Jūs esate
Pagrindinis > Interviu > P. Gylys: antrosios recesijos bangos grėsmė yra visiškai reali

P. Gylys: antrosios recesijos bangos grėsmė yra visiškai reali

Povilas GylysMindaugas MILIAUSKAS

Lietuvoje pakankamai daug ekonomikos, politikos ekspertų. Šie žmonės aktyviai komentuoja politikų veiksmus ekonomikos, finansų srityje. Tačiau kodėl  politikai kartais negirdi profesionalų?  Apie ekonomikos, politikos problemas kalbėjomės su Vilniaus universiteto profesoriumi, buvusiu užsienio reikalų ministru Povilu GYLIU.

 Vis dažniau pasigirsta abejonių, kad Lietuva 2014 metais gali įsivesti bendrą Europos Sąjungos valiutą − eurą. Kaip Jūs manote, ar minėta data yra reali bendrai valiutai įvesti?

Ta data nereali dėl dviejų priežasčių: pirma, nėra aišku, kokia išliks euro zonos sudėtis, greitai turėtų paaiškėti, ar pavyks ir kaip bus gelbėjama Graikija ir euro zona. Euro zona patiria konstrukcinių bėdų, nes kai ji buvo sukurta, manyta, kad ateities politikai išspręs problemas. Taigi aiškėja, kad ne, nes euro zona yra prieštaravimas tarp kolektyviškumo ir individualumo.

Jei nugali kolektyvizmas, euro zona išliks, jeigu didesnės įtakos turės atskiros šalys, tuomet euro zonos išlikimas abejotinas. Neišgelbėjus euro zonos, pasekmės tikėtinos sunkios. Antra vertus, kyla klausimas, ar Lietuvai verta įsivesti eurą dabar, ar ne geriau būtų pasinaudoti tuo, kad nebūdami euro zonoje galime naudotis fiskalinės ir monetarinės politikos instrumentais.

 Euro zonos, konkrečiai − Graikijos, Airijos, Portugalijos, gal net Italijos, finansinės problemos yra labai sudėtingos. Atsižvelgiant į tai, kad šios valstybės nors ir turi bendrą valiutą, patiria rimtų problemų, ar Lietuvai dar reikalingas euras?
Ir kokių padarinių Lietuvai gali sukelti euro zonos krizė?

Airijos situacija yra kiek geresnė. Euro klausimas yra svarstytinas. Svarbu nagrinėti Argentinos, Islandijos patirtį, stebėti, kaip seksis Graikijai. Galbūt reikėtų nuvertinti
valiutą, o gal palikti viską kaip yra? Antras variantas reiškia, kad viskas paliekama tariamai rinkai, kuri yra monopolizuota, oligarchizuota.

Euro zonos krizė reiškia nuosmukį ir Lietuvai, nes eksportas − svarbi bendro vidaus
produkto dalis, ir valstybei sumažėja atsigavimo galimybės, tęsiasi  emigracija, nyksta viešasis sektorius, sisteminė krizė plėtojasi.

 Šiandien litas yra
„pririštas“ prie euro, nustatytas fiksuotas valiutų kursas. Kai kurie ekonomistai
teigia, kad valiutų valdybos modelis Lietuvai yra labai tinkamas, tuo tarpu kiti
vienareikšmiškai sako, kad, atsižvelgiant į Lietuvos ekonomikos mastą, valiutos
valdybos modelis yra nereikalingas ir primena tarpukario Lietuvos pavyzdį, kai lito
kursas buvo nefiksuotas, bet stabilus. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu?

Esant valiutų valdybos modeliui, negalima keisti kurso, Centrinis bankas palūkanų normos nevaldo, nėra paskutinis skolintojas, negali reguliuoti pinigų kiekio šalyje. Taisyklės yra griežtos − negalima nieko daryti. Tai yra tas pats, kaip skristi autopilotu: kai oras geras, tai viskas puiku, belieka mėgautis skrydžiu, jei oras blogas − lėktuvas
valdomas rankiniu būdu.

Taip ir ekonomikoje, ypač kriziniu laikotarpiu, ją reikia valdyti. Yra daug šalių, kurios taip daro. Modernus pavyzdys − Islandija, kuri kritinėje situacijoje ėmėsi aktyvių priemonių,  padėjusių ekonomikai atsigauti.

