Gintautas KNIUKŠTA

Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras, tobulinantis žemės ūkio informacijos sistemą, orientuojasi į geriausią informacinių technologijų patirtį ir siekia, kad visi registrai ir informacinės sistemos pirmiausia būtų naudingi žemdirbiams. Juk dinamiškai besikeičiant situacijai, būtent žemdirbiams ypač reikalinga informacija, kad galėtų įvertinti savo resursus ir galimybes.

Pamatas, ant kurio stojosi įmonė, buvo padėtas 1998 metų rudenį, kai Žemės ūkio ministerija, Ūkininkų sąjunga, Žemės ūkio bendrovių asociacija ir Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba įsteigė viešąją įstaigą Kaimo verslo plėtros ir informacijos centrą (KVPIC).

„Verslas ir politika“ kalbina Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro vadovą Sigitą PUODŽIUKĄ, atskleidžiantį šios įmonės nūdienos rūpesčius, išsakantį dėmesio vertų minčių apie žemės ūkio problemas ir perspektyvą.

Gerbiamas direktoriau, pagrindinis įmonės veiklos tikslas – įgyvendinti valstybės politikos priemones žemės ūkio informacinės sistemos srityje. Šiandien sunku pasakyti, ar Lietuvos ūkininkai liks patenkinti naujomis ES paramos schemomis, tačiau  kokias matote  tendencijas šalies žemės ūkyje?

 Ūkiai Lietuvoje stambėja. Tai parodė pasėlių deklaravimas.  Faktas yra tas, kad ūkininkai, žemės ūkio bendrovės stambėja.

Esama ženklų, kad gyvulinkystei pastaruoju metu skiriama daugiau dėmesio, bet akivaizdus ir tas faktas, kad melžiamų karvių skaičius Lietuvoje sumažėjo. Aišku, viskas priklausys nuo to, kaip bus dirbama, kokią poziciją užims asociacijos, su kuriomis pastaruoju  metu man daug teko kalbėtis.

Prievarta mes nieko nepasieksime. Dabar, tarkim, Žemės ūkio ministerija imasi gaivinti gyvulininkystę. Manau, viskas priklausys nuo to, kiek bus subalansuoti prioritetai, t. y. galvijų veislininkystė ir gyvulininkystės produkcijos gamyba, ir kiek pati ministerija galės suteikti paramos iš nacionalinio biudžeto šioms dviems kryptims, nenusižengiant ES reikalavimams, skiriant papildomą paramą.

Labai svarbu paremti veislinių bandų plėtrą, gerinti jų kokybę. Pastaruoju metu mažėja veislinių galvijų branduolys, ypač – vietinių veislių.

Aišku, kad ir mūsų visų požiūris į veislininkystę turėtų keistis, ypač dėl kilmės knygų išdavimo, juk yra bendra Galvijų veislininkystės informacinė sistema, tačiau nebuvo sprendžiamas centralizuotas kilmės knygų vedimas (nebuvo sukurta teisinė bazė), todėl praėjusių metų pabaigoje situacija buvo tokia, kad 18 000 karvių priklausė ne vienai asociacijai.

Kaip tai atsitiko?

Tiesiog, matyt, pasiūlomos tokios sąlygos, kad žmogus negali atsispirti norui migruoti iš vienos asociacijos į kitą, nors pagrindinis rodiklis turėtų būti gyvulio kilmė. Dabar rengiami teisės aktai, ir kilmės dokumentai bus išduodami iš vienos informacinės bazės, tuomet neliks galimybių vieną gyvulį priskirti kelioms asociacijoms.

Didelė problema – karvių ir telyčių sėklinimas.

Pažiūrėkim į realią situaciją – sėklintų ir apsiveršiavusių karvių skaičių. Kas paaiškėjo? Paaiškėjo , kad 30 procentų  veršelių atsiranda, taip sakant, iš „šventos dvasios“. Kitaip tariant,  karvių veršiavosi  daugiau nei buvo jų apsėklinta. Vadinasi, Lietuvoje naudojama  nesąžiningai iš svetur atvežta bulių sperma.

