www.lrt.lt

Yra tokių straipsnių, kurie nors ir labai aktualūs, ypač Lietuvai, tačiau juose esantys teiginiai tokie provokuojantys, kad sunku apsispręsti, ar pritarti jiems, ar ne?

Toks yra prieš porą dienų svetainėje „American Conservative“ pasirodęs jo leidėjo Jono Basilo Utley straipsnis apie Baltarusiją – sunku nuspręsti, ar tai daug žinančio stebėtojo solidžiai pagrįsti samprotavimai, ar vis dėlto gerai užslėpta propaganda?

Straipsnyje, pavadintame „Baltarusija daro pažangą“, diplomatijos ir politikos mokslus Jungtinėse Amerikos Valstijose baigęs antikomunistinis veikėjas, žurnalistas, leidėjas, verslininkas Jonas Basilas Utley rašo, kad „Baltarusija yra įdomi ir patraukli šalis, bet tikrai į ją neveda dažnai minami keliai.

Minskas – jos graži, naujai atstatyta sostinė (beveik visai sugriauta per Antrąjį pasaulinį karą), su plačiais bulvarais, parkais ir švarut švarutėlė. Miestas visiškai neatitinka Baltarusijos, kaip paskutinės Europoje diktatūros, įvaizdžio“.

Jis taip pat prideda, kad nors Baltarusijos valdžia ir itin reguliuoja šalies ekonomiką, tačiau 30 procentų ūkio vis dėlto privatizuota, šalies informacinių technologijų sektorius yra pasaulinio lygio, o Pasaulio banko projekte „Doing Business“ jos reitingas kyla.

„Šalis turi sieną su Rusija, Ukraina, Lenkija, Latvija ir Lietuva. Jos kalba panaši į rusų, bet skirtinga. Baltarusija turi savo pačios seną istoriją. Kadaise tai buvo Lietuvos imperijos, nusidriekusios ligi pat Juodosios jūros, integrali dalis. Po to ją užvaldė augančios galios įsigijusi carinė Rusija ir dar vėliau ją inkorporavo Sovietų Sąjunga.

Baltarusija tapo industrijos ir technologijos centru, kuriame telkėsi daugelis Sovietų Sąjungos sunkiosios ir pažangiosios pramonės gamyklų. Jos darbo jėga turi daug įgūdžių, ji gerai išsilavinusi“, – teigia Jonas Basilas Utley.

Baltarusija – regiono centras?

Savo straipsnyje apie tai Jonas Basilas Utley ir pabrėžia, jog Baltarusija laiko save „neutraliu regioniniu centru tarptautinei Europos diplomatijai po Rusijos ir Ukrainos paliaubų plėtoti“.

Nors nuo Ukrainos konflikto laikų Baltarusija tapo labiau nepriklausoma nuo Rusijos, tačiau atmetė Maskvos planus įsteigti naują aviacijos bazę Baltarusijos teritorijoje bei atsisakė prisidėti prie Rusijos prekybos karo su Ukraina.

Anot Jamestowno fondo Baltarusijos reikalų eksperto Grigorijaus Joffės, ne tik tvirta pozicija lemia šios šalies valdžios populiarumą.

„Priespauda Baltarusijoje yra palyginus švelni, o vyriausybė išlaiko tam tikrą savo populiarumo lygį dėl to, kad sudaro sąlygas stabilumui ir nemažam ūkio augimui.

Palygink tai su chaosu kaimyninėje Ukrainoje – ir kaip rusiškų valstybinių pramonės įmonių „privatizacija“ pasibaigė jų atidavimu milijardieriams ir žmonių nuskurdinimu.

Žmonės ne taip jau išsiilgę galimai chaotiškos, neteisingos „demokratijos“ tol, kol jų valdžia suteikia jiems saugumo, tvarkos, ekonominio augimo“, – rašo Grigorijus Joffė.

Nukentėjo nuo sovietinių represijų

Sunku įvertinti šiuos G. Joffės ir J. B. Utley teiginius kaip ištisai propagandinius, ypač dėl to, kad juos skleidžia žmonės, kurių artimieji ar jie patys patyrė sovietines represijas.

Pavyzdžiui, J. B. Utley (gimė 1934 m.) tėvas – tarybinis ekonomistas ir prekybos atstovas Arkadijus Berdičevskis, Rusijos žydas – Stalino 1936 m. pasiųstas į Gulagą, kur tikriausiai būtų be pėdsakų ir pradingęs, jeigu nebūtų susituokęs su komunistuojančia anglų žurnaliste, rašytoja Freda Utley. Todėl jis ir nedingo, tačiau 1938 m. kovo 30-ąją jį vis tiek sušaudė Vorkutoje, nes jis išdrįso vadovauti kalinių bado streikui.

Tuo tarpu tėvai savo sūneliui buvo gudriai davę motinos svetimšalės pavardę tam atvejui, jeigu reikėtų emigruoti, o tai 1939 m. Freda Utley su sūneliu ir padarė.

Ji, kaip ir nemažai kitų komunistų, iš pradžių Stalinu susižavėjusių, bet vėliau susipratusių, tapo ne tik stalinizmo, bet ir trockizmo, kuriuo neteisingai buvo kaltinamas jos vyras, priešininke, priėmė Amerikos pilietybę ir įsijungė į antitotalitarinį sąjūdį, nusistačiusį ir prieš nacius, ir prieš bolševikus.

Jos sūnus Jonas Basilas Utley sekė motinos pėdomis ne tuo atžvilgiu, kad kada nors pats būtų simpatizavęs komunizmui ir po to, susidūręs su realybe, atsivertęs, bet tuo, kad nuo pat ankstyvos jaunystės turėjo tas pažiūras, kurias motina priėmė tik gerokai subrendusi.

Jis įsitraukė į Amerikos konservatorių gretas, tapo net jų žurnalo „American Conservative“ leidėju, tačiau, kaip ir motina, išlaikė individualų požiūrį.

Ji buvo pasmerkusi britų ir amerikiečių įvykdytą Drezdeno bombardavimą, o sūnus vėliau įsitikino, kad ir dabar Vašingtonas „suinteresuotas kai kurių karų nelaimėti, bet turi priežasčių į nepabaigiamus karus įsivelti“.

Jo nuomone, taip yra dėl to, kad užsienio karai nukreipia amerikiečių dėmesį nuo prastai sprendžiamų vidaus problemų, o iš ginklų bei kitų karo reikmenų gamybos pelnosi Amerikos pramonininkai ir verslininkai, iš ko nuteka šiek tiek naudos ir eiliniams amerikiečiams.

Tačiau jis, kaip ir jo leidžiamo žurnalo atstovaujami paleokonservatoriai, kurie ypač pabrėžia senąsias judėjų ir krikščionių Dekalogo vertybes, mano, kad visų pirma būtina dar labiau stengtis gerinti ne vien turčių, bet ir eilinių žmonių gyvenimą, puoselėjant tvarkingą laisvosios rinkos ūkį įstatymų valdomoje demokratinėje valstybėje.

Kaip tik dėl tokių savo nuostatų Jonas Basilas Utley ir buvo pakviestas į Minske gegužės 5-ąją vykusią nevyriausybinę konferenciją Baltarusijos saugumo klausimais, kurią tarpusavy bendradarbiaudami surengė Jamestowno Fondas Vašingtone, Vokietijos krikščionims demokratams artimo Konrado Adenauerio Instituto padalinys Baltarusijoje, šiuo metu įsikūręs Vilniuje, ir Baltarusijos liberalų institutas, veikiantis po vadinamojo „Minsko dialogo“, siekiančio Ukrainoje taikos, sparnu.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.