Svei­kos gy­ven­se­nos ug­dy­mas Lie­tu­vo­je pa­ty­rė fias­ko. Pa­gal ,,Eu­ro­ba­ro­met­ro“  ty­ri­mą, 44 procentai  lie­tu­vių nie­ka­da ne­si­mankš­ti­na, 14 procentų  lie­tu­vių ne­patiria  jo­kio fi­zi­nio ak­ty­vu­mo, tik 12 procentų –  fi­ziš­kai ak­ty­vūs, yra spor­to klu­bų na­riai. Tai paaiškėjo po Na­cio­na­li­nės svei­ka­tos ta­ry­bos pir­minin­ko profesoriaus Juozo Pundziaus pranešimo Seime 2014 m.

 

Profesorius Juozas PUNDZIUS,

Na­cio­na­li­nės svei­ka­tos ta­ry­bos pir­minin­kas

         Iššūkis – hipertenzijos plitimas

Aktuali šian­die­nos te­ma – „Ar­te­ri­nės hi­per­ten­zi­jos ir ki­tų lė­ti­nių ne­in­fek­ci­nių li­gų kon­tro­lės ga­li­my­bės Lie­tu­vo­je“. Ši te­ma­ti­ka ati­tin­ka Pa­sau­lio svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­jos me­ti­nį de­vi­zą, ra­gi­nan­tį ko­vo­ti su ci­vi­li­za­ci­jos rykš­te – hi­per­ten­zi­ja. Ji pri­me­na, kad hi­per­ten­zi­ja daž­niau­siai bū­na ne­by­li žu­di­kė, žmo­nės daž­nai ne­jau­čia, kad ser­ga ši­ta li­ga, bet kren­ta be są­mo­nės ir ne­re­tai mirš­ta.

Kaip at­ro­do Lie­tu­va tarp ki­tų ša­lių? De­ja, ji už­ima tre­čią vie­tą pa­gal šios li­gos pa­pli­ti­mo daž­nį. Koks vi­du­ti­nis Lie­tu­vos žmo­nių ar­te­ri­nis spau­di­mas? Eu­ro­po­je – vie­nas iš di­džiau­sių. Kaip pa­vyks­ta su­kon­tro­liuo­ti jau ži­no­mą ar­te­ri­nį krau­jo spau­di­mą? Lietuva – ket­vir­ta nuo ga­lo. Ser­ga­mu­mas hi­per­ten­zi­ja kas­met Lie­tu­vo­je di­dė­ja ir per pas­taruosius de­vy­ne­rius me­tus iš­au­go net ke­liais pro­cen­tais.

Prog­no­zuo­ja­ma, kad iki 2025 me­tų iš­si­vys­čiu­sio­se pa­sau­lio ša­ly­se hi­per­ten­zi­ja iš­augs 29 proc., o Lie­tu­vo­je, at­ro­do, pa­gal ši­tas krei­ves tu­rė­tų pa­di­dė­ti dar dau­giau.

Kaip Lie­tu­va tvar­ko­si su šia pro­ble­ma ir ar yra pa­si­ruo­šu­si pri­im­ti grės­min­gą hi­per­ten­zi­jos di­dė­ji­mo iš­šū­kį?

Verta pri­min­ti, ko­kio­mis kryp­ti­mis ga­li­ma val­dy­ti hi­per­ten­zi­ją. Kaip ir vi­sas ki­tas li­gas… Mirš­ta­mu­mo ma­ži­ni­mas – tai ko­ky­biš­kos me­di­ci­nos pa­gal­bos ­tei­ki­mas jau su­sir­gu­siam žmo­gui. Ser­ga­mu­mo už­kar­dy­mas – sie­ki­mas, kad ma­žiau žmo­nių su­sirg­tų, ir tai su­da­ro ben­drą mir­tin­gu­mo ro­dik­lį, ku­ris yra ly­gi­na­mas pa­sau­ly­je ir Lie­tu­vo­je.

Ar ar­te­ri­nės hi­per­ten­zi­jos ir jos kom­pli­ka­ci­jų kon­tro­lė Lie­tu­vo­je yra tin­ka­ma? Rei­kė­tų žvelgti per ser­gan­čių­jų iš­aiš­ki­ni­mo pre­ven­ci­nių pro­gra­mų bei hi­per­ten­zi­jos gy­dy­mo ir kon­tro­lės as­mens svei­ka­tos prie­žiū­ros sis­te­mos priz­mę. De­ja, moks­li­nin­kai sa­vo pra­ne­ši­muo­se tei­gia, kad hi­per­ten­zi­jos ir jos kom­pli­ka­ci­jų kon­tro­lė Lie­tu­vo­je yra ne­pa­ten­ki­na­ma.

Tai­gi kas le­mia šias ne­sėk­mes? Pir­miau­sia – sis­te­mi­nės ir va­dy­bi­nės svei­ka­tos sis­te­mos ydos. Iki šiol bu­vo ma­no­ma, kad Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­ja pa­ra­šys įsa­ky­mą, ir šei­mos gy­dy­to­jas iš­spręs vi­sas pro­ble­mas. De­ja, tu­ri įsi­trauk­ti ir pats pa­cien­tas, ir vi­suo­me­nė, ir vi­sa ap­lin­ka, ir ki­ti sek­to­riai. Di­džiu­lė at­sa­ko­my­bė ten­ka pa­čiam pa­cien­tui, jo raš­tin­gu­mui, gy­dy­to­jo pa­skir­to gy­dy­mo ir gy­ven­se­nos nu­ro­dy­mų ig­no­ra­vi­mui, mo­ty­va­ci­jos kon­tro­liuo­ti li­gą sto­ka.