Nenoriu būti apkaltintas spekuliacijomis, bet tiesa yra tokia,  kokia yra. Sutikime, kad 30 procentų  – labai daug. Problema būtų nustatyti net veršelių kilmę, bet svarbiausia, ar žino kaimo žmogus, už ką jis sumoka. Tokia situacija ,,kvepia“ šešėline ekonomika. Žemės ūkio ministras, būdamas gyvulininkystės specialistas, supranta situacijos rimtumą, todėl dabar imamasi rengti  atskirų teisinių aktų, kad ši problema būtų sprendžiama.

Opi Lietuvai problema yra pasitraukiantys iš gyvulių produktyvumo kontrolės ūkiai, mažėjantis kontroliuojamų galvijų bandų skaičius. Tenka apgailestauti, kad neretai pasitaiko atvejų, kai nutraukiama produktyvumo kontrolė stambiose, perspektyviose melžiamų karvių bandose. Taip prarandama ir gyvulių kilmės informacija.

Kokios priežastys tai lemia?

 Viena iš jų – nepakankamai nuosekli valstybės politika veislininkystės srityje, kita – atsidavusių veislininkystei ir jos svarbą suprantančių specialistų trūkumas ar besiformuojantis trumparegis ir komercializuotas požiūris į veislininkystę.

Tačiau skaudžiausia iš priežasčių būtų laikinas noras, pasitraukus iš kontrolės sferos, sutaupyti keletą dešimčių litų, nemokant už paslaugas, ir tai tikriausiai ne be paskatinimų iš šalies.

 Kokių faktų dar atskleidė Jūsų vadovaujamas  centras?

 Didėja technikos pirkimas, vadinasi, žemės ūkio dar negalime nurašyti kaip neperspektyvios srities.

Prieš 10 metų man teko su Airijos ūkininkais važiuoti per Ignalinos laukus. Jie nuoširdžiai stebėjosi, kad tiek daug apleistų pievų ir laukų, klausė, kodėl mes nevystome gyvulininkystės, juolab, kad ir daug išlaidų tam nereikia. Kodėl niekaip negalime sugrąžinti to, ką turėjome pries šimtą metų? O juk galvijų tuomet buvo puse milijono daugiau…

 Na, nereikia nė 100 metų, užtenka pažiūrėti, kas buvo ir prieš 20 metų.

Mes kartais neįžvelgiame tų problemų, kurios nepadeda šalinti atsilikimo. Imkime žemės reformą. Kiek trimituota , kad ji jau baigta, o kaip yra iš tikrųjų, ką rodo apleistos žemės, gal tie patys savininkai laukia, kad ateis užsienietis ir brangiai supirks?

Kitas dalykas  – mentaliteto arba ūkininkavimo supratimas. Teko dirbti konsultavimo tarnyboje – tiek toje pačioje Utenoje, tiek ir Ignalinos rajone, žmonės bandė auginti grūdines kultūras, nors jos ir yra nuostolingos, tačiau svarbiausia pats ūkininkavimo faktas ir bėdojimas dėl per mažos valstybės paramos. Tuomet reikia atvirai pripažinti, kad tai ne gamyba, o gyvenimo būdas – tiesiog mielas širdžiai užsiėmimas. Jeigu nėra atitinkamos pašarų bazės, tai nėra sąlygų plėtoti vieną ar kitą gyvulininkystės sritį nei Žemaitijoje, nei Aukštaitijoje. Tačiau jei tai kaimo žmogus žino, bet užsiima, tai vėl pripažinkime, kad tai ne ekonomika, o didelis ir brangus hobis, tai jo pasirinkimas, ir nėra ko kaltinti.

Žinoma, žmonės turi skaičiuoti, jei paramos negausi, reikia svarstyti, kokiu kitu versu užsiimsi. Šiaip ar taip, situacija nėra tokia bloga, mėsinių galvijų skaičius didėja pamažu, bet didėja ir tuose regionuose, kur kitoms gamybos šakoms perspektyvos nėra palankios.

