Siūlymai didinti pridėtinės vertės mokestį sukiršino valdančiąją daugumą, suskaldė visuomenę 

Gintautas KNIUKŠTA

Šiuo metu PVM Lietuvoje yra 21 proc. Dabartinė Vyriausybė jį didino dusyk. Pirmą kartą PVM nuo 18 iki 19 proc. buvo kilstelėtas nuo 2009 m. pradžios. Antrą kartą iki 21 proc. jis padidintas tų pačių metų rugsėjį. Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas R. Kuodis teigė, kad iš PVM padidinimo 1 procentiniu punktu realu tikėtis kiek daugiau nei 200 mln. litų. Kas yra 200 mln. litų mūsų valstybėje? Anot jo, tai nėra labai dideli pinigai. Šešėlinis darbo užmokesčio fondas – daugiau kaip 20 mlrd. litų, kuris „de facto“ apmokestinamas keliais procentais.

Finansų ministrės Ingridos Šimonytės teigimu, PVM didinimas būtų vienas iš greitai įgyvendinamų sprendimų. Prezidentė Dalia Grybauskaitė, tiesa, lieka nuosekli – senatvės pensijas privalu grąžinti į prieš krizinį lygmenį.

Spaudoje jau ne kartą rašyta, kad  konservatorių ir liberalų susitarimai dėl PVM ir kitų metų biudžeto šalies politologams neatrodo nuoširdūs. „Toks susitarimas rodo valdančiųjų partijų norą išlikti pozicijoje, valdžioje“, – tvirtino Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto vadovas Ramūnas Vilpišauskas. „Pensininkai yra tie žmonės, kurie balsuoja. Kiti metai yra rinkimų metai, todėl pensininkų skriausti niekas nenori. Už konservatorius balsuoja daug pensininkų, dėl to konservatoriai nenorės skriausti pensininkų ir norės didinti PVM“, – sakė Vilniaus universiteto profesorius J. Čičinskas.

Romerio universiteto profesorius Antanas Kulakauskas teigė: „Liberalioms jėgoms trauktis iš koalicijos nebuvo naudinga –  liberalų pasitraukimas į opoziciją būtų negatyvi naujiena, o ir šiaip jie visada balansuoja ant patekimo į Seimą ribos.

 „Verslas ir politika“ kalbina politologą, Vilniaus universiteto docentą, buvusį šalies Prezidento Valdo Adamkaus patarėją Laurą BIELINĮ.       

***

Jūsų kolega Kęstutis Girnius yra sakęs, kad jei valdžia dar kartą didins PVM-ą, dar labiau nuskurdins tą visuomenės sluoksnį, kuris ir taip vos galą su galu suduria. Kaip Jūs vertinate tokius valdžios žingsnius?

Šią PVM-o didinimo logiką labai sieju su partijų finansavimo ribojimais. Manyčiau, kad ir vienas, ir kitas sprendimas kyla remiantis ta pačia logika. Valdžia, administracija nepasitiki visuomene, ir tas nepasitikėjimas skatina norą apriboti bet kokias galimybes veikti už kontrolės ribų. Tiek ribojant partijų finansavimą, tiek kalbant apie visuomenės santykį su valdžia, sutelkiant visą savo energiją tam, kad visuomenė būtų dar labiau priklausoma nuo administracijos ir valdžios.

Pavyzdžiui, Vokietija į krizę žvelgia kitaip. Ji mokesčius mažina, atpalaiduodama visuomenę ir ypač – aktyvius ekonominius vienetus, smulkias įmones – nuo priklausomybės per mokesčius nuo valdžios. Tai yra, jeigu galite, išsigelbėkite patys. Valdžia jums netrukdo. O štai čia transliuoja labai paprastą mintį – jeigu norite išsigelbėti, laikykitės už mūsų, už valdžios, pakluskite mums. Ir vienas, ir kitas sprendimas  – jog valdžia yra svarbiausia.

