Jūs esate
Pagrindinis > Politika > Valdžios siekis turi būti bendra visuomenės gerovė: žodžių ir darbų vienovės politinėje arenoje trūksta kaip šviežio oro

Valdžios siekis turi būti bendra visuomenės gerovė: žodžių ir darbų vienovės politinėje arenoje trūksta kaip šviežio oro

Algirdas Monkevičius
Algirdas Monkevičius Lietuvos elitui linki greičiau bręsti ir suvokti, kad gyvenime tautos pažanga yra daug svarbesnė nei asmeninės ambicijos.

Valstybė ir piliečiai
Mindaugas MILIAUSKAS

Visuomenė dažnai nesutapatina politikos ir švietimo, daug kas mano, kad tai yra visiškai atskiros sistemos, kurios viena nuo kitos nelabai ir tepriklauso. Apie švietimo ir politikos tarpusavio sąsajas, kokybę kalbamės su buvusiu Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministru,  Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos fakulteto dekanu, socialinių mokslų daktaru Algirdu MONKEVIČIUMI.

Oficiali statistika teigia, kad šiuo metu šalyje yra net 42 aukštosios mokyklos: vienos jų yra privačios, kitos – valstybinės. Dabartinis švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius siekia sumažinti aukštųjų mokyklų skaičių. Koks Jūsų požiūris į tokius veiksmus?

Mano požiūriu, centrinės valdžios siekis turi būti bendra visuomenės gerovė, svarbu suderinti pagrindines ekonominės ir socialinės srities plėtros strategijas. Sprendimas dvigubai sumažinti ar kaip nors kitaip keisti aukštųjų mokyklų skaičių negali būti savitikslis, jis turėtų būti argumentuotai pasvertas bendros plėtros perspektyvoje, reikėtų numatyti  aiškias pasekmes, įvertinti riziką,  valdyti ją.

Kuriant ir įgyvendinant panašius svarbius sprendimus, trūksta viešos informacijos ir visuomenės grupių dalyvavimo.

Darbdaviai dažnai skundžiasi kvalifikuotos darbo jėgos trūkumu, verslininkai sako, jog neužtenka statybininkų, siuvėjų ir panašiai. Tokių specialybių kalvė yra profesinės mokyklos, tačiau moksleiviai į jas neskuba stoti. Ko reikėtų, kad situacija keistųsi? 

Tose šalyse, kuriose kvalifikuotas darbininkas uždirba panašiai kaip ir diplomuotas universiteto specialistas, šios problemos nelieka. Atskleisti savo gebėjimus, rasti jų pritaikymo galimybę profesijoje, dirbti, gauti atlyginimą pagal darbą ir oriai jaustis ten yra įprasta.

Nežinau geresnio recepto. Bet sutikite – jį įgyvendinti neužtenka profesinio mokymo reformos.

Daugelį metų švietimui Lietuvoje tenka podukros vaidmuo, kitaip tariant, šiai sričiai skiriama per mažai dėmesio, finansų. Ar galima teigti, kad dėl to kaltę turi prisiimti politikai? 

Kas valdo Lietuvą? Kas iš tikrųjų lemia, kokie turi būti mokesčiai, kaip mums bendrauti su Ryga, Varšuva, Minsku, kaip plėtoti miestus, keisti sveikatos sistemą, universitetus, mokyklas, vaikų darželius?..  Sociologai nustatytų nedidelį skaičių asmenų. Tarkime, JAV tokio elito yra apie 100 tūkstančių.

Tikriausiai nerami sąžinė turėtų būti Lietuvos elito, jam derėtų greičiau bręsti ir suvokti, kad gyvenime tautos pažanga yra daug svarbesnė nei  asmeninės ambicijos. Kuo stipriau vadžios galią turinčius lyderius veiks bendrosios vertybės, tuo labiau ekonominės investicijos ir politika apskritai virs tikrąja viešąja politika, kuriančia sąlygas šalies klestėjimui.

