Gintautas KNIUKŠTA

Interviu su Marijampolės miškų urėdijos vadovu Kęstučiu BIELSKUM – apie kaimynišką miškininkų iš dviejų šalių draugystę, nūdienos urėdijų skaudulius, marijampoliečių ir Suvalkų krašto miškininkų pasiekimus

Kasdienis, kantrus, išbaigtas ir kokybiškas darbas. Taip miškininkų kasdienybę galima trumpai apibūdinti per visus atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metus. Ko tik nepatirta: po 1993-iaisiais siautusios vėjavartos, pernelyg vangiai tvarkant išlaužtą ir išverstą medieną, išplito miškų kenkėjai, o  2005–2006 metais nudžiūvo ištisi miškų masyvai – tai valstybei suteikė milijardinių nuostolių.

2010 metais siautėjus vėjavartoms, kai buvo išversta ir išlaužyta maždaug milijonas kietmetrių medienos, didžioji dalis jos buvo sutvarkyta jau per penkis mėnesius. O kur dar oponentų nepamatuoti, tiesos neatitinkantys ir nepagrįsti kirčiai, bendrovės „Visuomis holding company“, kuriai planuojama patikėti valdyti valstybės turtą, kūrimo planai, kelerius metus nesiliaujančios kalbos reorganizuoti valstybinių miškų sistemą… Kaltinimai, esą dirbama neefektyviai…

Miškų urėdijos – vienos labiausiai šalies biudžetą papildančių valstybės įmonių. Tokių didelių mokesčių nėra net Skandinavijoje.  Lietuvos miškų urėdijos privalo savo lėšomis įsigyti milijoninės vertės miškų ūkio ruošos technikos. Ne mažesnis išbandymas miškų urėdijoms buvo ir ekonominė krizė. Ją padėjo atlaikyti laiku parengtas ir patvirtintas priemonių planas, mažesnės išlaidos, mažesni atlyginimai.

Tarptautinis miškų tvarkymo sertifikatas įrodo ne tik tai, kad miškai tvarkomi atsakingai, – jis sudrausmino ir pačias urėdijas. Ir pagaliau –  Jeilio (JAV) universiteto mokslininkų verdiktas  –  jie paskelbė, kad Lietuva – geriausiai pasaulyje miškus sauganti valstybė. Tai puikiausias įrodymas, ko verti mūsų šalies miškininkai.

Lietuvos miškininkai ne tik kruopščiai prižiūri miškus, tvarko jų kelius, rūpinasi visaverčiu šalies piliečių poilsiu, bet ir puoselėja įvairias tradicijas. Antai Marijampolės ir Suvalkų (Lenkijos Respublika) miškininkai jau ketvirti metai tradiciškai  susitinka pavasarį miškasodžio metu ir pasodina mišką. Vienais metais naujas miškas sužaliuoja Lietuvoje, VĮ Marijampolės urėdijos teritorijoje, kitais – Lenkijoje, Suvalkų miškų urėdijoje.

Pasak VĮ Marijampolės miškų urėdijos urėdo Kęstučio Bielskaus, šiemet  talkininkai, vadovaujami Suvalkų urėdijos Bondziszki girininkijos girininko Tomaszo Olszewskio, plyno kirtimo biržėje, 0,35 ha plote, pasodino 2 000 ąžuolų.

Želdavietėje sužaliavo ir trys vardiniai ąžuolai. Du Lietuvoje išaugintus vardinius ąžuolus, skirtus 1863 m. sukilimo 150 metų bei S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio per Atlantą 80 metų sukaktims paminėti, pasodino Lietuvos miškininkai.

„Ši graži tradicija gimė prieš keletą metų, kai  buvo nuspręsta įamžinti skirtingų valstybių miškininkų draugystę ir pasodinant mišką trijų valstybių sandūroje, kur susikerta Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos valstybių sienos. Pernai, 2012 metais, toks miškas sužaliavo VĮ Marijampolės miškų urėdijoje, o šiais metais sodinome Suvalkų miškų urėdijoje. Gaila, kad šiemet negalėjo prie mūsų prisidėti kolegos iš Rusijos. Jie aiškino, kad jiems atvykti sutrukdė karinės pratybos“, – „Verslui ir politikai“ pasakojo miškų urėdas Kęstutis BIELSKUS.

Gerbiamas urėde, kaip sutikote puikią žinią iš JAV, kuri paskelbta ne tik miškininkams, bet ir visos šalies piliečiams, – Lietuva geriausiai tvarko miškus pasaulyje?

