Mintys balsu

Dalia TEIŠERSKYTĖ

Daugeliui aukštų valdžios vyrų švietimas, mokslas, kultūra tėra proginis munduras, todėl jį, nepaisydama įstatymų, pagal savo sugebėjimus ar įsivaizdavimus gali persiūti kiekviena naujoji valdančioji dauguma. Daug kur nugali proletariškas įsitikinimas, kad valstybę kuria ne arklo, knygos ir lyros vienovė, sąjunga, o dundančio priekalo ir kūjo politika.

Lietuva negyvena karo, maro, bado sąlygomis…  Bet dažnai lemia įsitikinimas, kad dainuoti, šokti, muzikuoti, vaidinti spektaklius, kurti kino filmus, rengti dainų šventes, tapyti paveikslus, rašyti knygas, mokyti vaikus ir studentus, daryti atradimus ir toliau turi alkani, basi pasišventėliai.

Priekalo ir kūjo šalininkai sako, kad švietimo, kultūros, meno ant stalo nepadėsi kaip kokio garuojančio iš kopūstų sriubos ištraukto kumpio ar puodo bulvių. Todėl inteligentija priskiriama mažiausiai vertingų piliečių kategorijai – 2014 metų biudžeto projekte švietimui, mokslui, kultūrai buvo skiriama vos 4,2 proc. BVP, nors ES vidurkis – 6,2 proc. Valdžia ,,svarbiausiems šalies objektams“ duoda didelį šaukštą, o kultūrininkams – kas liko nuo Miko.

Žinoma, galima pasidžiaugti, kad švietimo, kultūros, mokslo darbuotojai apdovanojami įvairaus lygio premijomis, jiems suteikiami laureatų vardai, prisegami ordinai…

Deja, tai panešioto, daug sykių persiūto paradinio munduro sagų pablizginimas – dešimtys tūkstančių uoliausių, mokyčiausių, kūrybiškiausių, profesijos misijai pasiaukojančių mokytojų, bibliotekų, kultūros centrų, universitetų darbuotojų daug metų kenčia tikrų ,,grytelninkų“ dalią, jų socialinė padėtis, brangstant buičiai, tik blogėja. Aš šiuos žmones vadinu šventaisiais. Jie vis dar vadovaujasi Kristaus laikų morale – kai politikos ar valdžios kalvis tau trenkia į kairį skruostą, antram smūgiui būtinai turi atsukti dešinįjį.

Kultūros, mokslo, meno ,,terbelninkai“ turi būti nuolankūs, nes ,,lydekai paliepus“ galima uždaryti mokyklas, universitetus, bibliotekas, kultūros namus, teatrus – paskelbus, kad šie objektai yra ekonomiškai ir finansiškai nuostolingi arba jų per daug, arba jie ,,gamina netinkamos kokybės produkciją“.

Žinoma, inteligentai savo rankose turi galingą ginklą – rinkimų biuletenį, jie gali nerinkti asmenų, kurie tesugeba vykdyti nevykusią politiką.

Tik nesitikiu, kad taip ir bus. Kantrybės taurė perpildyta, bet prieš rinkimus išdygsta pažadukai, kurie susuka patikliems žmonėms galvas, ir vėl viskas vyksta taip pat…

Ir vėl tūkstančiai inteligentijos beduinų kasdien keliauja iš darbelio į darbelį, iš teatro į televiziją, iš televizijos į radiją, iš rūbinės į rūbinę, iš vienos sargo būdelės į kitą…Vienas garsus baleto statytojas kurį laiką dirbo kapinių duobkasiu. Inteligentai prisiduria prie algos kas kaip sugeba…

Kova su inteligentijos žemíntojais visada baigiasi vienu kitu ,,bakstelėjimu“ apkurtusiems ir apžlibusiems… Nemėgstu lėkštai kalbančiųjų ir daug žadančiųjų. Nemėgstu tų, kuriems Dievas davė tik truputį, o jie galvoja, kad visą vežimą… Valstybės prioritetai turi būti du: kultūra ir švietimas. Nes tik kultūringas ir mokytas žmogus yra tikrasis, brandusis, nenuginčijamas valstybės turtas. Tik TOKS žmogus nemokės algų vokeliuose, nepirks kontrabandinių prekių, mokės visus mokesčius, neapgaudinės nei šeimos, nei valstybės, vertins save kitų akimis ir tarnaus tautai, o ne savo kišenės ir tuštybės kubatūrai.

Mes pamiršome, kad mokykla yra mokytojas. Ne pastatas, ne rūmai… Mokytojas! Mokytojas atsirado pirmiau. Po to jis sukūrė mokyklą. Savo mokyklą. Švietimo įstaiga yra kontora. Mokytojas nėra švietimo įstaiga. Galvodami apie savo mokyklą pirmiausia ryškiausiai prisimename mokytojus. Geriausiųjų atminimą sergstime kaip šventųjų paveikslus. Nes jis, Mokytojas, nulemia ne tik tavo ateitį, bet neretai ir likimą.

Labiausiai reikia mokyklai ir mokytojams ne reformų, o pripažinimo ir deramo įvertinimo, taip pat ir materialaus. Pripažinimo, kad ir šeimoje, ir mokykloje prasideda valstybės ateities auginimas. Kas atsitinka provincijoje uždarius mokyklą? Išnyksta Mokytojas, gėrį, padorumą, šviesą skleidžiantis žmogus. Išnyksta terpė, kurioje augo ir brendo vaikai, gerai jautėsi ir suaugusieji. Išnyksta pavyzdys, kuriuo jie sekė. Atsiranda plynė ne tik teritorijoje, bet ir pasilikusių žmonių širdyse. Sustoja žmogaus augimas – beregint įsimeta dvasinis pelėsis. Nes žmonės, palikti be Mokytojo, neįstengia pakilti virš kasdienybės.

Ar Lietuvoje atsirastų žmogus, kuris gebėtų pinigais įvertinti žmogaus auginimo be pertraukų, be atvangos darbą? Nieko nėra svarbiau, kaip išsaugoti kūrybiškai dirbančius mokytojus, nes tik jie metodologijų prigrūstose pamokose sugeba pasakyti vaikui, kad jo laukia didi tarnystė valstybės idealams. Iš mokyklos parsinešti patriotiškumo skiepai gali būti paveikūs ir šeimoje, o vėliau – ir visame krašte.

Manau, reikia stiprinti idėją, kad žmogus turi mokytis visą gyvenimą, kad aukštojo mokslo diplomas tėra pažymėjimas, kad mokytas ir išsilavinęs esi tiek, kiek tavyje yra universitetinės didybės. Esant katastrofiškai demografinei situacijai, universitetai ir toliau lavins visuomenę. Būtina atminti, kad ES aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių vidurkis siekia 36,3 proc., o Lietuvoje viso labo – 21,2 proc. Pagal aukštajį mokslą baigusių žmonių procentą Lietuva yra ketvirta nuo galo. Vis dažniau pastebiu, kad mokyti, bet menkai išlavinti šalies piliečiai nugyvena savo gyvenimą taip ir nesubrendę…

Kuo atkakliau, daugiau, švariau, kūrybiškiau dirbi, – tuo daugiau sulauki kritikos. Tokia priekalo ir kūjo politikos priedermė. Jos skausmą jaučia ir „kitokie“ politikai… Kuriems kultūra ir švietimas vis dar rūpi labiau už viską…

Esu įsitikinusi, kad tik ant šviesos pagrindų gebėsime sukurti švytinčią Ateities valstybę…

,,Verslas ir politika“, 2014 m. gruodis/2015 m. sausis, Nr. 12/1 (61/62)