Pasižiūrėkime į pasaulinius pavyzdžius, tarkime, į Norvegiją: valstybė, kuri po antro pasaulinio karo daug lėšų investavo į švietimą ir mokslą, pirmosios grąžos sulaukė po dvidešimt metų. Kiek reikia laiko Lietuvoje, kad investicijos į švietimą atsipirktų?

Taigi Norvegijos visuomenė turi jau seniai iš vystyklų išlipusius galingus lyderius. 

Švietimo ir mokslo ministru Jums teko dirbti du kartus. Iš beveik penkerių metų darbo šiose pareigose kokiu savo darbu ar keliais darbais labiausiai džiaugiatės?

Pirmiausia paminėčiau dvi dideles investicijas, kurios švietimui davė didelį postūmį. Tai mokyklų kompiuterizavimo programa – iš Europos atsilikėlių Lietuva tapo viena pažangiausių. Sėkmė lydėjo (ir tebelydi) Mokyklų tobulinimo programą, kuri leido kokybiškai iš esmės keisti mokyklas, pradedant pastatais, mokykliniais autobusais, baigiant mokytojų ir mokyklų vadovų kvalifikacija.

Manau, labai svarbus dalykas, kad 2003 m. Seime pavyko priimti ilgalaikę švietimo strategiją, švietimas tapo mažiau blaškomas politinių skersvėjų.

Bandant suvokti Lietuvos švietimo sistemos esmę, dažnai susidaro įspūdis, kad ši sistema yra padrika, trūksta vientisumo, stabilumo, aiškumo ir tęstinumo. Ką siūlytumėte keisti švietimo sistemoje? 

Manau, reikėtų nuosekliau įgyvendinti tai, kas nacionaliniu  lygmeniu jau užsibrėžta. Neatsitiktinai paminėjau politinius skersvėjus. Kai viešoji politika silpna, strategijos ir jų įgyvendinimas neišvengiamai stokoja tęstinumo. Švietimas ekonomine prasme yra viena didžiausių  pramonių, kurioje kertasi daug interesų.

Deja, tiesioginiai naudos gavėjai – besimokantys žmonės – nėra įtakingiausi. Dėl to labiausiai ir skaudu: švietimas kaip bendra gėrybė paskirstoma socialiai neteisingai, visuomenėje ryškėja  ydingi kontrastai, mažėja solidarumo. Švietimo politika nėra išimtis, panaši situacija – teisingumo, sveikatos, socialinės apsaugos ir kitose srityse.

Aukštasis mokslas Lietuvoje išgyvena tam tikrą krizę. Nors studentų ir aukštųjų mokyklų yra labai daug, tačiau žmonių, dirbančių pagal specialybę, yra vos ne vienetai. Neišvengiame paradoksų – parduotuvių kasininkų su aukštaisiais išsilavinimais. Kaip reikėtų spręsti šią problemą?

Šis klausimas nėra toks paprastas, kad būtų galima trumpai atsakyti. Manau, klaidinga būtų priežasčių ieškoti vien aukštajame moksle (aišku, neneigiu jo tobulinimo svarbos). Vargu ar gali būti per daug išsilavinusių, besimokančių žmonių. Ir vargu ar įmanoma centrinės valdžios svertais sureguliuoti kiek, kokių specialistų reikia šiuolaikiniame dinamiškame gyvenime.

Turėtume ieškoti ir rasti gerų atsakymų į esminį klausimą – kokias ir kaip turime sukurti sąlygas bei paskatas verslo plėtrai?

Pažvelkime – Skandinavijos šalys, Šiaurės Korėja į šį klausimą atsakymus rado, ir ten nė į galvą niekam neateina mintis dėl specialistų rengimo valstybinio reguliavimo. Beje, Lietuvoje parengti specialistai tose šalyse gerai vertinami ir laukiami.

Jau kelerius metus Jūsų nėra aktyviojoje politikoje, grįžote prie ankstesnės savo veiklos, akademinio darbo: ar nepasiilgstate politikos?