Aš nemėgstu girtis, mes tarnaujam valstybei , tai visada pabrėžiu savo vadovaujamos urėdijos miškininkams, o kad mūsų miškai tvarkomi pavyzdingai, – nuteikia pakiliai. Mes ne tik patys save išlaikome, prižiūrime miškus, bet dar sumokame didžiulis mokesčius valstybei. Tokių mokesčių nemoka nė viena Europos valstybė.

Marijampolės miškų urėdijoje ūkinė veikla itin sudėtinga, padėtį dar apsunkino ekonomikos krizė, bet miškininkai sėkmingai įveikia iššūkius ir gautomis pajamomis turtina regiono miškus.

Jūs Marijampolės miškų urėdijai vadovaujate nuo 1990 metų, – kaip trumpai pristatytumėte šią urėdiją, kokius darbus išskirtumėte, su kokiais sunkumais susiduriate?

Marijampolės miškų urėdijos teritorijos miškingumas tėra apie 14 procentų, o šalies – apie 33 procentus, tad mūsų pagrindinis darbas  –  didinti krašto miškingumą, nes, tarkim, Vilkaviškio rajono savivaldybėje miškai teužima tik 10 procentų.

Viską, ką iškertame, tą ir atkuriame. Įstatyme yra numatyta miškus atkurti per trejus metus, o mes tai padarome per vienerius metus. Šiemet urėdija pabaigė miško sodinimo sezoną gegužės viduryje, atkurta 199,7 ha kirtaviečių ir įveista 56,7 ha naujų miškų.

Marijampolės miškų urėdijos administruojamoje teritorijoje urėdijos valdomi miškai užima daugiau kaip 80 procentų. Miškų urėdijos plotas – 25,3 tūkst. ha, ji  suskirstyta į 7 girininkijas ir 16 eiguvų. Vidutinis girininkijos plotas yra 3,6 tūkst. ha, eiguvos – 1,6 tūkst. ha. Vidutinis privataus miško savininko valdos dydis yra 2,06 ha.

Urėdija buvo įkurta 1919 m. netoli Kazlų Rūdos. 1920 metais perskirsčius valstybinius miškus, Marijampolės urėdija buvo padalinta į Kazlų Rūdos ir Marijampolės urėdijas. 1921 metais įkūrus Vilkaviškio urėdiją, Marijampolės urėdijos administruojama teritorija sumažėjo, tačiau 1927 metų sausio 1 d. abi urėdijos vėl buvo sujungtos ir pavadintos Marijampolės – Vilkaviškio urėdija.

1945–1947 m. Marijampolė priklausė Kauno miškų ūkio ir gamybos trestui. Vėliau Marijampolės miškus administravo Kazlų Rūdos miškų ūkis, o 1957 metais buvo atkurtas Kapsuko miškų ūkis. 1988m. miškų ūkis pavadinamas Marijampolės miškų ūkiu, o nuo 1990 m. – Marijampolės miškų urėdija.

Marijampolės miškų urėdijos teritorijoje rezervatiniai miškai užima 1 028 ha plotą, specialiosios paskirties miškai – 3 484 ha, iš jų draustinių miškai – 2 682 ha ir rekreaciniai miškai –  225 ha, apsauginiai miškai – 3 200 ha, iš jų draustinių miškai – 814 ha, ūkiniai miškai – 13 316 ha.

Prižiūrėdami miškus susiduriame su tam tikrais sunkumais, nes suvalkiečių žemė yra labai derlinga. Šis kraštas  nuo seno garsėjo ne tik derlingais laukais, bet ir turtingais ūkininkais, kurie galėjo savo vaikus išleisti į mokslus, todėl Suvalkija išaugino daug žinomų  Lietuvos visuomenės ir politinių veikėjų.

Medis tokiose žemėse auga greitai, bet jų rievės yra plačios, o tai reiškia, kad medienos kokybė – prasta. Mes dirbame daug, tačiau ūkininkauti mūsuose tikrai sunku, daug kertame drebulynų, kurie jau yra peraugę, ir kurių 90 procentų  tinka medienos plokštėms.

Ūkininkaujate  sunkiomis gamtos sąlygomis, po kelias savivaldybes išsibarsčiusiuose miškuose, tačiau sėkmingai  atlaikėte  ekonominę krizę. Kaip tai pavyko?

Krizę išgyvenome gerai, nes pradėjome taupyti anksčiau nei mums nurodė Generalinė urėdija. Mes nepravalgėme gautas lėšas, kiekvieną litą leidome labai taupiai, susimažinome  atlyginimus.