Mūsų politinės kultūros lygmeniu, valdžioje esantys žmonės mano, kad pirma, ką reikia gelbėti, ir svarbiausias akcentas valstybėje bei visuomenėje yra valdžios ir administracijos struktūros. Laisvos valstybės, tikrai laisvai mąstančios valstybės, mąsto priešingai – laisva valstybė yra tokia, kurios visuomenė gali laisvai judėti. Valdžios struktūros yra tik asistentai, padedantys laisvam piliečiui arba laisvam subjektui dar labiau vystytis.

Šiuo atveju mums dar kartą yra patvirtinama, kad mumis yra nepasitikima ir iš mūsų norima tik vieno: paklusimo ir priklausomumo nuo aukštesniųjų.

Kaip reikėtų vertinti politikų veiksmus dėl valstybės biudžeto? Turint galvoje ir naktinę mokesčių reformą, ir norą sugrąžinti pensijas, ir t. t. Kokių klaidų Jūs matote?

Manau, kad politikai daro daug klaidų. Tiek esantys Seime, tiek vykdomuosiuose valdžios koridoriuose neišvengia bendros klaidos – valdžią mato kaip savaiminį tikslą. Savaiminis tikslas neturi būti valdžia. Siekdamas valdžios, aš viską matysiu iškreiptai, tuo pačiu netgi biudžeto skirstymas man atrodys kitaip negu turėtų atrodyti.

Politikams valdžioje, visuomėje ir valstybėje svarbiausias tikslas turėtų būti pačios visuomenės augimas. Politikas turėtų džiaugtis tik supratęs, kad leido visuomenei pačiai atrasti savyje naujų potencijų ir vystytis – nei trukdydamas jai, nei vesdamas ją.

Politiko uždavinys yra sukurti tą terpę, kuri padėtų visuomenei augti pačiai. Šiandien politikai kuria terpę, kurioje visuomenė be politikų negali apsieiti. Tada ir biudžetas tampa ne įstatymas tam, kad visuomenė tobulėtų, o tam, kad visuomenė suprastų, kokie geri politikai, valdantys ir kontroliuojantys tą visuomenę.

Prezidentės pateiktas Politinių partijų finansavimo įstatymo pakeitimo projektas sukėlė diskusijų audrą ne tik Seime, bet ir visuomenėje. Kokia Jūsų nuomonė dėl šio įstatymo?

Manau, kad reikėtų atskirti partijų finansavimo problemą nuo partijų veiklos skaidrumo problemos. Tai yra dvi atskiros problemos. Jos, žinoma, tarpusavyje siejasi, tačiau tai du skirtingi klausimai, kuriuos reikia spręsti. Kalbėdami apie partijų finansavimą, turime lanksčiai spręsti klausimą, pirmiausia akcentuodami finansų pakankamumą bendrai politinėje sistemoje: kiek partijos gali sunaudoti pinigų, kam ir kaip jos tuos pinigus išleidžia.

Yra įstatymų paketas, kuris reikalauja finansavimą ir finansų naudojimą vykdyti skaidriai. Partijų veiklos skaidrumo problema – ne tik pinigai. Labai dažnai pinigų ten nėra. Neretai tai yra interesai, nesusieti su materialiniais klausimais, o susaistyti su valdžios – kaip reiškinio – turėjimu, bandymu sąlygoti ir nulemti vienus ar kitus sprendimus tiek vidaus, tiek užsienio politikoje.

Ta prasme partijų skaidrumas yra labai sunkiai valdomas, kadangi tai priklauso nuo partijų ir jų narių sąžiningumo, gebėjimo atsakingai veikti, mokėjimo spręsti susidariusias problemas ir bendrai suprasti, kokios problemos yra svarbios, pagrindimės, o kokios – antraeilės, savaime išsispręsiančios, į kurias nereikia kreipti dėmesio.

