Mažojo erelio rėksnio išlikimo perspektyvos – Lietuvos socialinės ir ekonominės raidos kontekste

Dr. Rimgaudas TREINYS,

Saulius RUMBUTIS

 Rengdami  pažintinę – kultūrinę programą į Lietuvą atvykusiam verslo partneriui, politikui ar šiaip kitataučiui svečiui, rodome Vilniaus senamiestį, Trakus, Kryžių kalną, Kuršių neriją ar kitas mūsų kraštą reprezentuojančias vietas. Tokias vietas mes patys puikiai žinome, ir patarėjų čia mums nereikia.

 Tačiau labai dažnai tarp svečių pasitaiko žmonių, turinčių specializuotų pomėgių, tokių kaip teatras, fotografija, žūklė, medžioklė, išskirtinių muziejų ar kitų vietų lankymas. Jei nesame tos srities žinovai, – ieškome konsultanto.

 Nebūtina pažinti šalyje aptinkamas apie 370 paukščių rūšių

 Daugelyje pasaulio šalių labai populiarus ornitologinis turizmas, todėl nenustebkite, jei jūsų svečias po darbinio susitikimo iš kelioninio krepšio išsitrauks žiūronus, teleskopą ir paprašys nuvežti į vietą, kurioje galima pamatyti kuo daugiau skirtingų ar specifinių  rūšių paukščių. Ir čia jums pagelbės vietiniai paukščių stebėtojai, kurių Lietuvoje yra tikrai nemažai.

Tačiau prisipažinkite, kad tokioje situacijoje jausitės ne visai jaukiai, nes apie Lietuvos paukščius žinote labai nedaug, o jei ką ir žinote, – tai nelabai įdomu jūsų svečiui. Tikrai nemanome, kad kiekvienas Lietuvos pilietis turi pažinti šalyje aptinkamas apie 370 paukščių rūšių, žinoti jų biologijos niuansus, perėjimo ar migracinių sankaupų vietas, apsaugos statusą.

Jei nesidomime antrąja lietuvių religija – krepšiniu, vis tiek žinome „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ komandas. Jei nesidomime operiniu dainavimu, – žinome Urmanavičiūtės – Urmanos, Montvydo – Prudkausko pavardes. Žinome tuos, kas reprezentuoja Lietuvą.

O kokios paukščių rūšys galėtų atlikti šią misiją? Viena jų – visiems puikiai pažįstamas, mūsų nacionaliniu paukščiu laikomas baltasis gandras. Kitas – pastarojo giminaitis juodasis gandras. Trečias – daugumai gal net negirdėtas mažasis erelis rėksnys. Kuo jie tokie reikšmingi mūsų kraštui ir už jo ribų? Nors Lietuvos teritorija nesudaro nei procento Europos žemyne, tačiau čia gyvena didelė dalis šių trijų paukščių rūšių individų: baltųjų gandrų ~ 7 proc., juodųjų gandrų ~ 10 proc., o mažųjų erelių rėksnių net ~ 14 proc.

Šis straipsnis skirtas gausiausiai „didžiojo trejeto“ rūšiai – mažajam ereliui rėksniui. Nors ši erelių rūšis saugoma tiek tarptautiniu (Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos konvencija, Migruojančių laukinių gyvūnų rūšių išsaugojimo konvencija, Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl laukinių paukščių apsaugos), tiek nacionaliniu (Lietuvos raudonoji knyga) mastu, tačiau apsaugos būklė Europoje  vertinama kaip nepalanki.

Straipsnyje apžvelgsime mažojo erelio rėksnio esmines biologines savybes, nūdienos grėsmes ir pasidalinsime įžvalgomis apie šios rūšies apsaugos perspektyvas.

Norime pabrėžti, kad stambūs plėšrieji paukščiai, kaip ir stambūs plėšrieji žvėrys, dėl savo padėties ekosistemose yra vieni iš geriausių biologinių indikatorių, rodančų vykstančius procesus gamtos ir žmogaus sąveikoje. Todėl vienos tokios rūšies raida yra kaip ledkalnio viršūnė, kuri leidžia nuspėti apie dalykus, esančius už mūsų matymo ribų.