2010 m. valstybės biudžetui buvo sumokėta 809,8 tūkst. Lt mokesčių. Rangovų įmonėms už medienos ruošos darbus sumokėta 1,58 mln. Lt. Miško tvarkymo, priežiūros ir apsaugos darbams panaudota 2 695,3 tūkst. Lt. Miško kelių statybai, rekonstrukcijai ir priežiūrai išleista 247,8 tūkst. Lt, iš kurių 94,6 tūkst. Lt yra kelių priežiūros ir plėtros programos lėšos. Net ir ekonomikos krizės metu būtinai reikėjo skirti lėšų kelių priežiūrai, nes palikus juos likimo valiai, jų būklė tuoj pat suprastėja, o jais naudojasi visi visuomenės nariai.

Miškų urėdijos moka ne tik visus valstybės įmonėms nustatytus mokesčius, bet ir privalomuosius atskaitymus nuo pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą valstybinį mišką valstybės biudžeto reikmėms tenkinti.

Marijampolės miškų urėdija tokių privalomų atskaitymų 2010 m. valstybei sumokėjo apie 700 tūkst. Lt. Šie mokesčiai mokami valstybei, neatsižvelgiant nei į miškų urėdijų ekonominę būklę, nei į vidutinę žaliavinės medienos pardavimo kainą, nei į darbuotojų vidutinį darbo užmokestį.

Kaip dabar gyvenate? Sunkmetis jau baigėsi?

Dabar, sakyčiau, išgyvename nei gerą, nei blogą laikotarpį, jis yra vidutinis.

Aš esu optimistas, tikiu, kad viskas bus gerai: didės medienos kaina, biokuro paklausa bus didesnė, nes biokuras –  taip pat politika.

Biokuru užsiimantys verslininkai  nenori pirkti atliekų. Jie mielai moka už malkas, skiedras ir veža į katilines. Mes kas pusmetį organizuojame medienos pardavimo aukcionus. Biokuro gamintojams apsimoka pirkti malkas, nes jos sąlyginai yra nebrangios.

Mūsų urėdijai tai yra ypač aktualu, nes gaminame 50 procentų malkų. Mums būtų gerai, kad biokuro gamintojams tas poreikis didėtų, ir mes galėtume daugiau uždirbti. Šiandien mes kirtimo atliekas parduodame nuostolingai, bet, deja, tokia jau  politika. Biokurui žaliavos dar yra. Ateis toks laikas, kai tos medienos trūks. Lietuvoje mes galėtume kirsti daugiau. Reguliavimas yra didelis, kontrolė – taip pat.

Darbas miške dėl specifinių sąlygų  tikrai gerokai sunkesnis negu daugelyje kitų ūkio šakų, dėl to turėtų būti ir geriau apmokamas. Tačiau vidutinis mūsų sektoriaus darbuotojo užmokestis mažesnis už Lietuvos vidurkį.

Kokių turtų, be miškų, dar turite?

Didelis turtas – bendravimas su visuomene – sena urėdijos tradicija. Pavyzdžiui, specialistai iš girininkijų globoja urėdijos teritorijoje įsikūrusius jaunųjų miško bičiulių būrelius, jie veikia 6 mokyklose ir vienija 93 narius.

Bendradarbiaujame su savivaldybėmis, seniūnijomis, kaimų bendruomenėmis. Organizuojame miškų sodinimo, šiukšlių rinkimo talkas, akcijas „Baltasis badas“, Miškininko dieną – su visuomene, Žemės dienos ir Gyvūnų globos dienos minėjimus, kitus renginius.

Urėdijos teritorijoje įsikūręs Vištyčio regioninis parkas, į kurį patenka 5 078 ha miškų urėdijos teritorijos, ir Žuvinto biosferinis rezervatas.

Urėdijoje inventorizuota 91 kertinė miško buveinė. Inventorizuojant kertines buveines registruotos ir saugomų paukščių lizdavietės, teritorijoje peri juodieji gandrai, mažieji ereliai rėksniai, suopiai, sketsakaliai, pelėsakaliai, vištvanagiai, juodieji pesliai, gervės.

Taip pat žaliuoja daug  augalų, įrašytų į Raudonąją knygą. Čia ir europinio miežvienio, gebenės lipikės, plūduruojančiojo ričiokarpio, krūmelinio vikio ir kitų radimvietės.