Svarstytinas klausimas, ar reikia atsisakyti fiksuoto valiutos valdybos modelio, nes tai − rizikingas žingsnis. Tačiau nėra net elito žmonių, kurie galėtų apie tai kalbėti. Būtina stebėti kitų valstybių pavyzdžius ir iš jų mokytis.

 Finansinės krizės pradžioje buvo pasigirdę kalbų apie lito devalvavimą. Ar toks veiksmas galėjo būti naudingas ir ,,suminkštinti“ ekonomikos ,,kritimą“? Kaip valiutos devalvavimas gali paveikti eilinius gyventojus?

Devalvavimas yra rizikingas žingsnis, apie jį reikia kalbėti sistemiškai ir aiškiai. Tai reiškia skolų eurais padidėjimą žmonėms, kurie pajamas gauna litais. Devalvavimas yra efektingas tuo, kad jis pagerina eksporto sąlygas, vadinasi, ir einamosios sąskaitos balansą. Jei devalvacija apgalvota, aptarta, rizikos paskirstytos visoms proceso šalims, tai galima imtis tokių veiksmų.

Privalu suprasti, kad toks žingsnis turi abipuses pasekmes, tad devalvacija teikia ne
tik naudos, bet ir galimos žalos. Tačiau dar kartą akcentuoju, kad prieš imantis tokių žingsnių, reikia protingai pamatuoti riziką.

 A. Kubiliaus Vyriausybė pasirinko griežto taupymo ir skolinimosi tarptautinėje rinkoje bei mokesčių kėlimo kryptį. Kaip manote, ar tai pasiteisino? Jei taip, tai kodėl?

Tai neteisinga kryptis, artėjant krizei negalima didinti mokesčių, tai vadovėlinis pavyzdys, kaip nereikia elgtis. Toks blogo elgesio pavyzdys yra ir G. Kirkilo Vyriausybės veiksmai, kurie leido didėti nekilnojamojo turto burbului. Dėl minėtos Vyriausybės veiksmų nebuvo tinkamai pasiruošta finansinei-ekonominei krizei. Žmonės pradėjo taupyti.

Ką reiškia paskelbimas, kad Lietuva nesiskolins ir kirs per viešąjį sektorių? Pavyzdžiui, visuotinės renovacijos programa buvo užprogramuota žlugti vien todėl, kad nebuvo iš ko ją finansuoti, nes įplaukos į biudžetą mažėjo, o skolintis
pradžioje  buvo demonstratyviai vengiama. Tačiau mintis renovuoti būstus buvo nebloga, tik iki galo neapgalvota.

Daug diskutuota apie tai, kad prie pirmosios krizės bangos „nagus prikišo“
komerciniai, užsienio kapitalo bankai. Vėliau prabilta, kad bankus reikia gerokai
labiau kontroliuoti. Ar matote poslinkių šia linkme?

Manau, kad kalti ne tiek komerciniai bankai, kiek mūsų Centrinis bankas, kuris leido jiems įsisiautėti. Vedini privačių interesų komerciniai bankai pagal mikroekonomikos logiką norėjo užimti kuo didesnę kreditinės erdvės dalį. Jų elgesys buvo logiškas.

Tuo tarpu makroekonominės pasekmės buvo itin prastos. Centrinis bankas neatliko
savo misijos, neatstovavo viešajam interesui – išlaikyti makroekonominį stabilumą. Jeigu būtų elgtasi priešingai, krizė nebūtų buvusi tokia visa naikinanti.

Kai kurių teigiamų požymių, nors jie ir nėra ryškūs, aš matau. Visa bėda, kad mūsų Centrinio banko vadovas nėra ekonomistas. Galbūt jis per kelerius metus išmoks
makroekonomikos, bet jeigu reikėtų priimti neordinarinius sprendimus, tai jam
pritrūktų profesionalios nuojautos. Ji atsiranda tik ilgą laiką dirbant šioje sferoje. Taigi teisininko, gal ir neblogo žmgaus, paskyrimas Centrinio banko vadovu buvo, švelniai tariant, rizikingas.

 Apie naująjį Lietuvos banko valdybos pirmininką Vitą Vasiliauską Jūs ir anksčiau kalbėjote kritiškai. Gal  pastebite ir teigiamų jo
veiklos aspektų?