 Kodėl lietuviai bijo auginti kiaules, kodėl įsivežame kiaulieną iš Lenkijos ir kitų šalių, nors patys turime puikias sąlygas plėtoti kiaulininkystę? Ar dėl to kalti tik „kvapai“?

Pastaraisiais metais Lietuvoje stebima liūdnoka situacija  dėl mažėjančio galvijų ir melžiamų karvių, arklių bei kiaulių skaičiaus. Nesu euroskeptikas, tačiau, mano  nuomone, mes bandome perimti kai kurias vakariečių  sąlygas, kurios mūsų kraštui visai netinka. Kažkaip keista girdėti, kad kažkam dabar nepatinka kvapai.

Augau kaime, dirbau žemės ūkyje, gamybos srityje, bet neteko girdėti, kad kažkam smirdi kiaulės, nors miestelyje gyveno ir mokytojai, ir medikai, kurie ir patys tvartelyje augino po vieną kitą bekoną. Man teko bendrauti su danų konsultantais, kurie norėjo čia plėsti kiaulininkystės ūkį. Jie stebėjosi didelėmis mūsų fermomis, klausė, ar mes galėtume kontroliuoti vienos ar kitos ligos protrūkį, tačiau neteko išgirsti klausimo dėl iš tvartų sklindančių kvapų.

Lietuvoje, žinoma, mes galime orientuotis į mažesnius ūkius, kuriuose suvaldytume ligų protrūkius, tačiau, kai girdi, kad kažkam nepatinka kvapai, na, nepykite…

Savo darbinę karjerą pradėjau agronomu. Tada irgi buvo fermų, bet niekam nekilo mintis, kad gali atsirasti problemų dėl žmonių sveikatos…

Kas atsitiko, kodėl mes tapome tokie nepakantūs?

Atvirai pasakius,  silosas karvėms „kvepėjo“ labiau nei kiaulidės, tačiau žmonės nekėlė tokių problemų kaip dabar. Kas atsitiko? Prisiminkime mėsos fabrikus, kokius jie kvapus skleisdavo… Sutikime, kad tai buvo „baisiau“ nei dabar, kai kalbame apie kiaulidžių kompleksus. Mano požiūriu, ši problema yra pernelyg sureikšminta, o gal tiesiog kaimo žmogui primetamas ,,miestietiškas“ mąstymas, gyvenimo būdas.

Minėjote,  kad Lietuvoje ūkiai stambėja, tačiau ir Europos Sąjungoje situacija nevienareikšmė. Toje pačioje Airijoje dirbantys mieste bando prisidurti iš žemės ūkio, 10 ar 15 hektarų  ne tik padeda užsiauginti šviežios produkcijos šeimai, bet ir pagausinti šeimos pajamas. Dabar gi Lietuvoje paradoksali situacija: net gyvenatys vienkiemyje žmonės kiaušinių ar pieno važiuoja  pirkti į parduotuvę – ar tai tik mentaliteto klausimas?

Apmaudu, tačiau tenka pripažinti, kad neretai į mūsų specialistus, žinančius realią padėtį ir išmanančius apie Lietuvos ūkių specifiką, buvo žiūrima nepatikliai. Dažniau buvo įsiklausoma „pranašų“ iš senosios Europos pasiūlymų ar pamokymų.

Derantis su Europos Sąjunga, mano nuomone, nebuvo išnaudotos visos galimybės tiek dėl paramos schemų, tiek dėl kai kurių reikalavimų. Turime pripažinti, kad didžiąją paramos dalį gali pasiimti ir visus reikalavimus įgyvendinti tik didesnieji ūkiai, o ką daryti su mažesniais ūkiais?