Jei­gu iš pra­džių nu­sta­čius li­gą at­ro­do, kad pa­cien­tas sten­gia­si kon­tro­liuo­ti, tai pa­laips­niui ben­dra­dar­bia­vi­mas, kon­tro­liuo­jant li­gą, silps­ta. Op­ti­ma­lus gy­dy­to­jų ir pa­cien­to at­sa­ko­my­bės lai­ko san­ty­kis tu­rė­tų bū­ti 90 ir 10. Vis dėl­to pa­cien­tas tu­rė­tų dau­giau at­sa­ky­ti už sa­vo li­gą. Pir­miau­sia pa­cien­tas tu­ri bū­ti in­for­muo­ja­mas ne tik iš kny­gų, bet ir vi­so­mis ma­si­nė­mis in­for­ma­ci­jos prie­mo­nė­mis, in­ter­ne­tu – apie sa­vo svei­ka­tos iš­sau­go­ji­mą, kaip iš­veng­ti kom­pli­ka­ci­jų, ir ga­lė­tų tu­rė­ti re­a­lių lū­kes­čių.

Dabar ma­no­ma, kad gy­dy­to­jai vis­ką iš­aiškins, o pa­cien­tas iš­moks gy­ven­ti pa­gal nu­ro­dy­mą. Ta­čiau vi­si ži­no­me, kad šei­mos gy­dy­to­jai ir ap­skri­tai gy­dy­to­jai yra ap­krau­ti di­džiu­liais krū­viais, po­pie­rių ra­šy­mu. Per po­pie­rius gy­dy­to­jas ir pa­cien­tas ne­tu­ri ga­li­my­bės gerai vie­nas kitą pa­ma­ty­ti, jau ne­kal­bant apie li­gos kon­tro­lės ap­tari­mą.

Šian­dien kon­sta­tuo­ja­ma, kad pa­cien­tų mo­tyva­ci­ja kon­tro­liuo­jant li­gą yra ne­pa­kan­ka­ma ir pri­klau­so nuo iš­si­la­vi­ni­mo, ly­ties ir li­gos truk­mės. Aiš­ku, la­biau iš­si­la­vi­nę žmo­nės, mo­te­rys ir ką tik su­sir­gę la­biau lin­kę kon­tro­liuo­ti. Pa­cien­tai, il­giau ser­gan­tys hi­per­ten­zi­ja, ne­be­si­lai­ko gy­dy­to­jų nu­rody­mų, o net­gi prak­ti­niai krau­jo­spūdžio ma­ta­vi­mo įgū­džiai nė­ra pa­kan­ka­mi, net­gi me­di­ci­nos dar­buo­to­jų.

Pa­tei­kia­mas la­bai mar­gas Lie­tu­vos li­go­nių že­mė­la­pis, ta­čiau, at­ro­do, tai su­si­ję ne su epi­de­mio­lo­gi­niais pa­ki­ti­mais, bet su diag­nos­ti­kos ir re­gist­ra­vi­mo ydo­mis. Pa­na­šus že­mė­la­pis bu­vo fik­suo­tas ir In­di­jo­je, ta­čiau in­dai įdėmiai pa­si­žiū­rė­jo, ir pa­si­ro­dė, kad kai­miš­ko­se vie­to­vė­se, kur, at­ro­dė, nė­ra hi­per­ten­zi­jos, paplitusi ly­giai to­kia pa­ti hi­per­ten­zi­ja. Tai­gi mes esa­me pa­na­šūs į In­di­ją, bet Lat­vi­ja ir Es­ti­ja ir­gi patiria to­kių pro­ble­mų, ki­tos iš­si­vys­čiu­sios ša­lys – gal ma­žes­nių.

Kaip pacientus įtraukti į ligos gydymą?

Tai­gi kaip pa­cien­tus ben­dra­dar­biau­jant įtrauk­ti į li­gos gy­dy­mą? Tu­rė­tų bū­ti skir­ta lė­šų ir pa­reng­tos spe­cia­lios pa­cien­tų mo­ky­mo pro­gra­mos. Pir­miau­sia rei­kė­tų kreip­tis į uni­ver­si­te­tus, už­sa­ky­ti ši­to­kias pro­gra­mas. Lė­ti­nė­mis li­go­mis ser­gan­čių pa­cien­tų mo­ky­mui ir pe­ri­odiš­kam ži­nių kaupimui bū­ti­na nu­ma­ty­ti iš­tek­lius, – tai lė­šos mo­ky­to­jams, in­fra­struk­tū­rai su­kur­ti.

De­ja, šian­dien Lie­tu­vo­je mes šitokių programų ne­tu­ri­me, o vi­sos ap­lin­ki­nės ci­vi­li­zuo­tos ša­lys tu­ri. Dau­ge­lis ša­lių įtei­si­na pa­cien­tų ži­nių pa­tik­ri­ni­mą ir su­sie­ja tai su di­fe­ren­ci­juo­tu svei­ka­tos drau­di­mo mo­kes­čiu. Jei­gu pa­cien­tas ne­iš­lai­kė eg­za­mi­no, va­di­na­si, jis ne­si­mo­kė, kaip sa­vo li­gą kon­tro­liuo­ti, to­dėl yra pri­vers­tas mo­kė­ti di­des­nius svei­ka­tos mo­kes­čius.