Apie 15,5 tūkst. ha plote įkurti profesionalios medžioklės plotai, į kuriuos atvyksta ir Lietuvos, ir užsienio medžiotojai. Šiuose plotuose medžiotojai sumedžioja tauriųjų elnių, stirnų, danielių, šernų, kiškių, lapių, mangutų ir daugelį medžiojamų paukščių.

Kaip reikėtų vertinti bendradarbiavimą su lenkų miškininkais? Ko jie galėtų pasimokyti iš mūsų ir kokios patirties mums vertėtų perimti iš jų?

Kadangi ribojamės su Rusija ir Lenkija, bendradarbiaujant kilo idėja artimiau susidraugauti ir su kaimyninėmis šalimis. Tad nuo 2009 metų pradėjome bendrauti su Lenkijos Suvalkų urėdija. Užmezgėme ryšius su Rusijos Federacijos Kaliningrado srities miškininkais, Nesterovo urėdija.

Lenkijos miškininkai iš tikrųjų yra pakylėti,  jie turi autoritetą visuomenėje, sumaniai pasinaudojo Europos parama, be to, jų veikla yra dotuojama iš valstybės biudžeto. Tarkim, Suvalkų urėdija už 3 000 milijonų zlotų pasistatė didžiulį urėdijos pastatą pačiame miesto centre – mūsų piliečiai to nesuprastų.

Lenkai labiau gerbia ne tik miškininkus, bet ir miškus, ten su automobiliu į mišką neįvažiuosi. O draugystė su lenkais prasidėjo 2009 m. Suvalkų urėdo iniciatyva. 2010 m. kartu su lenkų miškininkais pasodinome bendrą mišką Lenkijos ir Lietuvos pasienyje. 600 ąžuolų, 600 maumedžių sužaliavo Žalgirio mūšio 600-ųjų metinių proga.

Lenkai labai vertina medžių  sėklas, kurios buvo pašventintos popiežiaus Jono Pauliaus II. Tuos sodinukus mes net aptvėrėme, kad būtų labai kruopščiai prižiūrimi. Dabar Suvalkų urėdija rengia medelyną už kelis milijonus zlotų.

Lenkų miškų valdymo modelis yra labai panašus kaip ir mūsų. Manau, kad Lietuvos miškų valdymo modelis yra geras, tik labai gaila, kad nueinanti konservatorių ir liberalų Vyriausybė skyrė pernelyg didelius mokesčius urėdijoms. Jeigu ši Vyriausybė neperžiūrės pelningumo normos, bus labai sunku užbaigti metus pelningai.

Miškai – ne kviečiai, runkeliai, jie auga ilgus metus, todėl jei nebus gražaus miško, nebus ir ateities. Lenkai gyvena laisviau, girininkijos ten nedidelės, apie 1 000 hektarų, tuo tarpu mūsuose – apie 3 000.

Čia, Suvalkijoje, derlingos žemės, todėl gal nereikėtų siekti tokio miškingumo, koks yra šalies vidurkis, Lenkijos – Lietuvos pasienyje dar esama pakankamai daug  nederlingų žemių, kuriose galima veisti miškus.

Mes jau baigėme išsemti savo galimybes, darbo turime keliems metams, kasmet galime pasodinti po keliasdešimt hektarų miško.

Darom žygius, kad mokesčiai miškininkams mažėtų, jie neturėtų skirtis nuo kitų valstybės įmonių. Didelis noras – kad mus apmokestintų kaip visas valstybės įmones, o ne išskirtų iš kitų.

Pagaliau supraskime, kad mes siekiame ne tik pelno, bet ir daug ką nemokamai darome visuomenei. Pagaliau yra miškų sanitarinė, rekreacinė, kelių priežiūra. Tarkim, mūsų pajamos yra 10 milijonų, iš kurių trečdalį grąžiname kelių ir miškų priežiūrai. Kodėl mus išskiria iš kitų valstybinių įmonių ir skiria papildomus mokesčius?

Suvalkiją apsodinti miškais, kaip minėjau, nėra tikslinga, tačiau mes pagal miškų įveisimą užimame antrą vietą po Telšių urėdijos: jie pasodina  1 000 ha miško, o mes – 800 ha. Kai sovietai išėjo iš pasienio, miškai buvo labai nuniokoti. Didelė dalis ploto neapaugusi mišku, todėl mes dabar ir veisiame čia daug miškų. Nuo Kalvarijos Vištyčio ežero link prasideda nederlingos žemės, kuriose daug kalvų, todėl ir čia dar galima sodinti mišką.

,,Verslas ir politika“, 2013 m. liepa/rugpjūtis, Nr. 7/8 (44/45)