažesnio PVM taikyti visoms prekėms?