Į pa­cien­tų tin­ka­mo da­ly­va­vi­mo gy­dan­tis pro­ce­są rei­kia įdieg­ti ob­jek­ty­vią kon­tro­lės sis­te­mą, lei­džian­čią pa­tik­rin­ti, kaip pa­cien­tas vyk­do jau pa­skir­tą gy­do­mą­jį re­ži­mą: ar me­ta rū­ky­ti, pa­kan­ka­mai ju­da, at­si­kra­to svo­rio, ar var­to­ja pa­skir­tus vais­tus ir pa­na­šiai. Vėl­gi pa­žan­gios ša­lys ma­to ke­lią įtei­sin­ti di­fe­ren­ci­juo­tus pa­di­din­tus mo­kes­čius tiems pa­cien­tams, ku­rie ne­si­rū­pi­na sa­vo svei­ka­ta.

Grėsmingos komplikacijos

Tampa vis aktualesnė ar­te­ri­nės hi­per­ten­zi­jos kom­pli­ka­ci­jų, mirš­ta­mu­mo kon­tro­lė. Grės­min­giau­sia kom­pli­ka­ci­ja – gal­vos sme­ge­nų in­sul­tas, t. y. krau­jo iš­si­lie­ji­mas į sme­ge­nis.

Lie­tu­vo­je mirš­ta­mu­mas nuo he­mo­ra­gi­nio in­sul­to yra ne­pa­ten­ki­na­mai di­de­lis, tai de­monst­ruo­ja skai­čiai ir krei­vės. Vy­rai per 30 me­tų Lie­tu­vo­je net 13 proc. dau­giau mirš­ta nuo hi­per­ten­zi­nės li­gos, o Eu­ro­po­je pa­vy­ko dau­giau kaip per pu­sę su­ma­žin­ti mirš­ta­mu­mą. Kiek ge­res­nė yra moterų si­tu­a­ci­ja, ta­čiau taip pat at­si­lie­kama nuo Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­lių.

Ar tu­ri­me pa­kan­ka­mai ga­li­my­bių iš­spręs­ti šią pro­ble­mą? Svarbu pa­sa­ky­ti, kad žmo­nių iš­tek­liai, gy­dy­to­jai, me­di­kai yra aukš­čiau­sios kva­li­fi­ka­ci­jos, ir tik­rai ga­lė­tų su­teik­ti rei­kalingą pa­gal­bą. Yra pa­ten­ki­na­mas ap­rū­pi­ni­mas įran­ga ir apa­ra­tū­ra. Ta­čiau – ne­ti­ku­si va­dy­ba ir or­ga­ni­za­ci­ja, ne­už­tik­ri­nan­ti la­bai sku­bios diag­nos­ti­kos ir sku­bių bū­ti­nų in­ter­ven­ci­jų.

Mū­sų eks­per­tė pro­fe­so­rė D. Ras­te­ny­tė yra pa­ren­gu­si sche­mą, kaip nu­sta­čius in­sul­tą tu­rė­tų ju­dė­ti pa­cien­tas. Prak­tiš­kai grei­to­ji me­di­ci­nos pa­gal­ba per 1 valandą tu­ri at­vež­ti pa­cien­tą į in­sul­to cen­trą, kuriame bū­tų ga­li­ma at­lik­ti trom­bo­li­zę, neu­ro­chi­rur­gi­nę ope­ra­ci­ją, o kai ku­riuo­se cen­truo­se, sa­ky­ki­me, Kau­no kli­ni­ko­se, ir trom­bek­to­mi­ją, ne­in­va­zi­nę galvos smegenų trom­bek­to­mi­ją, pa­ša­lin­ti krau­ja­gys­lės trom­bą. Bet tai tu­ri bū­ti pa­da­ry­ta per vieną valandą.

Kai ku­rie kar­dio­lo­gai, žy­mūs kar­dio­lo­gai, juo­kau­ja, kad jei­gu no­ri­me le­ga­liai nu­žu­dy­ti sa­vo ar­ti­mą žmo­gų, pir­miau­sia jį nu­vež­ki­me į ra­jo­no li­go­ni­nę, ku­ri su­gaiš ke­lias va­lan­das, o po to gal ligonis pa­teks į cen­trą, kuriame  jau ne­bus ga­li­ma pa­dė­ti.

Ki­ta pro­ble­ma – kad pa­cien­tai, pa­te­kę į cen­trą, tu­ri bū­ti iš­ti­ria­mi la­bai grei­tai, iš esmės tik 10–15 proc. ga­li­ma pa­dė­ti, atlikti ko­kią nors in­ter­ven­ci­ją. De­ja, 85 proc. lie­ka re­a­bi­li­ta­ci­niam ir simp­to­mi­niam gy­dy­mui, ir jie ne­tu­ri už­kimš­ti in­sul­to cen­tro. Šiuos pa­cien­tus rei­kia grei­tai iš­vež­ti į ra­jo­no li­go­ni­nes, į re­a­bi­li­ta­ci­jos įstai­gas, o čia su­si­du­ria­me su lo­gis­ti­kos pro­ble­mo­mis, sun­kiai iš­spren­džia­ma per­ve­ži­mo pro­ble­ma.

Na­cio­na­li­nė svei­ka­tos ta­ry­ba  pri­ta­ria li­go­ni­nių tin­klo cen­tra­li­za­vi­mui ir per­kė­li­mui val­s­­ty­bės lyg­me­niu, nes da­bar­ti­nis tų pa­čių ant­ri­nės as­mens svei­ka­tos prie­žiū­ros pa­slau­gų tei­ki­mo funk­ci­jų pa­da­li­ni­mas tiek vals­ty­bės, tiek sa­vi­val­dy­bių lyg­me­niu iki šiol yra su­kė­lęs cha­o­tiš­ką pa­slau­gų tei­ki­mą, ne­su­si­kal­bė­ji­mą ir tam­pa stab­džiu at­ei­ty­je op­ti­mi­zuo­ti Lie­tu­vos na­cio­na­li­nės svei­ka­tos sis­te­mos tin­klą.