Pozityvūs yra jo pažadai kontroliuoti komercinių bankų veiklą, kad jie neįsisiautėtų, nedidintų paslaugų kainų. Tenka tai pripažinti. Tačiau ar jis yra pajėgus sureaguoti į didesnio masto makroekonominius sukrėtimus?  Tuo aš labai abejoju. Viską parodys laikas.

 Bene didžiausią susirūpinimą pastaruoju metu kelia kalbos apie galimą antrąją recesijos bangą. Ar Jūs tokias prognozes vertinate kaip realią grėsmę, ar kaip spekuliantų išpūstą burbulą?

Manau, kad grėsmė yra tikrai reali. Negalima sakyti, kad ji iš tiesų realizuosis 100 procentų, tačiau daugelis globalios ekonomikos parametrų yra neigiami ir turi tendenciją dar labiau blogėti. Tai, ką pastaruoju metu pasakė Tarptautinis valiutos fondas apie Amerikos ekonomiką, ir ką rodo įvykiai „euro zonoje“, liudija, kad ekspertai nėra nusiteikę optimistiškai. Juo labiau, kad iš „darbotvarkės“ niekada nebuvo išbrauktas klausimas dėl galimo ekonominio „double dip“ (dvigubo panirimo).

 Vis dėlto jeigu taip įvyktų, kad finansinis nuosmukis mus užkluptų dar kartą, kokie padariniai tikėtini šį kartą?

Pirmiausia tai paveiks mūsų eksporto rinkas. Kadangi didžiausios viltys visada buvo siejamos su eksportu, o Lietuvoje aiškios makroekonominės politikos nėra, tai blogėjant išoriniams faktoriams, pirmiausia visi procesai smogs nacionaliniam produktui. O tai gali neigiamai paveikti mūsų  viešuosius finansus, nedarbo lygį.

 Kas per antrą krizės bangą „nusviltų“ labiausiai – eilinis žmogus, stambusis kapitalas ar smulkieji verslininkai?

Deja, mūsų sistema yra sukonstruota taip, kad labiausiai visada nukenčia didžiausią naštą nešantys eiliniai žmonės. Yra tokių šakų, ypač infrastruktūroje, kurios gali ir nepajusti didelių padarinių. Viskas priklausytų nuo neigiamų veiksnių masto.

Smūgiai bus mažesni tiems, kurie sukūrę monopoliją, pavyzdžiui, energetikos ar vandens tiekimo srityje. Jie galėtų pasinaudoti išskirtine padėtimi ir savo bėdas
suversti ant kitų institucijų ar smulkiojo verslo.

 Valdžia užsimena apie kitąmet galimą minimalios algos didinimą. Ar tai bent iš dalies   padėtų spręsti mūsų socialines problemas?

 Kai gauni tik 800 litų, tai ir 50 litų yra pinigai. Tačiau, kita vertus, tai tokie pinigai, kurie iš esmės nesprendžia skurdo problemos. Juolab, kad gėdingai imame mokesčius nuo minimalaus darbo užmokesčio. Jeigu platieji gyventojų sluoksniai neturi perkamosios galios, tai yra blogai ir verslui, ir biudžetui. Viskas yra susiję.

Svarbiausia, kad sprendžiant iškilusias problemas nebūtų prisidengiama pensininkais ir mažiausias pajamas gaunančiais žmonėmis. Mes juos panaudojame kaip įrankį, kad gintume turtingų žmonių interesus. Atėjo pats laikas mūsų viduriniajai ir
pasiturinčiai klasei rimčiau prisidėti prie valstybės išlaikymo.

 Prieš keletą mėnesių užsiminėte, kad norite grįžti į aktyviają politiką. Dabar esate vienas iš iniciatorių, buriančių visuomeninį-politinį judėjimą. Koks šio judėjimo tikslas?

Tai K. Čilinsko darbų tęsinys. Reikia pagyvinti viešąją diskusiją svarbiausiais ekonomikos, vidaus ir užsienio politikos klausimais. Judėjimo aktyvą sudaro keliolika žmonių, kurie mano, kad viešoji diskusija yra silpna, provinciali.

Juk dabar žmonės labiau diskutuoja apie skandalus, tačiau visai pamiršta biudžeto, valstybės saugumo ir kitus svarbius viešuosius reikalus.

