Ką daryti Vasario 16 -ąją? Reikia eiti, kuo daugiau, visiems, iš visos Lietuvos…

Nida VASILIAUSKAITĖ, laikraštis ŠIANDIEN

Susidūrus vienoje erdvėje režimo priešams su paorganizuotais šalininkais, yra pavojus provokacijų, o joms pavykus režimas trintų rankas ir, galimas daiktas, įvestų nepaprastąją padėtį (su neribotais kariškių įgaliojimais civilių atžvilgiu).

Kalbėtojo iš balkonėlio „atsiprašymas” – ko gero, vilionė į spąstus. Tad gal neiti? Gal palikti juos vienus?

Apsvarstome. Jei daugelis raginsime neiti ir daugelis neisime, vis tiek ateis radikalesni, įskaitant tikrus provokatorius (šie būtinai ateis). Minia bus maža, itin lengvai žinaisklaidos sufreiminama ne tik kaip „saujelė”, bet ir kaip „agresyvūs marginalai” bei „prorusiški”, taip sėkmingai diskredituojant visą mūsų poziciją, sėkmingai (bent gerokai sėkmingiau nei didelės taikios minios atveju) įveliant į riaušes ir sėkmingai įjungiant persekiojimą.

 Jei sumanyta nepaprastoji padėtis – to jai įvesti pakaks, ir ją bus lengva pateikti kaip pateisinamą.

O mes, nėjusieji, persekiojimo ir atsakomybės vis tiek neišvengsime – atvirkščiai, tada mechanizmai įsisuks su vėjeliu ir pagreičiu. Kartu atrodysime „pakišę” ir išdavę tuos radikalesnius ir prie jų prisijungusius.

 Taigi, blogiausio scenarijaus tikimybės vis tiek neišvengsime, kartu garantuotai būsime pralaimėję morališkai ir simboliškai, o režimas švęs „laisvę”.

Blogiausio scenarijaus tikimybę neidami kaip tik gerokai padidinsime. Nes pulti ir užkaltinti milžinišką taikių įvairaus amžiaus žmonių su vaikais minią – kur kas kebliau, nei grupelę stiprių piktokų vyrukų. Kebliau tiek techniškai, tiek „atrodymo” prasme, taip pat moraliai sunku puolimo įsakymą vykdantiems: prieš naciją jie nestos, bet prieš „saujelę marginalų” – gali.

Bet o kiek realistinis blogiausias scenarijus ir ar tikrai jis baigtųsi taip, kaip planuotų režimas?

Susirinkti visiems užingridams siaurose ankštose senamiesčio gatvelėse ir imtis provokacijų – nelabai protinga, švelniai tariant: taip jie patys rizikuotų atsidurti spąstuose (visi vienoje vietoje!), YPAČ susirinkus daugybei režimo priešų.

Antra – jiems ir jėgos struktūroms būtų labai sunku atskirti „savus” nuo „svetimų”, tad smurtinio konflikto atveju rizikuotų bent ne mažiau nukentėti patys.

Tiesa, į tai galima atsakyti, kad režimo strategams nesvarbu: kuo daugiau nekaltų aukų – tuo jiems geriau, mielai pakištų ir apkaltintų režimo priešus.

Trečia – sako, tarp civilių ketina įmaišyti perrengtų kariškių. O kur garantijos, gudručiai, kad minion įsimaišę kariškiai, išvengę uniformos (uniforma įpareigoja, uniforma daro policininku ir kareiviu) nepanorės iš tikrųjų tapti minia ir veikti su ja išvien, jeigu ką?

Aš, jūsų vietoje, taip nerizikuočiau – neperrengčiau.

Ketvirta: ne, užingridų toli gražu nebebus tiek, kiek per ankstesnius „Laisvės” TV šou – laikai pasikeitė, tik „Laisvės” TV nepastebėjo – tegul ir toliau nepastebi.

Penkta: vis dėlto įvykdžios provokaciją prieš taikią didžiulę minią ir atsiradus aukų, jau dabar gailiai čirpiančių propagandos malūnų nebeužteks išsemti atsivėrusiems pragaro vartams, ir net įvesta nepaprastoji padėtis gali ne sustabdyti prasidėjusią sumaištį, o įžiebti tiktą pilietinį karą, kurio baigmė – tikrai ne režimo naudai, nes, išduosiu paslaptį, mus garsiai ar tyliai remia absoliuti visuomenės dauguma, o jus, režimą – tik maximum keliolika procentų, kurių dauguma – nekombatantai, o kombatantai – ne ištikimi jūsų tiesa tikintys šalininkai, o pragmatikai samdiniai (blogiausi kareiviai tokiais atvejais).

Tad aš, jūsų vietoje, nerizikuočiau.

Vadinasi, reikia eiti, kuo daugiau, visiems, iš visos Lietuvos.