Išeičių beieškant

Svei­kos gy­ven­se­nos ABC yra la­bai pa­pras­ta: val­gy­ti tiek, kiek rei­kia nor­ma­liam gy­ve­ni­mui už­tik­rin­ti, ir per die­ną mi­ni­ma­liai, nors 30 minučių, pa­ju­dė­ti. Bet ši­ta pro­ble­ma tę­sia­si nuo an­ti­kos lai­kų, nes la­bai ska­nu daug pa­val­gy­ti ir la­bai ma­lo­nu pa­gu­lė­ti. O šiuo­lai­ki­nis pa­sau­lis, ku­ris su­tei­kia ga­li­my­bę žmo­gui bui­tį pa­leng­vin­ti ir at­pa­lai­duo­ja nuo fi­zi­nių bui­ti­nių pa­rei­gų, už­tik­ri­na pa­grin­di­nius gy­ve­ni­mo po­rei­kius, tvir­ki­na žmo­nes.

Tai­gi fi­zi­nio pa­sy­vu­mo pa­sek­mės Lie­tu­vo­je yra ga­na di­de­lės. Lie­tu­vo­je kas tre­čias su­au­gęs as­muo tu­ri ant­svo­rio, o nuo 1980 m. nu­tu­ku­sių­jų skai­čius pa­di­dė­jo dvi­gu­bai. Ne­ri­mą ke­lia vai­kų ne­jud­ru­mo di­dė­ji­mas ir su tuo su­si­jęs jų fi­zi­nės būk­lės blo­gė­ji­mas. Tai ką da­ry­ti? Kaip pa­da­ry­ti, kad žmo­nės tin­ka­mai mai­tin­tų­si ir pa­kan­ka­mai ju­dė­tų, svei­kai gy­ven­tų?

Yra pa­si­tei­si­nu­sios svei­kos gy­ven­se­nos už­tik­ri­ni­mo po­li­ti­kos kryp­tys – ma­žin­ti svei­ka­tai ne­pa­lan­kių pro­duk­tų pa­siū­lą, taip pat ir ža­lin­gų svei­ka­tai pro­duk­tų pasiūlą, ug­dy­ti kiek­vie­no žmo­gaus svei­kus po­rei­kius. Šio­mis kryp­ti­mis ir tu­ri dirb­ti vi­suo­me­nės svei­ka­tos spe­cia­lis­tai.

Al­ko­ho­lis Lie­tu­vo­je iš­lie­ka pro­ble­ma Nr. 1. Tai sa­ko ir mū­sų eks­per­tai, ir at­vy­kę į mū­sų ša­lį ki­ti eks­per­tai. Pa­sau­lio pa­tir­tis ro­do, kad re­kla­mos už­drau­di­mas, par­da­vi­mų lai­ko ap­ri­bo­ji­mas, par­da­vi­mų vie­tos ir am­žiaus ap­ri­bo­ji­mas, ak­ci­zai yra pa­rei­ga vals­ty­bei už­tik­ri­nant rū­pestį sa­vo žmo­nių svei­ka­ta.

Drus­kos var­to­ji­mas – apie jį ma­žai Lie­tu­vo­je kal­ba­ma, bet druska pri­ski­ria­ma vie­nam iš tri­jų bal­tų­jų žu­di­kų. Yra tam tik­rų pro­gra­mų, ku­rias vyk­do, įsi­trau­kė Na­cio­na­li­nis mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos ri­zi­kos ver­ti­ni­mo ins­ti­tu­tas. Svei­kin­ti­nos Valstybinės mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos va­do­vo dr. Jono Mi­liaus ini­cia­ty­vos šia lin­kme.

Kai kur pa­sau­ly­je, pa­žan­gio­se ša­ly­se, Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je, yra įsta­ty­mais reg­la­men­tuo­ti ne­pa­lan­kaus svei­ka­tai mais­to pri­ei­na­mu­mo ap­ri­bo­ji­mai. Tik vie­nin­te­lis at­ei­nan­tis į Lie­tu­vą pre­ky­bos cen­tras „Lidl“ vie­šo­jo­je erd­vė­je pa­ža­dė­jo, kad pa­di­dins svei­ka­tai pa­lan­kių mais­to pro­duk­tų pri­ei­na­mu­mą ir su­ma­žins ne­pa­lan­kių svei­ka­tai pro­duk­tų pri­ei­na­mu­mą. Ta­čiau šian­dien pre­ky­bos cen­truo­se vi­sa­da pas­ku­ti­nę mi­nu­tę ga­li­ma įsi­gy­ti būtent ne­pa­lan­kių svei­ka­tai mais­to pro­duk­tų.

Kal­bant su Lie­tu­vos pre­ky­bos įmo­nių aso­cia­ci­jos at­sto­vais Na­cio­na­li­nė­je svei­ka­tos ta­ry­bo­je, vis dėl­to ne­pa­vy­ko iš jų iš­gau­ti pa­ža­do, kad jie at­si­sa­kys da­lies pel­no žmo­nių svei­ka­tos la­bui ir pa­trauks nuo ka­sų vi­sus tuos ne­pa­lan­kius svei­ka­tai pro­duk­tus, ku­rių pas­ku­ti­nę mi­nu­tę ga­li­ma įsi­gy­ti.