Dirbu įdomų darbą universitete, esu Politikos ir vadybos fakulteto dekanas, taigi nuo politikos neatitrūkau, pasikeitė tik veiklos pobūdis.

Koks veiksnys galėtų paskatinti Jus grįžti į aktyviąją politiką? Juk greičiausiai po nesėkmingų Seimo rinkimų 2008 m. buvote sulaukęs pasiūlymų iš kelių politinių organizacijų?

Nesu linkęs blaškytis. Įdomu ir vertinga dalyvauti politikoje tik vienu atveju – jei politinėje organizacijoje  žmonės telkiami pažangių idėjų, o ne vien valdžios kaip svarbiausio tikslo. Sutikite, kol kas Lietuvoje partijos savo idėjas ir principus labiau deklaruoja nei jų laikosi.

Žodžių ir darbų vienovės politinėje arenoje trūksta kaip šviežio oro.

Kiek teko skaityti Jūsų dosjė, visą laiką aktyviau ar pasyviau dalyvavote politikos veikloje, tik dalyvavimo forma buvo skirtinga. Dabar, praėjus dvidešimčiai metų, pabandykite įvertinti, kiek patobulėjo politika kaip socialinis veiksnys Lietuvoje?

Politika dažniausiai suprantama dviem aspektais: kaip viešoji politika, kurios paskirtis – veiksmingai tvarkyti bendrus visuomenės reikalus, ir kitu aspektu – kaip politinės valdžios siekimas, gavimas, išlaikymas savo rankose.

Lietuvoje, dar jaunos demokratijos šalyje, politika labiausiai tobulėjo pastarąja prasme (susiformavo politinis ir ekonominis elitas), o viešosios politikos srityje iki meistriškumo dar labai toli. Tai vaizdžiai atspindi visuomenės  pasitikėjimo politinėmis partijomis ir politikais kreivė.

Šioje Seimo kadencijoje yra daug parlamentarų, kurie, tikėtina, kad nebenorės grįžti į didžiąją politiką po parlamento kadencijos pabaigos (kalbu apie Tautos prisikėlimo partiją). Šie žmonės įrodė, kad bet kas gali būti politiku, nepriklausomai nuo jo išsilavinimo ar užsiėmimo. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu?

Tokių politinių darinių atsiradimą sąlygoja nusivylimas esančiomis parlamentinėmis partijomis. Deja, tautos nepasitikėjimas savaime politikos kokybės nekeičia.

Priešingai, populiarių linksmintojų, būrėjų, triukšmautojų išrinkimas į Seimą yra naudingas įgudusiam  politiniam ir ekonominiam elitui. Juk tai pigus būdas Seime turėti silpnus, kontroliuojamus partnerius arba grėsmės nekeliančius opozicijos atstovus. 

Esate Mykolo Romerio universiteto politikos ir vadybos fakulteto dekanas, ugdote jaunuosius politikus: ko palinkėtumėt savo studentams, kurie bandys savo jėgas politikoje? Ar galime teigti, kad Lietuvoje užaugo nauja politikų karta? Ką galėtumėte tituluoti jaunaisiais politikos lyderiais?

Atsinaujinimas pamažu vyksta. Šiandien svarbiausiose politinės valdžios pozicijose – žmonės, kurie prieš dvidešimt metų buvo jauni, visuomenei beveik nežinomi. Santykinai jauniausias yra viešojo administravimo korpusas, darantis didelę įtaką politikos darbotvarkei ir sprendimams. Uždariausios jaunimui lieka partijos.  Jaunieji politikai naudojami kaip reklaminė priemonė ir per ilgai verčiami sėdėti ant atsarginių suolelių. Išimtis – gal tik liberalai. 

Kiekvienam linkiu laimės. Politikoje būti laimingu nelengva, bet įmanoma. Aš siūlau tokį patį kelią, kurį rekomenduočiau būdamas siuvėjų, statybininkų ar ekonomistų mokytojas – atsiskleisti, nuolat tobulėti, savo kūrybišku darbu pelnyti žmonių pripažinimą ir meilę.

Parašykite komentarą

Top