Todėl manau, kad šį klausimą spręsime dar labai ilgai. Tačiau, kadangi viskas yra suvedama į bendrą krūvą, ir partijų finansavimas tampa vieninteliu partijų veiklos skaidrumo akcentu, visai natūralu, kad dar patirsime ir tokio pobūdžio problemų. Mes dar nesuvokiame, kas yra partijų finansavimas ir kas yra partijų veiklos skaidrumas. Suvesdami viską į pinigus, mes supaprastiname šį reikalą. Techniškai tai gal ir atrodo gražiai, bet gyvenimiškai ir politiškai nieko neišprendžia.

Ar šis įstatymas neapsunkins valstybės kontrolės institucijų darbo, kurioms privalu rūpintis skaidriu politinių partijų finasavimu? 

Iš čia ir išplaukia vienas iš naujų uždavinių. Dabartinis įstatymas leidžia suvokti realų finansavimą ir stebėti, ar su finansavimu nėra susieti „atidirbimai“. Viešas ir oficialus parėmimas leidžia kontroliuoti, kaip juda pinigai ir kaip yra atsilyginama, o gal ne už tuos pinigus. Kai bus uždrausta finansuoti verslo subjektams, mes pamatysime kitą vaizdą.

Partijos vis tiek funkcionuos, tam tikrų pinigų iš kažkur vis tiek atsiras, tačiau bus sudėtingiau atrasti šaltinius. Šešėlis taps dar juodesnis. Čia tas pats, kaip su cigarečių bizniu. Kai cigarečių verslo kontrolė yra labai griežta, šešėlyje paraleliai formuojasi cigarečių verslo erdvė.

Kai bus labai griežtai kontroliuojama partijų ir politikos finansavimo erdvė viešumoje, šešėlyje ji labai smarkiai išaugs. Kaip ji išaugs ir kokios bus pasekmės, –  labai sunku nuspėti.

Saugumo tarnybos, be abejonės, bandys intensyviau veikti. Jos ir cigarečių versle tai bando daryti – kartais pasiseka, kartais ne. Taip pat bus ir čia. Klausimas – ar spės pagauti už rankos finansuojančius ir reikalaujančius atpildo iki sprendimo politikos sferoje, ar nespės. Tai jau kitas klausimas.

Natūraliai kyla klausimas: kam  kuriamos dirbtinės problemos?

Manau, kad bet kuri problema, susijusi su partijomis ir jų veiklos teisinės dalies pakeitimu, visuomet yra susijusi su rinkimais. Mes puikiai suvokiame, kad nė viena partija nėra suinteresuota šitokiu būdu akcentuoti savo vertybes ir interesus rinkėjams. Galbūt rinkėjams ir skauda, kad partijoms išleisti pinigai panaudojami neefektyviai.

Šiuo atveju manau, kad Prezidentė, teikdama šį įstatymą, savotiškai sujaukia priešrinkiminę situaciją. Ji tikrai nepadės nei kairei, nei dešinei. Geriausiu atveju padės savo reitingams, šitaip tarsi pasmerks visą politinę sistemą, uždės jai papildomą dėmę, teikdama arba sukurdama iliuziją, arba mąstymą, kad visa partinė sistema yra vienaip ar kitaip susitepusi ir atidirbinėjanti verslui, bet ne visuomenei.

Taip žmonių galvosenai peršama dar viena išvada, kad verslas iš esmės yra blogas, kaip ir partijos iš esmės yra negeros. Nei verslas, nei partinė sistema neįgis simpatijų visuomenės akyse, ir, manyčiau, tai tik susilpnins mūsų pilietinės visuomenės augimą.

„The Banker“ laikomas vieninteliu specializuotu, visais aspektais pasaulio bankų veiklą nagrinėjančiu ir prognozes teikiančiu žurnalu anglų kalba. Pernai šis žurnalas buvo pripažinęs ,,Snorą“ geriausiu Lietuvos banku. Dabar aiškėja labai pikantiškų dalykų. Kaip politologai vertina politikų veiksmus „Snoro“ nacionalizavimo istorijoje?