O gal ten ga­lė­tų at­si­ras­ti, kaip ki­to­se ša­ly­se, sa­ky­kim, Ame­ri­ko­je, nu­skus­tų mor­ky­čių ne­di­de­lis pa­ke­lis, – tik per­ėjęs, su­mo­kė­jęs pi­ni­gą, ga­li at­si­plėš­ti ir jas val­gy­ti ei­da­mas į fil­mą ar­ba pa­si­vaikš­čio­ti. Tai yra svei­ka, tai kei­čia traškučius,  ko­kako­lą ir pa­na­šiai. Bent jau pa­keis­ki­me bul­vi­nius traškučius vai­si­niais traškučiais ir pa­na­šiais pro­duk­tais.

    Infrastruktūra, tarnaujanti žmonių sveikatai

Kalbant apie in­fra­struk­tū­rą, ku­ri tar­nau­ja žmo­nių svei­ka­tai, su­si­rū­pi­ni­mą ke­lia Lie­tu­vos dvi­ra­čių ta­kai: mies­tų gat­vė­se nė­ra iš­skir­ta dvi­ra­čių juos­tų, to­dėl dvi­ra­čiu va­žiuo­ti yra la­bai ne­sau­gu. Tarkim, aš la­bai no­rė­čiau va­žiuo­ti į dar­bą dvi­ra­čiu, bet bi­jau, kad vis dėl­to vie­ną die­ną bū­siu už­muš­tas, to­dėl ne­va­žiuo­ju. Rei­kia pla­nuo­jant mies­tus nu­ma­ty­ti tokias vie­tas.

Šian­dien dvi­ra­čių ta­kai Lie­tu­vo­je yra tie­sia­mi, ir ne­re­tai tie­sia­mi ten, kur yra vie­tos dvi­ra­čių ta­kams, bet ne ten, kur pa­to­gu bū­tų žmo­nėms nuo jų gy­ve­na­mo­sios vie­tos pa­siek­ti mo­kyk­las, par­duo­tu­ves, miš­kus, upes, dar­bo­vie­tes. Nėra tam vie­tos mū­sų did­mies­čiuo­se.

Pa­vyz­džiai ro­do, kad Olan­di­ja, Da­ni­ja, Skan­di­na­vi­ja vis dėl­to ran­da tas vie­tas dvi­ra­čių ta­kams, kad ga­lė­tų sau­giau va­žiuo­ti žmo­nės. Ams­ter­da­mo dvi­ra­čių aikštelė prie ge­le­žin­ke­lio sto­ties įspū­din­gai at­ro­do. Su­va­žiuo­ja su dvi­ra­čiais, sė­da į trau­ki­nį ir to­liau va­žiuo­ja ne­terš­da­mi oro trau­ki­niu.  Vėl at­vykę į sa­vo sto­tį, sė­da ant ki­to dvi­ra­čio, mina to­liau į dar­bą ir pa­na­šiai.

Ka­da mes su­ge­bė­si­me pa­siek­ti ši­to­kį in­fra­struk­tū­ros lygį, o pir­miau­sia – pa­kei­si­me mies­tų pla­nuo­to­jų men­ta­li­te­tą? Iš tie­sų – pa­ra­dok­sas, kad efek­ty­viau­sia yra spon­ta­niš­ko ju­dė­ji­mo for­ma, ir jai rei­kia la­bai ma­žai, ne­bran­gios in­fra­struk­tū­ros, ta­čiau ji nė­ra su­tvar­ky­ta. Ji la­biau­siai ap­leis­ta. Vie­šų­jų fi­nan­sų pa­nau­do­ji­mo pri­ori­te­tas bū­tų kaip tik sutvarkyti rek­re­a­ci­nes, leng­vai pa­sie­kia­mas, sau­gias ap­lin­kos vietoves visoje šalyje.

Bū­ti­na su­grą­žin­ti vai­kus į su­tvar­ky­tus kie­mus, pasirūpinti pa­si­vaikš­čio­ji­mo ta­kais, iš­vy­ti au­to­mo­bi­lius iš kie­mų. To­ly­gios są­ly­gos tu­ri bū­ti su­kur­tos vi­so­je Lie­tu­vo­je.

Šian­dien vėl aukš­čiau­sio lygio de­ba­tuo­se dis­ku­tuo­ja­ma, kad rei­kia Lie­tu­vai bū­ti­nai pir­miau­sia na­cio­na­li­nio sta­dio­no, kad šalies žmo­nių svei­ka­ta pa­ge­rin­tų. Gal ir rei­kia Lie­tu­vos pres­ti­žui ge­ro sta­dio­no, nes sa­koma, į Kau­ną va­žiuo­ti žais­ti fut­bo­lo yra ne gar­bė Lie­tu­vai, bet bū­ti­na su­tvar­ky­ti in­fra­struk­tū­rą, pri­ei­na­mą pla­čia­jai vi­suo­me­nei, o sta­dio­nai yra spor­to ver­slo, pra­mo­gų ver­slo aktualija, gal ir Lie­tu­vos pres­ti­žo da­lis, bet ne svei­ka­tos pri­ori­te­tas. Tas pats kal­ba­ma ir apie di­džiu­les are­nas.

Ar rei­kia Lie­tu­vai ba­sei­nų? Aiš­ku, rei­kia, nes pa­sken­di­mų skai­čiu­mi Lie­tu­va 7,5 kar­to vir­ši­ja 27 ša­lių Eu­ro­pos vi­dur­kį. Ne­mo­ka žmo­nės plauk­ti. Svar­biau­sia iš­mo­ky­ti plauk­ti. Rei­kia ba­sei­nų vi­sur Lie­tu­vo­je, o ne vie­no­je vie­to­je – už 60 mln. Lt, nes ga­li­ma iš pa­sau­lio nu­pirk­ti už 60 mln. Lt 5–6 to­kius pi­gius se­ri­ji­nius sta­dio­nus.