Trumpai apie erelį rėksnį

 Mažasis erelis rėksnys – vienas mažiausių erelių, nors atstumas tarp šio paukščio ištiestų sparnų galų yra net  1,5–1,7 metro. Ilgiausia žinoma individo gyvenimo trukmė gamtoje – 26 metai. Šios rūšies ereliai iki pirmojo perėjimo bręsta 4–5 metus. Kaip ir kitiems plėšriesiems paukščiams, būdingas atvirkščias lytinis dimorfizmas, t. y. patinai mažesni už pateles.

Veisimosi sistema  – monogaminė, dažnai tie patys paukščiai sudaro poras metai iš metų. Į veisimosi vietas iš žiemaviečių sugrįžta kovo paskutinę – balandžio pirmąją dekadą, tvarko senus lizdus, krauna naujus, perėti pradeda balandžio trečią – gegužės pirmą dekadą. Jaunikliai ritasi birželio pirmą antrą dekadomis, lizde būna iki liepos trečios  – rugpjūčio pirmos dekados. Lizdus palieka dar beveik neskraidantys jaunikliai, perskridinėja trumpais atstumais tarp medžių. Juos maitina suaugę paukščiai iki pat rugsėjo vidurio, kai prasideda rudeninė migracija. Iki žiemaviečių, esančių pietryčių Afrikos šalyse, skrenda ~ 9 000 km.

Apie paplitimą

 Tai viena iš nedaugelio plėšriųjų paukščių rūšių, turinti labai mažą veisimosi arealą. Mažasis erelis rėksnys – senojo žemyno gyventojas, nes 95 proc. veisimosi arealo yra Europoje. Populiacija vertinama 15 000–19 000 porų. Didžioji dalis žemyno populiacijos (~ 70 proc.) paplitusi 27-iose Europos Sąjungos šalyse (toliau – ES). Tačiau bendrijoje mažasis erelis rėksnys paplitęs labai netolygiai – 6 šalyse (Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Slovakija, Rumunija), kurios užima 21 procentų ES teritorijos, gyvena 95 proc. bendrijos mažųjų erelių rėksnių porų. Vien Lietuvoje susitelkę ~ 20 proc. ES porų. Pagal absoliutų porų skaičių ir tankumą, perskaičiuotą atsižvelgiant į šalies plotą, daugiau mažųjų erelių rėksnių nei Lietuvoje (~ 1900 – 2900 porų) bendrijos teritorijoje yra tik Latvijoje (~ 3500 porų).

Toks netolygus saugomos rūšies paplitimas turi teigiamų apsaugos aspektų vertinant iš tarptautinės apsaugos perspektyvos, nes, pavyzdžiui, lengviau įvertinti populiaciją limituojančias grėsmes, jų geografinį pasiskirstymą, paprasčiau nustatyti apsaugos prioritetus, juos lokalizuoti, koordinuoti veiksmus, bendrauti su santykinai mažu ekspertų skaičiumi ir t. t.

Paprastai tariant, tarptautinio lygmens apsaugos organizavimas turi kur kas mažesnes sąnaudas nei saugant rūšį, kuri nesudaro didesnių koncentracijos židinių ir retai pasklidusi po labai didelę žemyno teritoriją.

Šalyje, kurioje aptinkama didelė saugomos rūšies populiacija, apsaugos realizavimas yra labai komplikuotas, nes neišvengiamai susiduriama su iššūkiais, kurie kyla rūšies ekologinių poreikių ir ekonominės raidos sandūroje.

Ekologiniai poreikiai

 Kokie yra esminiai rūšies ekologiniai poreikiai, kaip juos veikia ekonominiai, socialiniai procesai?

Mažojo erelio rėksnio išlikimui reikalingi du esminiai resursai: perėjimo ir mitybos buveinės. Perėti įsikuria brandžiuose įvairios medžių sudėties medynuose, bet vengia grynų pušynų. Lizdus krauna 7–24 m aukštyje, dažniausiai eglėse ir ąžuoluose, kurių amžius siekia 50–200 metų. Lizdai būna vidutinio dydžio, dažnai gerai paslėpti. Paukščiai grįžta perėti į tas pačias lizdavietes metai iš metų, jei jos nepakinta dėl gamtinių procesų ar miško ūkio veiklos.