Aš tikrai nesu finansų specialistas, tačiau geriau įsižiūrėjus, kartais atrodo, kad sunaikinus „Snoro“ banką, išsilaisvina labai didelis finansų kiekis, kurį tarpusavyje pasidalins likusieji bankai. Ir čia, manau, reikėtų paieškoti, ar nėra sąsajų su tais bankais, kurie dabar ima dominuoti dar labiau tarp politikų ir bankų – tarp Prezidentės, tarp premjero ir jo komandos ir tų bankų, kurie ima dar labiau dominuoti.

Iš finansinio lauko pašalintas gana aktyvus ir stiprus, sutinku, kad agresyvus ir ne visur korektiškai besielgiantis, veikėjas. Tuo savo mintis ir užbaigsiu, nes iš tikrųjų politikų reagavimai į labai konkrečius finansinius ekonominius reiškinius turi būti labai preciziški ir skaidrūs. Šiuo atveju visiems kyla daug klausimų. Tol, kol į tuos klausimus neatsakys specialistai, tokiems žmonėms, kaip politologai, sociologai ar kultūrologai, reikėtų patylėti.

 Ar galima sakyti, kad „Snoro“ nacionalizavimas iš dalies buvo ir politinis sprendimas?

Iš dalies tai turėjo būti ir politinis sprendimas, nes visi tie, kurie priėmė sprendimus, turėjo puikiai suprasti, kad po to, kai „Snoro“ bankas bus sunaikintas, sulauksime ne tik finansinių-ekonominių pasekmių, bet ir tam tikrų politinių socialinių reakcijų.

Tai ir politinių partijų pozicijų kaita, ir žmonių nuotaikos esamos valdžios atžvilgiu (mes tai jaučiame), jų požiūris į atskiras valdžios šakas, o nuo šito savotiškai priklausys ir rinkimai.

Artėja rinkimai ir aiškėja tam tikros tendencijos, kas gali laimėti, o kas ne. Ar verta tikėtis naujų politinių darinių 2012 metų Seimo rinkimuose? Juk jau dabar yra žmonių, kurie dega noru būti matomais, siekia aktyviai dalyvauti politiniame gyvenime. Kaip Jūs vertinate, tarkime, K. Brazauskienės   pastangas kurti Demokratinę darbo ir vienybės partiją?

Manau, kad naujų politinių darinių tikrai bus, mūsų valstybėje tai jau ne kartą įrodyta.  K. Brazauskienės atvejį vertinčiau kaip psichologinį kompensacinį veiksmą. Jai trūksta jeigu ne dėmesio, tai požiūrio į ją po to, kai mirė Prezidentas Algirdas Brazauskas.

Ji jaučiasi savotiškai nustumta į pakraštį, galbūt neįvertinta, nepasiekusi to statuso, kuriame galbūt save įsivaizduoja. K. Brazauskienė mano galinti ir mokanti viską. Tegul pabando. Lai įrodo sau ir kitiems, ko ji iš tikrųjų yra verta.

Galbūt socialdemokratai galėjo leisti jai aktyviai veikti savo gretose? Vieši K. Brazauskienės  aiškinimaisi pakenkė ir patiems socialdemokratams, nepridėjo populiarumo nė jai.

Man sunku kalbėti apie tai, nes nežinau, kaip ten buvo viduje, kai viskas virė. Manau, kad diskusijų buvo, ne iš karto jai pasakyta – „ne“. Greičiausiai buvo derėtasi, įvertintos ir jos galimybės, potencialas.

Pagal tai, kaip jos galimybes suprato socialdemokratai, jai ir buvo pasiūlytas veikimo laukas, tačiau jos tai netenkino. Greičiausiai yra taip. Man tikrai sunku kalbėti, nes nežinau šios partijos užkulisių.

Kaip vertinate Seimo nario konservatoriaus Vito Matuzo žmonos Danutės sulaikymą dėl   bendrovės „Panevėžio energija“ viešųjų pirkimų?  