Ir eko­no­mi­niu po­žiū­riu ne­pa­tei­si­na­ma in­ves­tuo­ti di­džiu­lius pi­ni­gus į vie­ną įvai­raus pri­tai­ko­mu­mo ba­sei­ną, mul­ti­funk­ci­nį ba­sei­ną. Gal jis kurs nors Gren­lan­di­jo­je tin­ka, kur ne­daug žmo­nių. Lie­tu­vai rei­kia vi­so­kių ba­sei­nų.

  Sveikos gyvensenos ugdymo fiasko: kodėl?

Svarbu pabrėžti, kad svei­kos gy­ven­se­nos ug­dy­mas Lie­tu­vo­je pa­ty­rė fias­ko. Pa­gal ,,Eu­ro­ba­ro­met­ro“ ty­ri­mą,  44 procentai lie­tu­vių nie­ka­da ne­si­mankš­ti­na, 14 procentų lie­tu­vių nepatiria jo­kio fi­zi­nio ak­ty­vu­mo, tik 12 procentų yra fi­ziš­kai ak­ty­vūs, yra spor­to klu­bų na­riai.

Lie­tu­vos moks­lei­vių fi­zi­nio pa­si­ren­gi­mo lyg­muo yra vie­nas pras­čiau­sių Eu­ro­po­je. Nors pas­taraisiais me­tais ir su­ak­ty­vė­jo svei­kos gy­ven­se­nos pro­pa­ga­vi­mas, praėjusieji me­tai – Svei­ka­ti­ni­mo me­tai – pa­si­žy­mė­jo ži­niask­lai­do­je, ma­tė­me įvai­riau­sių pa­vyz­džių, ta­čiau po­slin­kiai yra mi­ni­ma­lūs.

To prie­žas­tis – ne­tei­sin­gas žmo­gaus kaip psi­cho­so­cia­li­nės as­me­ny­bės įver­ti­ni­mas ir po­vei­kio prie­mo­nių jam pa­nau­do­ji­mas. Da­bar vie­šo­jo­je erd­vė­je vy­rau­jan­tis svei­ko gy­ve­ni­mo bū­do pro­pa­ga­vi­mas ver­čia žmo­nes su­si­mąs­ty­ti, ta­čiau pa­si­rink­ti kas­die­nį svei­ko gy­ve­ni­mo bū­dą tik­rai ne­ska­ti­na.

Kas pa­sa­ky­ti­na apie ma­si­nius ren­gi­nius ir ki­tas prie­mo­nes, ku­rios ska­ti­na svei­ka­ti­ni­mą? Jos yra bū­ti­nos kaip at­rak­ty­vūs ir stip­ri­nan­tys svei­ka­tą ren­gi­niai. Ta­čiau rei­kia pri­si­min­ti, kad vi­si šie ren­gi­niai įtrau­kia ne­di­de­lę vi­suo­me­nės da­lį, to­dėl yra ma­žai efek­ty­vūs. Svei­kin­ti­nos taip pat įvai­rios klu­bi­nės fi­zi­nio ak­ty­vu­mo for­mos, ta­čiau vėl­gi jos įtrau­kia tik ma­žą vi­suo­me­nės da­lį, o dau­ge­liu at­ve­ju mo­ty­vuo­ja ne vi­di­nis po­rei­kis kiek ga­li­ma dau­giau ju­dė­ti dėl sa­vo svei­ka­tos, bet tik ati­dirb­ti spor­to klu­be. Sa­ky­kim, į  lengvojo kultūrizmo klu­bą ke­lia­ma­si lif­tu, ne­iš­nau­do­ja­ma ga­li­my­bė pa­ju­dė­ti li­pant laip­tais.

Įvai­rios svei­ka­ti­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jos, mo­kyk­los ir­gi svei­kin­ti­nos Lie­tu­vo­je, ta­čiau pri­si­min­ki­me, kad į jas at­ei­na ne­di­de­lė da­lis pi­lie­čių. Tu­ri­me mi­nioje at­ras­ti kiek­vie­ną žmo­gų ir jam in­di­vi­du­a­liai pri­tai­ky­ti mo­ty­va­ci­ją, kad jis svei­kai gy­ven­tų. Sta­tis­ti­ka to­kia, apie 10 procentų žmo­nių, ku­rie ne­pai­sant pro­pa­gan­dos ir re­kla­mos ak­ty­viai gy­ve­na, – nors kuo­lą ta­šyk ant gal­vos, jie ak­ty­viai gy­vens, bet 10 procentų – kuo­lą ta­šyk ant gal­vos, jie taip ne­gy­vens.

Dau­giau­sia rū­pes­čių ke­lia 70 procentų vi­suo­me­nės, ku­riai gresia su­sirg­ti ri­zi­kin­go­mis ne­in­fek­ci­nė­mis li­go­mis, taip pat hi­per­ten­zi­ja, kai sė­dima prie te­le­vi­zo­riaus, val­gomas sau­sas, ne­svei­kas mais­tas ir nė kiek ne­ju­dama.

Kaip siekti fizinio aktyvumo?

Ko­kios ug­dy­mo kryp­tys? Kiek­vie­nam žmo­gui svarbu pa­rink­ti pri­im­ti­niau­sią fi­zi­nio ak­ty­vu­mo for­mą ir skatinti žmo­gaus pa­si­ry­ži­mą, jei­gu jis jau pra­dė­jo to­kį svei­ką gy­ve­ni­mą, su­for­muo­ti jo pa­lai­ky­mo ko­man­das.