Atkūrę nepriklausomybę, šalies ūkininkai tikėjo, kad jie pasuks kitu keliu, turės savo perdirbimo įmonėles, tačiau Lietuvoje tai neprigijo, o atvirkščiai  – įsigalėjo didžiosios perdirbimo įmonės. Vis dėlto aš tikiu, kad, tarkim, Austrijos pavyzdžiu Lietuvos kaimuose didės mažų perdirbimo cechų, kurie pateiks gardžios produkcijos.

 Visi mums patarinėjo dėl kooperacijos Lietuvos kaime, bet kodėl išėjo toks šnipštas?..

 Iš tikrųjų smulkieji ūkininkai neįvertino kooperacijos svarbos, nepasvėrė to, kad dirbdami po vieną tikrai nieko nepasieks. Taip, deja, ir atsitiko, kooperacija Lietuvos kaime neprigijo, nors valdžios pastangų dėta buvo daug.

Kita vertus, kalbant apie kooperaciją galbūt reikėtų paanalizuoti mūsų tautinius bruožus ir nešvaistyti jėgų tam, kas mums nepriimtina. Juk modernioje tautosakoje apie save juokaujame – kada labiausiai džiaugiasi lietuvio širdis, – kai dega kaimyno gryčia… Atbėgu padėt gesint, bet vis tiek smagu, kad ne mano. Galbūt mumyse per stiprus savininkiškumo bruožas, kuris ir kiša pagalį į kooperacijos ratus.

Žinoma, reikėtų įdėmiai paanalizuoti, ką mes laimėjome ir ką praradome įstoję į Europos Sąjungą, ar iš tikrųjų viską padarėme, kad tie dviejų  trijų  karvių laikytojai galėtų parduoti savo produkciją ir be kooperacijos, pagaliau, ar tik tai svarbu.

Prisimenu, sovietmečiu mama pripildavo kibirus pieno, ir aš nešdavau į supirkimo punktą. Ten, galima sakyti, susirinkdavo visas kaimas, aptardavome visas naujienas. O ką turime dabar? Nieko. Dabar kalbame apie kaimo bendruomenes, skiriame joms lėšų, tačiau normalaus kaimo žmonių bendravimo nėra.

 Ką turite omeny?

 Nuimkim tą raudoną spalvą, bet prisiminkim sovietmetį, kokie buvo žmonių suėjimai, kokios sklido dainos. O ką turime šiandien? Išsivaikščiojusį kaimą.

 O Jūs – kaimo vaikas?

 Taip, esu agronomas, baigiau Žemės ūkio akademiją, niekada neatitolau nuo kaimo reikalų.

 Dėl ko Jums labiausiai šiandien skauda širdį žvelgiant į Lietuvos kaimą?

Dėl to, kad mes praradome  žmogiškąsias vertybes, kurios šimtus metų vienijo mūsų kaimus  – nėra nei dainų, nei susiėjimų, nei tų šokių, kuriais garsėjome visais laikais.

Kaimas išsivaikščiojo, mes atitrūkome nuo savo tradicijų.

Žinoma, būtų labai liūdna, jeigu per teikiamą Europos Sąjungos  paramą lietuviai prarastų dar vieną savo bruožą – darbštumą. Nesakau, kad reikia grįžti prie šakių tiesiogine to žodžio prasme, bet technika atbaido mus nuo darbo… Nebus naujos technikos, vadinasi, su prastesne neūkininkausiu. O galbūt pradžiamokslį ir reikėtų pradėti nuo paprastesnio padargo. Tačiau pats baisiausias ES paramos rezultatas – ,,lengvi“ pinigai. Nedrįstu absoliutinti, bet yra ,,sugadintų“ sodiečių lengvai gaunamais, bet neuždirbamais pinigais.

Kelmės rajone kievienais metais rengiama graži linininkystės šventė, liejasi skambios lietuviškos dainos apie linus, senas mūsų tradicijas, o rezultatas: Lietuva neaugina nė vieno hektaro linų. Ar iš tikrųjų mūsų linų ūkį sužlugdė Europos Sąjungos parama?