Jeigu teisėsaugos atstovai tai darė, nekreipdami dėmesio nei į kairę, nei į dešinę, nei į viršų, nei į apačią, ir vykdė savo pareigą, tada vertinčiau labai teigiamai. O jeigu vis dėlto teisėsaugai buvo parodyta, nurodyta, arba jeigu ji vergiškai sureagavo į vienokias ar kitokias reakcijas iš viršaus V. Matuzo atžvilgiu ir nubaudė jį už galbūt pernelyg laisvą elgseną partijos viduje arba politiniame lauke, tada vertinčiau neigiamai. Reikia palaukti, ir sužinosime, kaip yra iš tikrųjų.

Ar, Jūsų manymu, valdžių valdžios tikrai yra atskirtos ir veikia savarankiškai? Turiu galvoje, kad teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai. Kaip paaiškinti kai kurių politikų veiksmus? Pavyzdžiui, Seimo narys N. Puteikis atsisakė vykdyti teismo sprendimą, kitas Tautos išrinktasis M. Adomėnas  netgi  tyčiojosi  iš Konstitucinio  teismo.

Yra daug tokių politikų – Puteikis, Adomėnas ir daug kitų, į teisinių institucijų sankcijas reagavusių negatyviai, o kartais tiesiog ignoravusių jas ir netgi pasmerkusių jas. Jie viešai demonstravo visišką nepagarbą teismams ir jų sprendimams.

Mūsų politikikai demonstruoja ne tik nepilietišką santykį su valdžia, su atskira valdžios šaka. Jie rodo pavyzdį, precedentą visiems kitiems. Tai yra anarchijos ir chaoso pradžios dalykas. Politikams reikėtų priminti seną posakį „dura lex, set lex“. Įstatymas – blogas, tačiau tai įstatymas, jo reikia laikytis.

Kitas dalykas – jei jis blogas, reikia teisiniu būdu siekti įrodyti savo teisybę. Šiuo atveju mūsų politikai šitaip politizuoja teisinę sistemą, kitų valdžios šakų santykį su teismais. Tokiu būdu iškreipdami teismų vaidmenį, juos sumenkina visuomenės akyse. Tai yra labai blogai.

Ar galima sakyti, kad tai yra pigūs politiniai veiksmai?

Gal tai ir pigūs, ir populistiniai, bet labai pavojingi veiksmai. Tokiais veiksmais, tarkim, Adomėnas nieko nepasieks. Žinoma, jo žinomumas visuomenėje didėja, tačiau nemanau, kad jis bus pamalonintas rinkėjų balsais.

Šiandien Lietuvoje sulaukėme tokio rezultato, kai įstatymas yra nustumtas į pakraštį, į šešėlį – yra, nėra, nesvarbu. Kai man reikia įstatymo, aš juo naudojuosi, kai jis man trukdo, aš jį užmirštu. Šiuo atveju visuomenė jau pripratinta prie to, kad į įstatymą galima nekreipti dėmesio.

Teisingumas tarsi tampa proginiu. Tada mes remiamės kitais kriterijais, įspūdžiais ir renkame teistą, teisiamą, nusikaltusį. Svarbiausia, kad jis kažką gražiai pasakė. Visuomenė nustojo būti politine visuomene.

Pakalbėkime apie politologus. Kaip reikia dirbti šį darbą, kad nebūtum susietas su viena ar kita partija? Gal sąžininingas politologas neturėtų kalbėti ir kelti į aukštybes vieną ar kitą politinę partiją, o vertinti ją objektyviai?

Prieš kelerius metus Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute vyko labai didelė diskusija būtent šiuo klausimu. Buvo labai karšta, tačiau bendros išvados, tiesą sakant, nepriėjome. Galbūt politologus reikėtų suskirstyti į tam tikrus rangus.