Šian­dien spon­ta­ni­nis fi­zi­nis ak­ty­vu­mas – tai kas­die­nis dar­bas bui­ty­je, ėji­mas, li­pi­mas iš­nau­do­jant ga­li­my­bę ne­va­žiuo­ti lif­tu, lipimas laip­tais, va­žiavimas dvi­ra­žiu, ėjimas į dar­bą pės­čio­mis ir įvai­rūs pa­si­vaikš­čio­ji­mai. Tai yra tos for­mos, ku­rios dabar pri­pa­žįs­ta­mos kaip efek­ty­viau­sios, nes jos su­ke­lia ge­riau­sių emo­ci­jų.

Ėji­mas yra pri­pa­žin­tas fi­zi­nio ak­ty­vu­mo for­mų ka­ra­liu­mi  – jau ne bė­gi­mas, bet būtent ėji­mas. Ta­čiau ne­bū­ti­na ėji­mą pri­myg­ti­nai pirš­ti vi­siems žmo­nėms.

Pri­si­me­nu, kaip Na­cio­na­li­nė­je svei­ka­tos ta­ry­bo­je vie­na Svei­ka­tos biu­ro at­sto­vė guodėsi, jog nie­kaip ne­ga­li pri­vers­ti 75 me­tų mo­čiu­tės, kad ji­ pra­dė­tų vaikš­čio­ti su šiau­rie­tiš­ko­mis laz­do­mis. Mo­čiu­tė turėjo argumentą: ,,Kol pa­še­riu pen­kias kiau­les ir pa­mel­žiu dvi kar­ves, jau ne­be­tu­riu jė­gų vaikš­čio­ti su laz­do­mis.“ Iš tiesų jinai jau ati­dir­bo sa­vo fi­zi­nio ak­ty­vu­mo dozę ir jo­kiu bū­du jai ne­be­rei­kia ki­tų fi­zi­nio ak­ty­vu­mo for­mų pirš­ti.

Žmo­gus yra per sil­pnas, kad vie­nas iš­te­sė­tų sa­vo pa­si­ry­ži­mą svei­kai gy­ven­ti. Iš šim­to žmo­nių, nu­spren­du­sių, kad rei­kia spor­tuo­ti, tik 20 nu­si­per­ka abo­ne­men­tus, ap­ran­gą, in­ven­to­rių, o iš jų 80 proc. nu­sto­ja spor­tuo­ti per pir­mus du mė­ne­sius. Bū­ti­na žmo­gui pa­dė­ti įgy­ven­din­ti sa­vo pa­si­ry­ži­mą. Efek­ty­viau­sia pa­dė­jė­jų ko­man­da yra po­mė­gių gru­pės. Jos ga­li bū­ti įvai­riau­sio pobūdžio, kad ir pran­cū­ziš­kas ru­tu­lių mė­ty­mas, spor­to bū­re­liai, me­džiok­lė ir pa­na­šiai.

    Pavyzdžiai traukia

Aiš­ku, svei­kin­ti­ni po­li­ti­kų nu­si­fo­tog­ra­fa­vi­mai ant dvi­ra­čių, įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se ar bė­gi­mų takeliuose, kaip, tarkim, Kau­no mies­to me­ras, nu­si­mau­dęs Nau­jų­jų me­tų iš­va­ka­rė­se. Tai yra geri pa­vyz­džiai, bet vi­suo­me­nė su­pran­ta, kad šie dalykai – epizodiniai. Rei­kia ieš­ko­ti žmo­nių, ku­rie ne­si­rek­la­muo­da­mi sveikai gy­ve­na.

Sa­ky­kim,  Eks­ce­len­ci­ja ar­ki­vys­ku­pas S. Tam­ke­vi­čius jau šiais me­tais dvi­ra­čiu nu­va­žia­vo 1 200 km, Kau­no ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos rek­to­rius A. Žu­kaus­kas kas­dien, 13 me­tų, bet ko­kiu oru nu­bė­ga 5 km. Jis jau ne­be­ga­li be to gy­ven­ti. Ži­niask­lai­da tu­rė­tų pa­klaus­ti, kas juos mo­ty­vuo­ja, ir gal ki­ti už­si­krės ši­tuo da­ly­ku.

Aš nu­me­čiau 30 kg svo­rio, ma­ne pra­džio­je vi­si lai­do­jo, sa­kė, jau mirsiu, bet pas­kui ko­kie 50–60 žmo­nių ma­no dar­bo­vie­tė­je taip pat pra­dė­jo liek­nė­ti ir prisipažino, kad aš jiems bu­vau pa­vyz­dys. Šei­mos na­riai tu­ri di­džiau­sios įta­kos sa­vo ar­ti­mam žmo­gui, bet ne­re­tai ge­ro­sios žmo­nos ne­at­si­lai­ko sa­vo my­li­mą­jį pernelyg so­čiai pa­val­gy­din­ti, o ry­tais pri­trūks­ta kan­try­bės iš­vers­ti vy­rą iš lo­vos ry­ti­nei mankš­tai. Ačiū žmo­nai, ku­ri ma­ne iš­ver­čia tai mankš­tai.

Pa­si­ro­do, efek­ty­vus yra vai­kų po­vei­kis. Vie­nas iš būdų – kad vai­kas de­ra­mai psi­cho­lo­giš­kai ap­mo­ko­mas me­to­di­kos, par­ėjęs na­mo pa­mo­ky­tų sa­vo tė­vus ir pa­kon­tro­liuo­tų, jog šie svei­kai gy­ven­tų. Taip bu­vo su sau­gos dir­žais. Tai ga­li­ma pa­da­ry­ti ir iš­ve­dant tė­ve­lį pa­si­vaikš­čio­ti, pa­bė­gio­ti, fut­bo­lą pa­žais­ti ir pa­na­šiai. Ži­no­ma, vai­kai taip pat tu­ri bū­ti psi­cho­lo­giš­kai iš­mo­ky­ti ben­drau­ti su tė­vais.