Miškų kirtimo taisyklės draudžia vykdyti pagrindinius kirtimus 100 m atstumu nuo mažųjų erelių rėksnių lizdų. Tačiau dėl informacijos apie lizdus trūkumo, dėl tyčinio esamų lizdų ignoravimo dalis lizdaviečių kasmet yra sunaikinama. Atrodytų,  anokia čia ir bėda – „miškai dideli, paukščiai susikraus naujus  lizdus“. Tačiau nėra viskas taip trivialu šios dienos sąlygomis. Jei kirtimai vykdyti pavasarį, vasarą – sunaikinamos dėtys, vados. Rezultatas – mažesnis išaugintų jauniklių skaičius. Jei lizdavietes sunaikino kirtimai, vykdyti rudenį, žiemą, paukščiai, grįžę iš žiemaviečių, dažniausiai nespėja susirasti naujų lizdaviečių ir susikrauti lizdų per kelias savaites, kurias turi nuo grįžimo iki perėjimo pradžios.

Tik nedidelę dalį miškų užima ereliams perėti tinkamos medžių rūšinės sudėties ir amžiaus medynai. Maža to, toli gražu ne kiekvienas toks medynas ereliams tinka, svarbu, kad jis būtų atokiai nuo kelių ir žmonių gyvenamųjų vietovių, arti prie maitintis tinkamų vietų.

Negana to, dar svarbūs ir konkurenciniai ryšiai su kitais plėšriaisiais paukščiais, kurie užima individualias teritorijas ir jas gina nuo kitų naują „vietą po saule“ norinčių susirasi paukščių porų. Netekusios lizdaviečių erelių poros tais metais dažnai neišaugina jauniklių.

Mažasis erelis rėksnys minta smulkiu grobiu: pelėnais, kitais smulkiais žinduoliais, varliagyviais, mažais paukščiais. Grobį gaudo dažniausiai atvirame kraštovaizdyje, o esant nepalankioms oro sąlygoms ar ryto, vakaro valandomis medžioja miške. Grobį medžioja dažniausiai iki 2–3 km nuo lizdų, tačiau gali skristi medžioti ir didesniu atstumu.

Atvirame kraštovaizdyje, erelių pagrindinėse maitinimosi vietose, vyksta įvairių pokyčių, susijusių su žemės ūkio, energetikos, urbanizacijos raida. Derlinguose regionuose žemės ūkis intensyvėja. Tuo tarpu nederlinguose Lietuvos regionuose – daug apleistos žemės ūkio paskirties žemės, kuri ereliams maitintis irgi nėra tinkama. Vėjo jėgainių, gyvenamųjų namų, komercinių pastatų statyba žemės ūkio paskirties žemėje mažina ereliams tinkamų maitintis plotų. Visi šie procesai daro poveikį erelių mitybos buveinių kokybei arba buveinės plotams, dėl to mažiau porų išaugina jauniklius.

Apibendrinant galima pasakyti, kad procesai, vykstantys Lietuvos kraštovaizdyje, šiandien mažina šios rūšies produktyvumą.

Kodėl produktyvumo rodiklis toks svarbus?

Vienas  išskirtinių šios rūšies biologijos bruožų, kuris turi didžiulę įtaką rūšies egzistavimui ir tuo pačiu išsaugojimui konkrečios šalies teritorijoje, – labai mažas produktyvumas.

Tam yra dvi priežastys. Pirma – daug porų kasmet neišaugina jauniklių dėl gamtinių veiksnių (mažos grobio gausos, blogų oro sąlygų, plėšrūnų), antropogeninių procesų ar gamtinių – antropogeninių procesų sąveikos. Sėkmingai jauniklius išaugina nuo 30 proc. iki 80 proc. (vidutiniškai ~ 60 proc.) porų per metus. Antra – net esant palankioms mitybos sąlygoms, sėkmingai perėjusi pora kone visada išaugina tik vieną jauniklį, nors dėtyje dažniausiai būna 2 kiaušiniai.

Evoliucijos metu susiformavo šiai erelių rūšiai būdingas „kainizmo fenomenas“: jaunikliai lizde ritasi su kelių dienų intervalu, vyresniam jaunikliui būdinga įgimta agresija jaunesniajam – kapoja jo galvos sritį, nustumia į lizdo pakraštį, neprileidžia prie maisto. Galų gale mažiau nei per dvi savaites jaunesnysis jauniklis žūna.