Yra politologų sluoksnis, kuris savo veiklą vykdo neutraliai konstatuodamas situaciją. Stovėdami nuošalėje jie stengiasi atidžiai ir aiškiai matyti situaciją. Tačiau neišvengsime to, kad politologas yra pilietis. Sąmoningas pilietis, suvokiantis, kas vyksta, kas yra gerai, kas blogai. Geriau suvokiantis. Nesakau, kad jie vieninteliai supranta, tačiau šiek tiek geriau negu vidutinis žmogus.

Natūralu, kad laikydamasis savo pozicijos, vienaip ar kitaip neišvengs simpatijų kažkam. Aš irgi to neišvengiu, atvirai tai sakau ir nemanau, kad yra nuodėmė turėti savo politinę poziciją. Priešingai, manau, kad nuodėmė yra jos neturėti. Ją galima išreikšti slaptu balsavimu, ir tiek. Ją galima išsakyti ir savo kalbėjimu viešai, parodyti savo pagalba kažkam.

Yra trečias sluoksnis politologų, kuris egzistuoja. Jie tiesiogiai susieti su vienokia ar kitokia politine jėga, jai dirba, jai priklauso ir savo profesines žinias panaudoja konkrečios politinės jėgos naudai.

Visi sluoksniai egzistuoja ir vykdo savo funkcijas, save realizuoja taip, kaip tai supranta. Kokie turi būti idealūs politologai? Idealių nėra. Kiekvienas iš jų atlieka funkciją ir pasiekia rezultato, naudingo visuomenei. Neutralūs tyrėjai reikšmingi  tuo, kad rodo bendrą temperatūros vaizdą. Tie, kurie deklaruoja ir viešina savo simpatijas, vienaip ar kitaip ugdo visuomenėje tam tikrus požiūrius,  inspiruoja nuomones apie vieną ar kitą reiškinį.

Tie, kurie dirba politinėse partijose, stiprina tų partijų profesinę veiklą. Kiekvienas atlieka savo funkciją, tačiau skirtingu aspektu. Iš jų reikalauti būti neutraliais, tai yra apolitiškais, būtų nesąmonė. Tas pats, kaip iš žurnalisto reikalauti būti objektyviu. Nei politologai, nei žurnalistai negali būti absoliučiai objektyvūs, nes jie irgi yra piliečiai. Būdamas piliečiu jis turi savo nuomonę,  požiūrį, savo emociją vieno ar kito reiškinio atžvilgiu. Ir jis to niekur nepaslėps.

Vadinasi, visiškai normalu, jei koks nors politologas jaučia simpatiją vienai ar kitai politinei partijai, asmenybei?

Taip, tačiau jis tai turėtų atvirai pasakyti.

Jums teko dirbti Prezidento patarėju. Ar sunku patarinėti šalies vadovui?

Man pirmiausia buvo sunku dėl to, kad pakliuvau į man neįprastą terpę. Aš save matau analitiku. Pirmiausia – žmogumi, gyvenančiu akademiniame pasaulyje. Iš akademinio pasaulio, iš analitiko aš pavirtau į praktiką, kuris, analizuodamas savo veiklos rezultatus, turi tuojau pat pritaikyti konkrečiam veiksmui.

Aptarę su Prezidentu, turėjome atlikti korekcijas tiek sprendžiant siaurus klausimus, tiek bendrus – vienokiuose ar kitokiuose valstybės procesuose. Iš prigimties būdamas akademinis analitikas, jautiesi labai nejaukiai ir nekaip. Kiekvieną dieną reikėdavo nugalėti save. Iš tavęs nereikalauja būti laisvu analitiku. Iš tavęs reikalauja konkretaus rezultato konkrečioje srityje.

Prezidentas yra teigęs, kad Lietuva per jo kadenciją labai daug pasiekė tarptautinėje erdvėje. Tačiau eiliniai žmonės sako, kad jam trūko ryžtingumo, didesnio kišimosi į vidaus ir politikos reikalus. Jūs buvote patarėjas būtent pastaraisias klausimais. Kaip iš vidaus visa tai atrodo?