Darb­da­vys pa­sau­ly­je ir­gi tu­ri di­džiu­lės įta­kos. JAV, Ja­po­ni­jo­je, Ki­ni­jo­je šie ju­dė­ji­mai vyks­ta. Darb­da­viui ir eko­no­miš­kai nau­din­ga tu­rė­ti svei­kus dar­buo­to­jus, to­dėl yra sam­do­mos fir­mos, mo­ka­mi pi­ni­gai, įvai­riais žai­dy­bi­niais ele­men­tais kon­­tro­liuo­jama, pri­žiū­rima , pasitelkus psichologus, ir pa­sie­kiama efe­k­to, kad žmo­nės pra­de­da ge­riau gy­ven­ti.

Džiu­gu, kad Na­cio­na­li­nė svei­ka­tos ta­ry­ba su­si­ti­ki­me su dar­b­da­vių or­ga­ni­za­ci­jo­mis vis dėl­to ra­do ben­drą kal­bą, ir šio­je sri­ty­je Lie­tu­vo­je, ti­ki­mės, pa­ju­dės le­dai.

Tarp teorijos ir praktikos – plyšys

Kur rei­kalingi pro­ver­žiai? Lie­tu­vo­je trūks­ta aukš­čiau­sio ly­gio spe­cia­lis­tų vi­suo­me­nės svei­ka­tos sis­te­mai pe­ro­rien­tuo­ti. Tenka apgailestauti, kad ir ša­lies uni­ver­si­te­tai at­si­lie­ka ir ne­tu­ri aiš­kios vi­zi­jos, kaip pa­keis­ti vi­suo­me­nės svei­ka­tos sis­te­mą. Įgy­ven­di­ni­mo ply­šys tarp te­ori­jos ir prak­ti­kos yra pro­ble­ma ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir vi­sa­me pa­sau­ly­je. Bet kai ku­rios ša­lys, sa­ky­ki­me, Suo­mi­ja, ki­tos Skan­di­na­vi­jos ša­lys, įvei­kė ši­tą pro­ble­mą.

Gy­ven­to­jų skai­čius ma­žė­ja. Gims­ta­mu­mas lyg ir sta­bi­li­za­vo­si, ir už tai rei­kia dė­ko­ti Sei­mui, lai­ku pri­ėmu­siam pa­ra­mos šei­mai įsta­ty­mus ir gims­ta­mu­mo di­di­ni­mo, so­cia­li­nės pa­ra­mos įsta­ty­mus. Aiš­ku, paramos šeimai yra per ma­žai, kad per­sver­tu­me na­tū­ra­lų gy­ven­to­jų prie­aug­lio ma­žė­ji­mą, ku­ris pra­ėjusiais me­tais bu­vo  –3,6.

Nors vi­du­ti­nė gy­ve­ni­mo truk­mė ir šiek tiek ilgėja, ta­čiau Europos kontekste – Eu­ro­pa yra vir­šu­je, Lie­tu­va – apa­čio­je, de­ja, skir­tu­mas tarp Eu­ro­pos ir Lie­tu­vos kas­met di­dė­ja. Mo­te­rų ir vy­rų vi­du­ti­nės gy­ve­ni­mo truk­mės po­ky­čiai iš­lie­ka sta­bi­liai daugiau nei 11. To­kie skai­čiai yra re­gist­ruo­ja­mi ne­iš­si­vys­čiu­sio­se pa­sau­lio ša­ly­se, pir­miau­sia Af­ri­kos, Azi­jos kraštuose. Ir Lie­tu­va dėl skir­tu­mų tarp mo­te­rų ir vy­rų gy­ve­ni­mo truk­mės at­si­lie­ka nuo Eu­ro­pos Są­jun­gos ir nie­kaip ne­no­ri ar­tė­ti šia lin­kme.

Nu­kry­pi­mas nuo ap­si­nuo­di­ji­mo al­ko­ho­liu – net 11,7 kar­to dau­giau mirš­ta Lie­tu­vo­je ne­gu vi­du­ti­niš­kai Eu­ro­po­je. Pa­sken­di­mai, trau­mos dar­be, trau­mos ke­liuo­se ir­gi su­su­ma­vus už­ima ryškią vie­tą. Šian­dien kal­ba­me apie krau­jo­ta­kos sis­te­mos li­gas, hi­per­ten­zi­ją – taip, 2,3. Tu­ber­ku­lio­zė – ana­lo­giš­kai.

Kai ku­rių pro­ble­mų spren­di­mus Na­cio­na­li­nė svei­ka­tos ta­ry­ba yra iš­nag­ri­nė­ju­si. At­ro­dy­tų, tas problemas spręsti nė­ra su­dė­tin­ga, tarkim, tuberkuliozės klausimą. Rei­kia įsta­ty­mi­nių ga­lių, svarbu įga­lin­ti izo­liuo­ti ser­gan­čius pa­cien­tus, ku­rie ig­no­ruo­ja gy­dy­mą, ir juos pri­vers­ti­nai gy­dy­ti, kaip elgiasi Švei­ca­ri­ja, Vo­kie­ti­ja ir vi­sos ki­tos ša­lys. Mes ši­to, gerb­da­mi žmo­gaus tei­ses, nie­kaip ne­ga­li­me pa­da­ry­ti.

,,Verslas ir politika“, 2014 m. birželis, Nr. 6 (55)