Andrejus GAIDAMAVIČIUS, gamtininkas ir žurnalistas, laikraštis ŠIANDIEN

Pamatyti avį man baisiau nei vilką, nes žinau: kur pradedamos auginti avys – ten vilkams vietos nebelieka. Jei tai būtų Lenkija – viskas būtų kitaip. Ten vilkai nemedžiojami jau daugybę metų, bet žala avininkystei minimali. Bet čia ne Lenkija. Čia Lietuva, kuri pirmoji visame regione išnaikino meškas, dabar ėmėsi vilkų, kasmet didindama jų sumedžiojimo kvotą, o po vilkų ateis eilė ir lūšims, apie kurias vienas Labanoro girioje medžiojantis vyras pasakė: „šitų žvėrių neturėtų būti mūsų gamtoje, nes naikina stirnas“. Patys medžiotojai, neva, nieko nenaikina.

Ginkdie pasakysi, kad jie kažką nušovė. „Ne nušoviau, o sumedžiojau“, – griežtai pataisys. „Bet koks tu medžiotojas, jei savo pilvą vos bepavelki?“, – pasakau mintyse tokiam ir tęsiu mintyse, nes juk esu išauklėtas žmogus: „Jei vilkas būtų toks storas kaip tamsta, tai avys tikrai būtų sveikos“. Jos būtų sveikos ir kitu atveju – jei gyvuliai nebūtų paliekami lauke nakčiai. Labanoro girioje tai visi nuo seno žino ir žalos atvejų išvengdavo. Bet ir čia, plečiantis avininkystei, kas tapo paskutiniuoju mados šauksmu, šiais metais, pirmą kartą per 30 metų, vilkai papjovė porą avių. Ir anaiptol ne dėl to, kad vilkų padaugėjo ar kad jie suįžūlėjo, kaip skalambija spauda, o dėl to, kad pirmą kartą per tuos 30 metų kažkas paliko avis naktį lauke.

Vienos vilkų šeimos gyvenamoji teritorija apima pusę Labanoro girios. Į šią teritoriją neišvengiamai patenka apie 50 kaimelių ir vienkiemių. Vilką, kaip sakoma, kojos peni, tad kasdien nubėgdamas iki 80 km, neišvengiamai prabėga ir per gyvenvietes, žmonių kiemus. Žmogaus vengdamas daro tai naktį. Perskaityti užrašą „Privati valda“ vilkas negali, kaip ir negali suprasti, kur baigiasi jo, o kur prasideda žmogaus valdos.

Jis tiesiog čia gyvena, visame 25 000 ha plote, ir nakčiai paliktą (dažnai ir pririštą) gyvulėlį pasiima kaip žmogaus dovaną. Laukiniai žvėrys, vengdami vilkų, niekada nebūna vienoje vietoje, nuolat klajoja po visą girią, o avys taip nedaro, todėl ir tampa lengviausiu vilko grobiu. Todėl ne vilkai suįžūlėjo, o avių augintojai, kurie dėl patogumo nebesuvaro gyvulių nakčiai į tvartus, o dėl patirtos žalos skundžiasi visiems, kam tik gali. Labiausiai jų skundams atsiliepia medžiotojai – avių gelbėtojai. Nors ne avys jiems rūpi, o vilko kailis.

Tai geidžiamiausias kievieno medžiotojo trofėjus. Bet vilkų šimtą kartų mažiau nei medžiotojų, todėl, kad ir kokią vilkų sumedžiojimo kvotą nustatytų Aplinkos ministerija, medžiotojams ji bus vis per maža.

Startą beatodairiškai vilkų medžioklei davė buvęs Aplinkos ministras Kęstutis Navickas. Tuo metu jis leido iki tol buvusią 60 vilkų kvotą padvigubinti. Jį pakeitęs Kęstutis Mažeika kvotą dar labiau padidino (iki 175). Naujajam Aplinkos ministrui Simonui Gentvilui į savo komandą pasikvietus gamtininkus Marių Čepulį ir Daną Augutį, tikėjausi, kad bent jau ši valdžia vilkų sumedžiojimo kvotos nebedidins. Juolab, pats Marius Čepulis savo straipsnyje teigė, kad ministerija nenumato toliau didinti kvotą, mat vilkų populiaciją reikia valdyti visai kitais būdais. Bet kvota vis dėlto buvo padidinta – iki 190.

Net tarybiniais metais medžiotojai nesugebėdavo nušauti tiek vilkų, kai nebuvo jokių kvotų, o paties vilko nesaugojo jokios konvencijos ir direktyvos. Atvirkščiai, už šių, kenkėjais anuomet laikytų gyvūnų naikinimą, medžiotojai ir premijas gaudavę.

Man, kaip visą gyvenimą vilkams pašventusį gamtininką, matyti tokius valdžios veiksmus – ypatingai skaudu. Ir tas skausmas didėja suprantant, kad vilkai – tai tik simbolis apskritai visko, kas vyksta su mūsų gamta. Kaip niekada sparčiai nyksta Lietuvos girios ir draustiniai, o ornitologai ką tik paskelbė, kad mūsų paukščių irgi sumažėjo perpus. Žmogus, XXI amžiuje turėjęs tapti gamtosaugininku, tapo monstru, kuriam gamta trukdo gyventi.