Tūkstančius metų rūšis egzistavo sėkmingai, nes natūraliai mažą gimstamumą kompensavo ilga individų gyvenimo trukmė. Tačiau pastaruosius kelis šimtus metų tiek gimstamumą, tiek mirtingumą veisimosi vietose labai smarkiai veikia žmonijos raida. Geriausias to pavyzdys – mažojo erelio rėksnio nykimas nuo XIX amžiaus pabaigos Vakarų Europoje, dėl to gerokai sumažėjo mažojo erelio rėksnio paplitimo arealas žemyne. Pagrindinės priežastys – masiniai miškonaudos pokyčiai, žemėnaudos pokyčiai, urbanizacija, plėšriųjų paukščių naikinimas.

XX amžiaus devintajame dešimtmetyje vėl buvo fiksuotas didelis (iki ¼)  europinės mažojo erelio rėksnio populiacijos mažėjimas. Pavyzdžiui, Vokietijoje šiuo metu belikę tik ~ 100 mažųjų erelių rėksnių porų. Atsižvelgiant į dabartinį rūšies paplitimą Europos Sąjungoje, realu, kad keliose Vidurio ir Rytų Europos šalyse, įskaitant ir Lietuvą, socialinė, ekonominė raida, kuri generuoja šalutinį neigiamą poveikį, didindama šių paukščių mirtingumą, mažindama gimstamumą, išgyventi ir daugintis būtinus resursus, gali nulemti rūšies likimą visame senajame žemyne.

Paukščių ir žmonių populiacijų demografinių procesų mechanizmai iš esmės yra panašūs. Tauta ar konkreti rūšis šalyje nyksta tada, kai senstančios kartos nepakeičia naujoji. Pastaruosius metus Lietuvos viešojoje erdvėje nuolatos diskutuojama apie mažėjantį gyventojų skaičių, senstančią visuomenę – dėl didėjančios emigracijos ir mažo gimstamumo. Nors mums, lietuviams, tai yra nacijos problema, tačiau europiniame kontekste ši problema atrodo kur kas paprasčiau, nes balansas, kaip jau tapo įprasta Europos šalyse, gali būti palaikomas imigracijos iš trečiųjų šalių.

Tuo tarpu mažojo erelio rėksnio atveju populiacijų išnykimas iš keleto šalių tolygus rūšies išnykimui ne tik iš bendrijos, bet ir iš senojo žemyno. Pirmiausia, ne bendrijos teritorijoje vienintelė didelė gyvybinga populiacija yra Baltarusijoje, todėl imigracijos veiksnys iš esmės nesuveiks. Kita vertus, argumentas, kad rūšis išplis „kažkur kitur, kur nėra mūsų“, yra nepagrįstas dėl rūšies biologinių savybių.

Taip, ereliai – labai mobilūs paukščiai, migracijos metu per dieną nuskrenda net iki  400 km, tačiau, kad rūšis praplėstų savo veisimosi arealą tokiu pačiu atstumu, reikalingi ištisi tūkstantmečiai. Ilgamečiai žiedavimo rezultatai patvirtino, kad mažajam ereliui rėksniui būdinga griežta filopatrija, t. y. subrendę jaunikliai grįžta perėti į miškus, esančius nuo kelių  iki kelių dešimčių kilometrų nuo gimtųjų vietų. Pavyzdžiui, Kėdainių rajone, Krakių – Dotnuvos miškų masyve 1986 metais išaugęs erelis aptiktas 2007 metais Radviliškio rajone, veisimosi vietoje, esančioje vos už 21 km nuo gimtosios lizdavietės.

Ar yra kokių nors prošvaisčių?

Šiandien daug žinome apie šios rūšies ekologinius poreikius perėjimo buveinėms, apie raidos procesus miškų ūkyje ir iš to kylančias grėsmes šiai rūšiai. „Gamtosaugos projektų vystymo fondas“, vykdydamas projektą „Mažojo erelio rėksnio apsauga Lietuvos miškuose“, stengiasi spręsti perėjimo buveinių apsaugos problemas. Siekiama apsaugoti 200 erelių porų lizdavietes nuo neigiamo miškų ūkio poveikio, atkurti 80 blogos būklės lizdaviečių, įrengiant dirbtinius lizdus.

Taip pat bendraujant su suinteresuotomis pusėmis, bus optimizuojamas apsaugos režimas 6 paukščių apsaugai svarbiose teritorijose, įsteigtose po įstojimo į ES būtent mažo erelio rėksnio apsaugai, įgyvendinant Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl laukinių paukščių apsaugos reikalavimus.  Labai svarbu, kad turime pakankamai duomenų apie lizdaviečių pasirinkimą, todėl žinių pagrindu formuojamus sprendimus galime realizuoti praktikoje.

