Algimantas V. INDRIŪNAS,

 Socialinių mokslų daktaras

Tik prasidėjus 2008 metų krizei, aš supratau svarbią mintį mano senelio, kuris mirė įsisiautėjus trisdešimtųjų metų pasaulinei krizei, pasakytus pamokymus. Tikriausiai jis yra man jų sakęs daugiau, tačiau kelerių metų vaiko atmintyje išlikę tik epizodai, iš kurių vienas – posakis: „Sūneli, kaip bebūtų tau gyvenime sunku, verskis kaip išmanysi, bet niekuomet neimk banko paskolos. Prapulsi.“

Vaikiškas protelis nelabai suvokė to pamokymo prasmę, ir tai tapo man aišku tik praėjus beveik aštuoniasdešimčiai metų, kai bankų išduotos paskolos, prasidėjus 2008 m. krizei, daugeliui tapo nepakeliamos. Nemažai žmonių, kurie buvo paėmę bankų paskolas, nebeįstengė jų padengti, prarado butus ir „atsidūrė gatvėje“.

Norėdami suprasti, kodėl mano senelį kamavo tokios mintys, panagrinėkime tikruosius faktus. Atverskime 1925 metų lietuviškus laikraščius ir įsigilinkime į to meto įvykių eigą. Rašoma, kad vyko tuometinio žemės ūkio ministro Mykolo Krupavičiaus inicijuota žemės reforma, per kurią buvo išdalinta 418 tūkst. hektarų dvarų žemių. Nepriklausomybės kovų savanoriai gavo žemės.

Kas dar vyko? Be to, ilgus metus susiklostę kaimai, kuriuose žemė buvo suskirstyta rėžiais, keliasi į vienkiemius įprastai ūkininkui skirtos žemės centre. Bankai siūlo naujakuriams imti paskolas, kurias reikės grąžinti po dešimties metų. Paskolai gauti reikia įkeisti bankui naujai gautą žemę.

Paskolas ima savanoriai ir iš kaimo į vienkiemius besikeliantys ūkininkai, kuriems pinigai reikalingi naujose vietose ūkinių pastatų ir gyvenamųjų namų statybai. Lito kursas  – 1/10 JAV dolerio, vadinasi, už vieną JAV dolerį – 10 litų. Žemės ūkio ministerijos mėnesinis laikraštis (1925 m., Nr. 2, 24 p.) rašo, kad kviečių centneris (50 kg) kainuoja 42–45 litus. Verta paaiškinti, kad centnerio pavadinimas kilęs iš šimto svarų. 100 svarų svėrė po 45,36 kg.

Įvedus metrinę sistemą,  kurį laiką Vakarų Europoje, taip pat ir Lietuvoje, 100 svarų artimas svoris 50 kg buvo pavadintas centneriu, skirtingai nuo dabartinio centnerio, kuris lygus 100 kilogramų.

Atverskime 1935 metų laikraščius, kai praėjus 10 metų atėjo laikas ūkininkams grąžinti 1925 metais paimtą iš banko paskolą. Tas pats „Ūkininko patarėjas“ (1935 m.  rugsėjo 5 d, 3 p.) rašo, kad „Lietūkis“ ūkininkams už javų centnerį (už kviečius) moka…  7 Lt 50 ct. JAV  dolerio kursas tuo metu buvo 5,60–5,80 lito.

Susimąstykime, kaip jautėsi ir ką išgyveno ūkininkas, kuris 1925 metais paėmęs iš banko 400 litų paskolą, buvo įsitikinęs, kad ją grąžinti pajėgs pardavęs 10 centnerių kviečių. Atėjus 1935 metams, tam laikui, kai reikia grąžinti paskolą, o kviečių centneris kainuoja 7,50 lito, jam tenka parduoti daugiau kaip 53 centnerius kviečių.

Aišku, paskolos buvo imamos skaičiuojant ne šimtais, o tūkstančiais litų, tai ir grąžinimas buvo atitinkamai kartų didesnis. Susiklosčius tokioms aplinkybėms,  tūkstančiai ūkininkų, ūkių, neįstengdami grąžinti paskolų, buvo priversti bankrutuoti, ūkiai parduoti varžytinėse, o ūkininkai dažnai be cento kišenėje buvo nuvaryti nuo žemės ir priversti tapti žemės reformos apkarpytų dvarų samdiniais.

Duomenys rodo, kad iki 1938 metų neteko žemės 14 tūkstančių naujakurių, gavusių žemės reformos metu, tarp jų buvo nemaža dalis savanorių, gynusių Lietuvos nepriklausomybę 1918–1920 m.