Lenkijoje avių auginama 10 kartų daugiau nei pas mus. Vilkų, kurie ten nemedžiojami nuo 1998 metų, irgi kelis kartus daugiau nei pas mus. Bet vilkų daroma žala ūkininkams visoje Lenkijoje yra mažesnė nei Lietuvoje. Visą laiką tikėjau, kad jei lenkai taip gali, tai ir mes galime. Jau net nesuskaičiuočiau, kiek straipsnių prirašiau apie tai, kad negalima ardyti vilkų šeimų, nes tai apsigręžia bumerangu ir pasklidę pavieniai vilkai padaro daug daugiau žalos ūkininkams.

Tai ne mano nuomonė, o mokslu įrodytas faktas. Bet mokslas gali būti visoks ir akivaizdu, kad lietuviškas mokslas kardinaliai skiriasi nuo lenkiško, vokiško ar prancūziško. Nes net ir moksle galutinį tašką padeda pats žmogus, priklausomai nuo jo vertybių, supratimo, santykio su tiriamu objektu.

Lietuvoje vilkus, kaip ir kitus medžiojamuosius žvėris, tiria patys medžiotojai. Ir nors jie turi mokslo daktaro laipsnį, bet pirmiausia jie yra medžiotojai. Ir kitaip nei medžiotojai nemąsto. Štai iš vilkų temos disertaciją apsigynusi dr. Renata Bačkaitienė ne vieną gamtos mylėtoją suerzino straipsniu „delfyje“, kad gamtos apsauga tėra tik sentimentai. Suprantama, kai ji pati yra medžiotoja, tai negali turėti sentimentų gamtai, nes tai trukdytų pačiai medžioklei, kuomet kiekvieną kartą mirštančio žvrėries akys klausia „Už ką?“.

Jau keletą metų nevykdomas vilkų apskaitas ši mokslininkė pakeitė hipotetiniu vilkų gausos skaičiavimu pagal tai, kiek vilkės atsiveda jauniklių. Bet kad tai sužinotų, jai turėjo būti pristatomos visų sumedžiotų vilkių gimdos ir raumenų mėginiai. Vilkių, kurioms išdraskytos gimdos, jūs nepamatysite tuose laikraščiuose, kurie kasmet gąsdina nuotraukomis, vaizduojančias sudraskytas avis. Bet, savo nuostabai, daugybę vilkių gimdų nuotraukų radau Seimo puslapyje, kuriame patalpinta minėtos mokslininkės parengta ataskaita (kaip priedas prie sprendimo didinti vilkų sumedžiojimą).

Tų pačių mokslinių rezultatų R.Bačkaitienė pasiektų tyrinėdama vilkų ekskrementus, kaip tą daugybę metų daro Lenkijos ir kitų šalių mokslininkai, bet Lietuvos mokslui reikia kraujo ir aukų. Įtariu, kad ir vilkų medžioklės rajonavimas, kuomet vilkai buvo medžiojami tik ten, kur daro žalą, buvo K.Mažeikos panaikintas minėtai vilkų mokslininkei patarus, nes būtent tokia buvo Aleksandro Stulginskio universiteto, kur ji dirba, rekomendacija. Vilkų medžioklės rajonavimas buvo labai sunkiai gamtininkų iškovotas pasiekimas, nes iš tiesų atrodė nelogiška, kad už Biržuose papjautas avis kenčia Labanoro girios vilkai. Bet vilkų mėsos ir kraujo ištroškę ASU mokslininkai savo tyrimams pritrūko vilkienos iš Labanoro ir tai buvo bene vienintelis argumentas minėtam rajonavimui panaikinti.

Taigi gamtotyra, kurioje nėra nė lašo gamtosaugos, yra toks pats gamtos išnaudojimas, kaip ir medžioklė ar miškų kirtimas. Vilkų apsauga mane prieš daugelį metų užkrėtė ta pati Renata, su kuria kartu mokėmės Miškų fakutete. Kartu važinėjome į Lenkiją semtis patirties vilkų apsaugos srityje. Kartu vaikščiojome po mokyklas ir pasakojome apie vilkų reikšmę gamtai. Tuo metu aš ją pristatydavau, kaip pavyzdį, kad net ir medžiotojas gali būti gamtosaugininku.

O ji pati skųsdavosi man, kad kiti medžiotojai ją vadina „žaliąja“. Savo mokslinę karjerą ji pradėjo Žvėrinčiuje, pas Petrą Dabrišių, kur prisijaukino vilkę Spyglę, tyrinėjo jos elgesį. O pabaigė kitų vilkių išdraskytomis gimdomis…

Skaudu ne tada, kai niekšas daro blogus darbus. Skaudu tada, kai žmogus, kuriuo tikėjai, pasirodo esąs niekšas.