Suprantame, kad tai tęstinis ir daug resursų reikalaujantis procesas, kokių tokios ekonomikos šalyje, kaip Lietuva, trūksta gamtosaugos srityje, vykdant ilgalaikius darbus.

Kita vertus, šiandien stokojama žinių apie erelių rėksnių mitybos buveinių erdvinę struktūrą ir jos variaciją, priklausomai nuo kraštovaizdžio sąlygų. Norint rasti būdų, kaip sušvelninti dabarties kraštovaizdžio raidos procesų daromą neigiamą poveikį šios rūšies mitybos buveinėms, o tuo pačiu metu ir išlikimui, būtini kryptingi tyrimai, taikant šiuolaikines technologijas, tokias kaip, pavyzdžiui, GPS siųstuvus.

Inovacijos gamtos tyrimuose leidžia sukaupti reikalingų žinių, kurias pasitelkus galima rasti sprendimų, prisidėsiančių prie tvarios visuomenės raidos, nepažeidžiant mūsų aplinkoje esančių gamtinių komponentų. Tačiau trūkstamų žinių apie rūšies poreikius generavimas, taikant inovacinius metodus, yra brangus ir nepakeliamas ne pelno gamtosauginėms organizacijoms, ypač tose šalyse, kuriose dar gausiai sutinkamos visoje Europos Sąjungoje retos organizmų rūšys.

Kaip rodo iki šiol atlikti  mažojo erelio rėksnio tyrimai, negalima Vakarų Europoje nustatytų dėsningumų tiesiogiai taikyti, pavydžiui, Baltijos šalyse, nes paukščių ir kraštovaizdžio sąveika yra regionui specifinė. Dėl šios priežasties sprendimai nėra universalūs, ir jų realizavimas, turintis tam tikrų sąnaudų, nebūtinai duos teigiamų gamtosaugos rezultatų.

Žvelgiant į ateitį, vis dėlto yra būtinas verslo įmonių, turinčių ar vis dar ieškančių atsakingos aplinkosaugos politikos idėjų, bendradarbiavimas su gamtos mokslo, aplinkosauginėmis organizacijomis – generuojant žinias, jų pagrindu formuojant gamtosauginius sprendimus, juos realizuojant.

Neretai girdime kalbų, kad paukščiams skirti pinigų netikslinga, tas pats, kas išmesti į balą. Svarbu pasakyti, kad nė vieno lito „nesuvalgo“ paukščiai, nes gamtosaugos procese, kaip ir bet kurioje kitoje sferoje, lėšos išleidžiamos prekėms ir paslaugoms, vienintelis klausimas yra mūsų prioritetai ir vertybės. Tikimės, kad Lietuvos „didžiojo trejeto“ paukščių – baltojo gandro, juodojo gandro ir mažojo erelio rėksnio – apsauga neliks tik gamtosaugininkų prioritetu ir sulauks deramo verslo sektoriaus dėmesio.

             Apie ,,Gamtosaugos projektų vystymo fondą“

  Viešoji įstaiga ,,Gamtosaugos projektų vystymo fondas“ buvo įsteigta 2003 metais kaip ne pelno organizacija, kurios pagrindinis tikslas – rūpintis biologinės įvairovės ir aplinkos išsaugojimu Lietuvoje, populiarinti gamtosaugos ir gamtotvarkos idėjas visuomenėje.

  Siekdamas šio tikslo, fondas padeda plėtoti mokslinę, praktinę, informacinę gamtosaugos veiklą, teikia siūlymus valstybės institucijoms, priimančioms įstatymus, vykdo praktinius retų ir nykstančių rūšių išsaugojimo darbus.

  Nuo 2003 m. atliekami jūrinio erelio populiacijos išsaugojimo ir gausinimo darbai Lietuvoje, o 2010 m. pradėtas įgyvendinti projektas ,,Mažojo erelio rėksnio apsauga Lietuvos miškuose“. Be biologinės įvairovės apsaugos darbų, plėtojama švietėjiška veikla, kuria siekiama didinti visuomenės palankumą gamtosaugos veiklai, saugant mus supančią gamtą. Daugiau informacijos apie nuveiktus darbus – www.juriniserelis.lt, www.eagles.lt.