Atėjęs dirbti pas Prezidentą, pirmomis dienomis labai atidžiai perskaičiau Konstituciją ir susipažinau su Prezidento galimybių diapazonu vidaus politikoje – tam, kad suvokčiau, kiek Prezidentas iš tikrųjų gali įsiterpti į vidaus politiką, kiek realiai turėti poveikio tam tikru lygmeniu. Supratau, kad tai yra labai sudėtinga.

Kaip dirba šiandien D. Grybauskaitė? Nedaro nieko daugiau, negu darė V. Adamkus. Išskyrus tai, kad yra daug labiau viešinama, ir tai, kad D. Grybauskaitė turi realią atramą Seime – valdančiąją daugumą. Ji gali su ja bendradarbiauti ir, žinoma, bendradarbiauja. V. Adamkus nei pirmoje, nei tuo labiau – antroje kadencijoje neturėjo atramos Seime.

Antroje kadencijoje tiek kairė, tiek dešinė geriausiu atveju buvo neutralūs, bet labai dažnai – priešiškai nusiteikę. Neturėdamas su kuo bendradarbiauti, V. Adamkus nieko negalėjo padaryti. Realiai Prezidentas Lietuvoje vidaus politikoje gali kažką nuveikti, tik turėdamas stiprią atramą Seime. Tarkim, Prezidentas Algirdas Brazauskas su didele frakcija Seime, dar tada LDDP, galėjo padaryti daug. Kai pasikeitė Seimo konfigūracija, ir daugumą įgijo dešinieji, A. Brazauskas buvo tiesiog izoliuotas. Pusę savo kadencijos jis buvo izoliuotas, tuomet galėjo atlikti tik reprezentacines funkcijas.

V. Adamkus jautėsi šiek tiek laisviau, galėjo truputį pabendrauti tiek su kaire, tiek su dešine. Tačiau jo atžvilgiu buvo laikomasi distancijos. Buvo vienas etapas, kai jis bandė formuoti koaliciją – tam, kad ir pats turėtų įrankį ir kad koalicija su juo galėtų bendradarbiauti. Nieko nepavyko.

Antroje kadencijoje buvo politikų, su kuriais galima buvo kalbėtis, bendradarbiauti, tačiau dauguma neegzistavo.

Kyla klausimas, vadinasi prezidentas nieko ir negali nuveikti – Lietuva yra parlamentinė valstybė?

Šiandien ši parlamentinė valstybė viešaisiais ryšiais paversta į tokią, kurią valdo tarsi vienas žmogus. Bet realiai šis vienas žmogus, t. y. Prezidentė D. Grybauskaitė, tol galės šitaip valdyti, kol turės atramą Seime.

Kai tik Seime atsiras kitokia dauguma, kuri į ją žiūrės kritiškiau, iš karto jos galios išnyks.

Tačiau Prezidentas yra ir moralinis autoritetas. Kodėl V. Adamkus tik dabar paskelbė savo tiesas apie korumpuotus pareigūnus? Logiškai kyla klausimas, kodėl jis anksčiau negalėjo to padaryti?

Pažiūrėkime į Konstituciją – ką jis gali nušalinti ir ko negali? Pamatysite, kad visi tie sprendimai yra labai sudėtingi. Ir vėlgi tai galima padaryti tik tada, kai tave remia kitos valdžios šakos. Su jomis suderini veiksmus ir padarai.

Prisiminkime, kokių peripetijų neišvengta keičiant Aukščiausiojo teismo pirmininką. Nors iš esmės tai yra techninis veiksmas, kuris nieko nereiškia. Atėjo laikas, ir formaliai turėjo pirmininkai pasikeisti. Netgi formalaus pakeitimo veiksmas buvo užtęstas ir paverstas skandalu. Ką ir sakyti  apie kitus dalykus…

Gal tuomet reikėtų keisti Konstituciją, didinti Prezidento galias? Juk šalies vadovas net ministro atleisti negali.