Ne, yra ir valstybės biudžetas, kuris gali prisidėti prie vienos ar kitos gamybos srities išsaugojimo. Netiesiogiai, bet gali. Turėjome ir bandymų stotį, ir perdirbimo fabrikų, o nuėjome lengviausiu keliu.

Šiandien, žinoma, belieka tik paklausti, ar negalėjome išsiderėti geresnės paramos savo kraštui. Pagaliau pažvelkime į mūsų cukrinius runkelius – ar neatsitiks taip, kaip su linais?

Iš tikrųjų tų didžiųjų prekybos tinklų koncentracija neprisidėjo prie mūsų gražių kultūros tradicijų. Žinoma, smagu atvykti ten, kur yra ir parduotuvė, ir restoranas, ir  kino teatras. Kam tada tas vištas auginti viekiemyje ir dar sulaukti veterinarijos specialistų pastabų, kad jos neatitinka gyvūnų gerovės reikalavimų? Liūdna, deja, bet juk taip jau yra…

 Politikas Kazimieras Starkevičius yra sakęs, kad jis bus ne ministras, jeigu nesutvarkys pakelių tarp Vilniaus ir Kauno. Ministro kėdėje jo nebėra, o pakelės ir toliau glumina. Dar baisesnis vaizdas įvažiuojant į Lietuvą iš Lenkijos. Tai ką daryti, kaip parodyti svečiams tą mūsų darbštumą?

Tenka pripažinti tai, ką aš anksčiau sakiau: žemės reformos klaidos bado akis. Keistas lietuvių noras: ateis užsieniečiai ir nupirks jų žemę. Administracinėmis priemonėmis nepriversime žmonių nušienauti pakelių.

Ar keičiantis valdžioms keičiasi ir Jūsų vadvaujamo centro darbas?

 Ne, yra darbų tęstinumas. Žinoma, situacija priklauso nuo to, kokį išsilavinimą turi ministras:  jei jis, tarkime,  yra gyvulininkystės specialistas, tai nori daugiau žinių apie gyvulininkystės reikalus. Pavyzdžiui, ministras Jeronimas Kraujalis mėgo skaičių kalbą. Jis pats daug analizuodavo, skaičiuodavo.

Dabartinė ministerijos vadovybė imli informacijai ir remia technologinę pažangą, todėl mūsų centro specialistai rengia analitinę informacinę sistemą, kad ministras ar jo pavaduotojai galėtų savo kompiuteryje susipažinti su situacija šalyje – esamais gyvulių laikymo skaičiais ir faktais, žemės ūkio gamybos apimtimis, užimtumu kaime. Kiek, tarkim, vienos ar kitos seniūnijos ūkininkai ir bendrovės gavo išmokų, kiek Europos Sąjungos paramos. Visos valdžios supranta centro svarbą, o mano pagrindinė svajonė – kad visos valdžios panaudotų mūsų centro surinktą informaciją. Svarbiausia, kad informacija koncentruotųsi vienoje institucijoje, kad būtų išsaugotas vientisumas.

Centre sukaupti duomenys yra labai naudingi ne tik derantis su ES, su atskirais Europos Komisijos departamentais dėl išmokų, bet ir tuo, kad pasitelkus juos galima analizuoti Lietuvos žemės ūkio raidą, nuosmukius ir pakilimus.

Kiekvienais metais išleidžiame kontroliuojamų bandų apyskaitas, o pirmieji kontroliuojamų karvių duomenys užfiksuoti 1925 metais. Keistas ir asmeninis sutapimas. Centras išduoda arklių pasus, o aš turiu senelio 1942 m. arklio pasą, kuriame nurodyta, kokia jo spalva, ar jis kilmingas, ar ne. Tiesiog įdomu palyginti skirtingų laikmečių, bet analogiškų dokumentų įrašus. Mes turim didžiulį informacijos katilą, kuris tarnauja mūsų šalies ekonominiam vystymuisi, padeda atskleisti, kokias negeroves privalome šalinti ir kuo galime didžiuotis.

Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro tvarkomų registrų, duomenų bazių ir informacinių sistemų duomenimis nuolat naudojasi Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės mokėjimų agentūros, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, Valstybinės mokesčių inspekcijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos, Valstybės saugumo departamento, Statistikos departamento prie LR Vyriausybės darbuotojai.

2012 m. vasario 20–23 d. Lietuvoje vyko Tarptautinio gyvulių apskaitos komiteto (toliau – ICAR) auditas, kurio tikslas buvo įvertinti Lietuvos pasirengimą gauti ICAR kokybės sertifikatą, suteikiantį Lietuvai galimybę prekiauti veisliniais gyvuliais tarptautiniu mastu. Buvo audituota GVIS, kaip viena iš pagrindinių priemonių, leidžianti nustatyti Lietuvos pasirengimą gauti tarptautinį pripažinimą. 2012 metų gegužės 28 d. – birželio 1 d. Airijoje, Corko mieste, vykusios 38-os ICAR sesijos metu Lietuvai įteiktas ICAR kokybės sertifikatas.

Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras 2009 m. sukūrė Paraiškų priėmimo informacinę sistemą, skirtą paraiškų duomenims įvesti, elektroniniu būdu įbraižyti žemės ūkio naudmenų ir kitų laukų ribas, įvestiems paraiškų duomenims saugoti ir tikrinti, žemėlapių fragmentams formuoti ir paraiškų duomenims perduoti Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos.

2010 m. įgyvendintas visuotinis, elektroninis žemės ūkio naudmenų ir kitų laukų deklaravimas nulėmė efektyvesnį bei spartesnį paraiškų administravimo procesą (supaprastino pagrindinių klaidų ir neatitikimų sprendimą dar paraiškų teikimo metu: dvigubas deklaravimas, viršdeklaravimas kontroliniame žemės sklype).

 Baigdami mūsų pokalbį, ar galime sakyti, kad Lietuva dar yra žemės ūkio kraštas, ar jau reikia siųsti pavojaus ženklus, jog šalis praranda ilgaamžes tradicijas?

Ne, tikrai ne. Tokio pavojaus dar nėra. Reikia sugrąžinti kaimiškąją dvasią, svarbu žmonėms bendrauti, susibėgti, kaip sakoma, į vieną krūvą, tuomet ir rezultatai bus kitokie. Neturėkime didelių iliuzijų miesto žmogų sugrąžinti į kaimą, tačiau kaimas gyvavo šimtmečiais, gyvuos ir toliau.

2013 m. Lietuvoje vyko elektroninis paraiškų surinkimas, taigi visi paraiškos duomenys įvedami bei perduodami NMA elektroniniu būdu. Pareiškėjas, kuris naudojasi elektronine bankininkyste, norėdamas pateikti paraišką, galėjo pats elektroniniu būdu įbraižyti deklaruojamus laukus, įvesti reikalingą paraiškos informaciją, patvirtinti duomenis, atsispausdinti paraišką bei registracijos dokumentą, keisti paraiškos duomenis, formuoti ir atspausdinti žemėlapius, pateikti pastabas apleistų žemės ūkio naudmenų plotams, atsisiųsti savo deklaruotus žemės ūkio naudmenų ir kitų plotų laukus *.shp formatu.

Pareiškėjas deklaravimo metu turėjo galimybę atnaujinti žemės ūkio valdos duomenis, jei nuo ankstesnio žemės ūkio valdos atnaujinimo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo verslo registre iki paraiškos pateikimo dienos pareiškėjo valdoje neįvyko pokyčių.

2013 m. buvo įregistruotos 151 157 galiojančios paraiškos (2 803 196,57 ha), iš jų

2 254 (214 320,75 ha) pareiškėjai ar jų įgalioti asmenys savarankiškai užpildė ir patvirtino paraiškas.

,,Verslas ir politika“, 2014 m. sausis, Nr. 1 (50)