www.siandien.info, laikraštis ŠIANDIEN

• 

2017 metų pabaigoje profesorius, humanitarinių mokslų daktaras Juozas Pabrėža visuomenei pristatė mokslo monografiją „Žemaičių kalba ir rašyba“. Greitai gana nemažas knygos tiražas išseko ir 2019 metais išėjo antrasis knygos leidimas. Tai pirmasis tokios apimties darbas, nagrinėjantis svarbiausią ir išskirtiniausią žemaičių tradicinės kultūros dalyką – žemaičių kalbą.Knygos autorių Juozą Pabrėžą kalbina laikraščio „ŠIANDIEN“ redaktorius Gintautas Kniukšta.

Gerbiamas profesoriau, kada ir kodėl pasukote žemaičių kalbos tyrinėjimų keliu ?

• 

Esu žemaitis nuo Skuodo. Mokykloje labiau mėgau ir geriau sekėsi humanitariniai dalykai, todėl pasirinkau lituanistikos studijas Vilniaus universitete.

Jau pirmame kurse mane pastebėjo žymiausias žemaičių kalbos tyrėjas prof. Aleksas Girdenis ir pakvietė į savo vadovaujamą lietuvių kalbos mokslinį būrelį.

Jame iškart radau savo mėgstamiausią sritį – žemaičių kalbą. Mano pirmieji moksliniai tyrimai, kursiniai darbai, diplominis darbas, vėliau disertacija ir dauguma mokslinių straipsnių yra skirti gimtajai žemaičių kalbai. Profesorių Aleksą Girdenį su pasididžiavimu laikau savo Didžiuoju Mokytoju.

Daug iečių sulaužyta besiginčijant, bediskutuojant – žemaičių kalba ar žemaičių tarmė? Ar Jūsų knyga atsakė į tą klausimą?

Knygoje po įvadinių dalykų apie žemaičių vardą, žemaičių kultūrinį judėjimą iškart keliu kertinį klausimą: žemaičių kalba ar žemaičių tarmė? Apskritai sąvokos kalba ir tarmė yra labai artimos. Juk prigimtinė tarmė yra ir gimtoji kalba, paveldėta iš tėvų, iš to krašto, kuriame esi gimęs ir augęs, kuriame yra tikrosios tavo šaknys. Ir tik kur kas vėliau yra mokomasi kitos, antrosios, t.y. tautos bendrinės, kalbos.

Taigi į klausimą apibendrintai būtų galima atsakyti taip: abi sąvokos yra geros ir vartotinos. Jeigu lyginamos kelios kalbinės sistemos, puikiai tinka tarmės sąvoka, pvz.: šiaurės žemaičių tarmė, pietų ar vakarų žemaičių tarmė ir pan. Tačiau kalbant ir rašant apie vieną kalbinę sistemą drąsiai galima vartoti sąvoką žemaičių kalba.

• 

Kaip rodo pats knygos pavadinimas, aš esu įsitikinęs ir tvirtai laikausi nuostatos, kad yra žemaičių kalba, turinti tris ryškias tarmes ( šiaurės žemaičiai dounininkai, pietų žemaičiai dūnininkai, vakarų žemaičiai donininkai ), šiaurės žemaičių telšiškių ir kretingiškių, pietų žemaičių varniškių ir raseiniškių patarmes bei daugybę smulkesnių šnektų ir šnektelių.

Kaip kilo mintis parašyti monografiją „Žemaičių kalba ir rašyba“?

Ta knyga yra ilgų metų mano mokslinių ir praktinių tyrinėjimų sankaupa. Ji yra ir mano vadovautos 27 dialektologijos ekspedicijos su studentais po Žemaitiją, daugybė išvaikščiotų kaimų , miestelių ir juose prakalbinta daugybė žemaičių.

• 

Knygą apie žemaičių kalbą, kurią dar galima pavadinti žemaičių kalbos gramatika, brandinome mintį kartu rašyti su prof. A. Girdeniu. Deja, profesoriaus išėjimas anapilin to nebeleido įgyvendinti , ir jau buvau pradėjęs galvoti, kad vienas tos knygos nebeparašysiu.

Vis dėlto daugybės artimų ir iškilių žemaičių kultūrininkų, bičiulių raginamas ryžausi tą svarbiausią savo gyvenimo darbą atlikti. Ir 2012 metais, kai LR Seimas 2013 metus paskelbė Tarmių metais, rimtai prisėdau rašyti…

Kokie svarbiausi monografijos akcentai?

Galima sakyti, kad visa monografija yra paskirta įrodymui ir parodymui, kad žemaičiai turi kalbą. Svarbiausi žemaičių kalbos tapatybės ženklai ir kalbos statuso įrodymai būtų tokie:
Pirma. Žemaičių kalba labai ryškiai skiriasi ir nuo lietuvių bendrinės kalbos, ir nuo kitų lietuvių kalbos tarmių.

Juk pagal kalbą žemaičiai nuo aukštaičių skiriasi daugiau negu rytų slavų rusų, ukrainiečių, baltarusių kalbos, pietų slavų serbų ir kroatų, vakarų slavų čekų ir slovakų kalbos, estų ir suomių kalbos, šiaurės vokiečių ir olandų kalbos. Kad žemaičiai pagal kalbą yra išskirtinesni, rodo ir kalbininkų vieningas susitarimas visas lietuvių kalbos tarmes pirmiausiai skirstyti į du stambius būrius: žemaičius ir aukštaičius ( dar seniau žemaičius ir lietuvius ).