O kur juodoji prieškarinio lito pusė? Kad tai suprastume, pasitelkime savąją logiką. Tarkime, bankininkas 1925 metais paima iš JAV banko vieno milijono JAV dolerių paskolą. Dolerius iškeitęs į litus, jis turi 10 milijonų litų. Juos išdalija ūkininkams paskolų pavidalu. Ateina 1935 metai… Bankininkas susirenka išdalintas paskolas ir vėl turi 10 milijonų litų. Juos iškeičia į dolerius ir pagal to meto kursą gauna vieną JAV dolerį už 5,60–5,80 lito, vadinasi, 1 785–1 724 tūkstančius  JAV dolerių.

Kyla klausimas, iš kur be palūkanų, kurias tenka laikyti normaliomis pajamomis, bankininkui papildomai nukrito 785–724 tūkstančiai, kitais žodžiais sakant, trys ketvirtadaliai milijono JAV dolerių.

Ūkininkus slėgė ir kitos problemos. Tuo metu Lietuvos valdžia per spaudą ir radiją intensyviai ūkininkams piršo mintį auginti žąsis ir kiaules – bekonus. Ūkininkai, intensyviai skatinami valdžios propagandos, priaugino daug žąsų, kurias buvo numatyta eksportuoti į Vokietiją.

Hitleriui ignoravus draudimą ginkluotis, Tautų Sąjunga įvedė Vokietijai embargą. Be to, ir dėl kai kurių kitų priežasčių 1933–1935 metais žemės ūkio produktų, tarp jų ir žąsų, importas į Vokietiją visiškai liovėsi. Lietuvos rinkoje susidarė ypač didžiulis šių naminių paukščių ir bekonų perteklius.

Paaštrėjus santykiams su Vokietija, Lietuvos žemės ūkio  produktų eksportas buvo orientuotas į Angliją. 1932 m. ten eksportuota 25 tūkst. tonų bekonų. Tačiau po 1932 m. Anglija, spaudžiama nuo krizės nukentėjusių savo kolonijų, pastarųjų naudai įvedė mėsos importo kvotas. 1934 m. Lietuvos ir Anglijos sutartimi Lietuvos bekono importo metinė kvota buvo sumažinta iki 10 tūkst. tonų.

Ūkininkai negalėjo užaugintų bekonų realizuoti. Man pačiam teko stebėti, kaip prie geležinkelio stoties, kurioje „Maisto“ atstovai priiminėjo bekonus, buvo apie 130 vežimų eilė. Kiekviename vežime buvo medinis narvas su bekonu. Priėmėjai apie dešimtį išbrokuodavo ir tik vieną priimdavo, kol užpildė vieną vagoną. Kiti ūkininkai vežėsi bekonus namo. Žąsų Anglija neimportavo. Tai buvo smūgis ūkininkams, žemės ūkio produktų kainos tapo mažesnės už savikainą.

Nepatenkinti pasunkėjusiomis sąlygomis ūkininkai pradėjo organizuoti streikus, neteikti žemės ūkio produktų miestams. Suvalkijoje streikas peraugo į sukilimą, iš esmės nukreiptą prieš maisto produktų perdirbimo monopolijas, kaip „Maistas“, „Pienocentras“ ir kt., bet buvo keliami ir politiniai klausimai.

Sukilėliai reikalavo padidinti žemės ūkio produktų kainas, pratęsti terminus skoloms grąžinti, uždrausti ūkių varžytines, atpiginti kai kurių pramoninių prekių kainas, sumažinti palūkanas, be to, buvo reikalaujama ir demokratiniais pagrindais rinkti Seimą. Ūkininkai blokavo kelius ir neleido niekam vežti savo produktų į Kauną ar į kitus miestus. Policija ėmėsi sklaidyti streikininkus jėga.

Per įvykusius masinius susirėmimus buvo nukauti keturi žmonės. Numalšinus sukilimą valdžia ėmėsi griežtų represijų. Iš viso buvo teisiami 456 asmenys. Karo lauko teismas 18 asmenų skyrė mirties bausmę sušaudant. Mirties bausmė buvo įvykdyta ne visiems nuteistiesiems. Nurimus neramumams daliai nuteistųjų mirties bausmė buvo pakeista įkalinimu iki gyvos galvos.

Peršasi išvada, kad ano meto valdžia gynė bankininkų interesus ir nesistengė apsaugoti  ūkininkų nuo bankrotų. Štai ir išlenda kaip yla iš maišo išliaupsinta prieškarinio lito kurso pastovumo idėja.