Taip. Prisiminkime, kaip V. Adamkus bandė nušalinti ministrą pirmininką G. Vagnorių, kiek ilgai tai tęsėsi. Iš tikrųjų tai yra labai sudėtinga.

Manau, gal mūsų Konstitucijoje ir yra kokių nors netobulų elementų, galbūt ją reikia tobulinti. Tačiau valdžios šakų tarpusavio santykių sistema yra užtektinai optimali. Problemiškas yra ne formalus galių perskirstymas. Problema gūdi žmonėse ir visuomenėje, konkrečiuose politikuose ir visuomenėje. Tiek vieni, tiek kiti labai dažnai demonstruoja žemą politinės kultūros, atsakingumo, politinės moralės lygį.

Kol mes demonstruosime tokį žemą politinio atsakingumo ir moralumo lygmenį, nepadės joks formalus įstatymas. Bus apeitas ir ignoruojamas netgi labai preciziškas įstatymas. Tai ir demontruoja mūsų politikai.

Nevienareikšmiškai buvos sutikta Jūsų knyga „Prezidentė“. Kokio siekėte tikslo rašydamas šią knygą? Prezidentės kadencija dar nesibaigė: ar ne per anksti daryti išvadas?

Išvadas apie Prezidentės kadenciją daryti tikrai dar būtų sunku. Knygos pradžioje aš pabrėžiau, kad mano interesas yra labai siauras. Konkretaus politinio valstybės lyderio politinės komunikacijos lygmuo: kaip tai daroma, ar atsiskleidžia kokie nors tikslai ir kokių pasekmių mes galime tikėtis?

Aš manyčiau, kad ši knyga yra pavėluota. Tokie tyrimai turėtų būti atlikti ir suvokti prieš renkant žmogų, kad nepadarytume klaidos. Aš nevertinu bendro politinio plano, dar daugiau – aš nepaliečiau kai kurių Prezidentės Dalios Grybauskaitės politinės veiklos aspektų. Kodėl? Todėl, kad ten nėra komunikavimo.

Kur Prezidentė kreipiasi į visuomenę ir politikus, ten ji formuoja požiūrį, baimių ir nuotaikų tendencjas, tam tikrus prioritetus. Pati pirmoji kalba per inauguraciją tai jau pademontravo. Ir mes matome, kad tai išlieka. Klausimas: ar ne per vėlu, ar ne per anksti, yra bergždžias. Užtenka pasiklausyti vienos kalbos, kad suvoktume bendrąsiais tendencijas.

Kaip politikų reitingai realiai atspindi politikų darbus?

Reitingai, ypač tie, kuriuos mes skaitome laikraščiuose, rodo tendenciją, bet ne lygmenį. Procentai tai didėja, tai mažėja. Tai rodo tam tikrą požiūrių kryptį į tą politiką. Politikas turi suvokti, kad mes gyvename ne toje visuomenėje, kurioje pagrindinis veiksnys, vertinant politiką, yra jo veiksmai ir sprendimai – mane renka ar nerenka už tai, ką padariau.

Šiandien žinių srautai yra tokie gausūs, žmogus gauna tiek daug informacijos, kad tikrai pasimeta. Tuo pačiu metu jis gali pamatyti ir pozityvų, ir negatyvų to paties politiko vertinimą. Todėl politiko reitingas, jo gebėjimas išlikti pozityviu visuomenės akyse, priklauso nuo jo sugebėjimo sukurti teisingą komunikacinį lauką savo rinkėjų terpėje.

Jis turi išmokti tikslingai kalbėti, savo kalbėjimu sudominti ir žiniasklaidą, ir visuomenę, paženklinti save ir savo buvimą veiksmais, emocijomis –  šitaip įeiti į mūsų sąmonę, tapti vienu iš elementų, kuriuo mes domimės.

Kaip reikėtų Jus pristatyti skaitytojams?

Tiesiog – politologas.