• 

Antra. Žemaičių kalba turi visus svarbiausius kiekvienos kalbos lygmenis ( fonetiką, morfologiją, sintaksę, leksiką ), ir visuose tuose lygmenyse yra išlaikyta nemažai unikalių, archaiškų ypatybių, garsų, formų, konstrukcijų, ko šiandien nebėra lietuvių bendrinėje kalboje ar kitose tarmėse.

Pavyzdžiui, nemažos dalies žemaičių šiandien išlaikyti senesni pralietuviški junginiai an, en, un, in, pvz.: kansnis / konsnis „ kąsnis“, švensti / švėnstė „švęsti“, skunstė „ skųsti“, linstė „lįsti“.

Žemaičiai palyginti labai gerai yra išlaikę įvairių kalbos dalių dviskaitą, pvz.: vedo, vedvė siedau i jiedau „ mudu, mudvi sėdime ir valgome“, dvė poikė mergė „dvi gražios mergaitės“. Turtingas ir spalvingas žemaičių žodynas.

Yra nemažai žodžių, kurie visai nevartojami bendrinėje kalboje ir nelabai suprantami kitų tarmių atstovams, pvz.: kramė „galva“, staibis „blauzda“, išliežis „tarpupirštis“, pylė „antis“, krupis „rupūžė“, ašoklis ar vašoklis „raudonasis serbentas“, atvarslai „vadžios“, ledžinga „pačiūža“, slinkas „tingus“, drūktas „storas“, rušinti „liesti“, apent, apentais „vėl“, nogniai „labai, smarkiai“ ir t.t.

Trečia. Žemaičiai turi sunormintą rašybą. Pagal mano ir A. Girdenio apibendrintas rašybos taisykles žemaičių kalba yra spausdinama nemažai publicistikos straipsnių, grožinės literatūros kūrinių, leidžiami laikraščiai, žurnalai, ištisos knygos.

Kaip knygą sutiko žemaičiai ir apskritai visi tie, kurie domisi žemaičių tapatybės dalykais?

Kai kurie mano kolegos stebėjosi, kaip aš ryžausi tokio tipo knygą, mokslo monografiją, išleisti gana nemažu 1200 egzempliorių tiražu.

• 

Jau sėdęs rašyti knygą, buvau apsisprendęs, kad ji bus skirta ne tik mokslininkams, kalbininkams, bet kur kas platesniam ratui skaitytojų – tiems, kam yra brangi Žemaitija ir šakniniai, kertiniai žemaitiškosios esybės dalykai: istorija, papročiai, tradicijos ir, žinoma, kalba.

Išleidęs knygą, gavau daugybę kvietimų ją pristatyti, važinėjau ne tik po Žemaitiją, bet ir po visą Lietuvą ir gyvu, šiltu žemaitišku žodžiu tą knygą lydėjau.

Per metus po išleidimo turėjau per penkiasdešimt knygos pristatymų, juose apsilankė per tris tūkstančius žmonių. Tad greitai tas iš pirmo žvilgsnio didokas knygos tiražas ištirpo ir teko rūpintis antruoju knygos leidimu.
Tiesa, dabartinė nelengva karantininė pandeminė situacija kiek pristabdė mano susitikimus su skaitytojais.

• 

Tačiau viliuosi, kad greitu metu vėl turėsiu galimybę gyvai susitikti, pabendrauti ir žemaitiškai pasirokoutė. Man pats brangiausias dalykas, kad tuose pristatymuose, susitikimuose esu labai šiltai ir pakiliai sutinkamas. O tai didžiausia laimė ir padaryto darbo įvertinimas.

Ar be mokslo darbų apie žemaičių kalbą, dar kur nors susiduriate su šia kalba? Kaip kalbate namuose, su artimais žmonėmis?

Populiarinti, viešinti žemaičių kalbą turiu įvairiausių galimybių. Esu Šiaulių Žemaičių kultūros draugijos „Saulaukis“ vienas iš įkūrėjų ir pirmasis jos pirmininkas. Šiandien daug kur žinomi ir vertinami originalūs, kūrybingi šiauliečių žemaičių darbai: sukurti ir išleisti žemaitiški litai, žemaičių pasai.

Šiaulių žemaičiai kiekvienais metais leidžia autentišką su žemaitiškais užrašais kalendorių. Džiaugiuosi, galėdamas prisidėti prie tų kalendorių žemaičių kalbos tvarkymo. 2019 m. lapkričio 30 d. Draugija minėjo savo veiklos 30 – metį ir pristatė 30 – ąjį žemaitišką kalendorių.

Esu ir Žemaičių kultūros draugijos Prezidiumo narys, jau kelintą kadenciją dirbu Žemaitijos regioninės etninės kultūros taryboje, kur esu atsakingas už žemaičių kalbos propagavimą. Skaitau daug viešų paskaitų apie žemaičių kalbą pačiose įvairiausiose auditorijose.

Namuose su aukštaite žmona kalbu lietuvių bendrine kalba, su sūnumi – tik žemaitiškai, su dukra- ir žemaitiškai, ir lietuviškai. Ir, žinoma, širdis atsigauna, kai į namus užsuka bičiuliai, pažįstami žemaičiai ir galime laisvai „rokoutėis“ ir bendrauti žemaičių kalba.

• 

Koks žemaičių kalbos likimas?

Šiandien žemaičių kalba yra gyva, plačiai skambanti, jos prestižas sustiprėjęs ir augantis. Dauguma žemaičių tarmišką kalbėseną suvokia kaip tikrąją gimtąją kalbą, o žemaitiškai kalbantis asmuo dažniausiai yra apibūdinamas teigiamai kaip gerbiantis gimtąją kalbą, tradicijas, patriotiškai nusiteikęs ir pan. Todėl esu šventai įsitikinęs, kad žemaičių kalba skambės ir po šimto, ir po dviejų šimtų, ir dar daugiau metų.