Oligarchai, tarp jų bankininkai, lobo Lietuvos ūkininkų sąskaita, nes, jeigu litas būtų devalvuotas tokiu pat santykiu kaip doleris, krizės smūgis Lietuvos ūkininkams būtų daug švelnesnis. O lito kurso pastovumu ypač rūpinosi ir jį liaupsino, tenka manyti, vykdydamas bankininkų interesus, buvęs to meto finansų ministras ir premjeras Juozas Tubelis, apie kurio vaidmenį dėl prieškarinio lito kurso pastovumo juodosios pusės nutylima.

Vis dėlto ūkininkų vieninga kova, nors pareikalavusi didelių aukų, neliko be pasekmių. Vyriausybė įvedė grūdų bei gyvulininkystės produktų eksporto priemokas. 1930–1939 m. už eksportuojamą sviestą buvo primokėta 76,5 mln. Lt, už bekonus – 44,0 mln. Lt, už grūdus – 43,2 mln. Lt, už kiaušinius – 6,9 mln. Lt.

Savotiškai buvo sprendžiama ir žąsų pertekliaus problema. Vyriausybės nutarimu visi valstybės institucijų bei privačių įstaigų tarnautojai, taip pat pensininkai buvo įpareigoti iki gruodžio 31 d. nupirkti iš ūkininkų tam tikrą kiekį žąsų. I kategorijos valdininkas privalėjo pirkti vieną žąsį, II kategorijos – dvi, aukštesnių kategorijų – atitinkamai daugiau. I kategorijos tarnautojo mėnesio alga tuomet siekė 150 Lt, o geriausiai apmokami XVIII kategorijos tarnautojai uždirbdavo 1 200 Lt.

Neetatiniai darbuotojai bei pensininkai žąsienos turėjo atsivalgyti dar sočiau: nuo kiekvienų 50 Lt mokestinių pajamų jie turėdavo įsigyti po vieną žąsį. Taigi 150 Lt algą gaunantis asmuo privalėjo pirkti 3 žąsis, 200 Lt – 4 žąsis, o 250 Lt – 5 žąsis. Ūkininkams, priklausomai nuo išauginto žąsų skaičiaus, buvo išdalinti talonai, kurie parduodant žąsį buvo įteikiami pirkėjui. Tarnautojas ar pensininkas talonais turėjo atsiskaityti darbovietėje ar pensijas mokančioje įstaigoje.

Žąsų vajumi netruko pasinaudoti kai kurie apsukruoliai. To meto laikraščiai rašė, kad, pavyzdžiui, Marijampolės turguje žąsį galima buvo nusipirkti po 3–4 Lt, pasiderėjus – ir po 2,5 Lt, o žąsų taloną po 1–1,5 Lt parduoti tarnautojui, nenorinčiam į žąsį net pažiūrėti. Turguje sukiodavosi daug žmonių, siūlančių pirkti tik talonus.

Tie valdininkai, kurie žąsų nenorėjo valgyti, pirko iš ūkininkų tik talonus, palikdami žąsis jų savininkams. Vis dėlto šie valdžios manevrai sumažino įtampą, bet neišsprendė žąsų pertekliaus problemos. Ūkininkai gaudavo talonus tik pusei išaugintų žąsų, kitą pusę turėjo patys suvalgyti arba pusvelčiui parduoti.

Maisto produktai nuo 1928 iki 1936 m. atpigo vidutiniškai 3,5 karto. Darbininkų uždarbis sumažėjo daug mažiau. Todėl darbininkams gyvenimas per tuos metus nepablogėjo. Daugiausia buvo skriaudžiami vidutiniai ir smulkieji ūkininkai. Todėl jie piktinosi autoritarine valdžia. Reikalai diametraliai pasikėtė Sovietų kariuomenei okupavus Lietuvą ir prasidėjus represijoms.

Sovietų valdžia ūkininkams nustatė javų ir kitų produktų pyliavas. Pyliavų normos buvo didelės ir kai kuriems ypač didesnių ūkių ūkininkams nepakeliamos, nes kartais atidavus pyliavas, nelikdavo javų nei sėklai, nei gyvulių šėrimui ir net maistui.

Neįvykdžiusius pyliavų užduočių sovietų valdžia siųsdavo į lagerius. Todėl buvęs autoritarinis Smetonos režimas šviečiant „Stalino saulei“ ūkininkams atrodė kaip rojus. Tie patys ūkininkai, kurie prieš okupaciją kaip įmanydami keikė valdžią, po to, nežiūrint, kad už šią dainą grėsė 15  metų lagerio, pradėjo dainuoti:

,,Geltona, žalia, raudona –

Tai mūs valstybės vėliava.

Sugrįš iš užsienio Smetona,

Ir vėl bus laisva Lietuva“.

Deja, toji tų metų pranašystė išsipildė tik po 50 metų, 1990 m. kovo 11 d.