Nesu pasakęs, kad noriu grįžti į valdžią, bet to neatmetu.Tiesa, svarbu sutarti dėl
žodžio ,,politika“. Politiką reikia suprasti plačiau − tai dalyvavimas svarstant ir sprendžiant viešuosius reikalus: tokiu atveju kiekvienas pilietis yra politikas. Aš linkęs manyti, kad piliečiai turi tapti politikais.

Žmonės tada taps geresniais piliečiais. Gali būt, kad dalis iniciatyvaus judėjimo
narių grįš į aktyviają politiką.

 Esate teigęs, kad valstybę apėmė sisteminė krizė. Kieno tai kaltė − nusivylusios visuomenės ar nuo gyvenimo realybės atitrūkusių politikų?

Manau, ši kaltė yra bendra, be piliečių valdžios nebūtų, juk jie išrinko dabartinį Seimą. Žiniasklaida irgi turi prisiimti dalį atsakomybės už tai, kad juokdariai tampa parlamento nariais.

Visuomenei nebuvo padėta susiorientuoti, tačiau inteligentai dėl to irgi yra kalti. Tad rodyti vien pirštu į kažką nėra korektiška, reikia ižvelgti ir savo kaltę.

Ar visuomeninis judėjimas, kuriam atstovaujate, ketina dalyvauti kitų metų Seimo rinkimuose? Gal galite nusakyti pagrindinius to judėjimo politinius siekius?

Visuomenę reikia skaidrinti. Jei politinės partijos snaus, tai mūsų uždavinys bus jas paakinti, atsidurti  konkurencinėje situacijoje. Galbūt ketinu dalyvauti rinkimuose, bet dar anksti kalbėti.

Norėčiau sužinoti Jūsų, kaip buvusio užsienio reikalų ministro, nuomonę apie užsienio politiką. Kaip apibūdintumėte santykius su Lenkija, kaip
pakomentuotumėte neseną Austrijos ir Lietuvos diplomatinį konfliktą?

Santykiai su Lenkija yra prasti dėl mūsų apsileidimo, nes aukščiausiu lygmeniu laiku, tiksliai ir korektiškai nepasakėme, kad matome, jog tai, ką veikia ponas Valdemaras Tomaševskis, yra  palaikoma Varšuvos. Apsileidome, nes Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas savo rinkiminę kampaniją vykdė Vilniuje, o ne savo valstybėje.

Pastebiu pastarųjų kelerių metų tendenciją −  Lenkija apimta didžiavalstybės modelio, ir šis modelis yra agresyvus. Lenkija mums formuoja vidinį konfliktą su lenkų tautine mažuma Lietuvoje, o mūsų valstybės elitas (tiek politinis, tiek visuomeninis) nemoka reaguoti adekvačiai.

Manau, kad dabar reikia stebėti situaciją ir aiškiau išreikšti valstybės nuomonę, galbūt
derėtų prašyti tarptautinio tarpininkavimo dėl tariamo lenkų persekiojimo Lietuvoje. Tegu tarptautinė  bendruomenė objektyviai  įvertina mažumų padėtį
mūsų  šalyje.

Austrijos variantas yra Europos Sąjungos solidarumo stoka. Manau, kad tokie žmonės, kaip Michailas Golovatovas, iki minėto sulaikymo keliavo laisvai, tačiau dabar  tikėtina, jog netrukus šiam žmogui ir kitiems asmenims, kurie vykdė nusikaltimus prieš Lietuvą ir šiuo metu slapstosi užsienyje, bus sunkiau keliauti po Europos Sąjungą.

Ar Lietuvos plėtojama užsienio politika yra nuosekli ir aiški?

Deja,  ne. Supraskime, kad atominė energetika taip pat yra užsienio politika. Man kyla klausimas, kas iš valstybės vadovų gali važiuoti į Maskvą pasikalbėti dujų tiekimo, naftos kainų ir panašiais klausimais.

Tenka apgailestauti, kad Lietuvos užsienio politika yra paini ir nedalykiška, nesiekianti ieškoti sprendimų. Negalima vienareikšmiškai sakyti, kad dabar šalyje nėra užsienio politikos, tačiau ji yra fragmentiška ir nenuosekli,  be aiškios sistemos ir konkretumo. Nesant  konkretumo ir aiškumo, negalima tiksliai nusakyti, kas yra šalies partneriai tarptautinėje arenoje, o kas − priešininkai, ir panašiai.

 Dėkoju už pokalbį.

Parašykite komentarą

Top