,,Valstybinių miškų kartelė pakelta labai aukštai, ir vien išlaikyti esamą lygį yra  daug“, – svarsto Jurbarko miškų urėdas Faustas BAKYS. ,,Verslas ir politika“ domėjosi 2014 metų rudeniniais to krašto miškininkų rūpesčiais, pasiekimais, lankytojus traukiančiais miško kampeliais, klimato kaitos, vilkų populiacijos ir kitomis problemomis.

Kokiais rudens rūpesčiais gyvena urėdija? Kokius svarbius darbus turite suspėti nuveikti dar šiemet?

Visų miškininkų rūpesčiai labai panašūs. Kai kurie darbai – sezoniniai, kiti atliekami per ištisus metus. Be abejo, rudens–žiemos periodu intensyviau ruošiama mediena. Artėjant metų pabaigai, nuolat sekame planuotų darbų, finansinių rodiklių, kitų darbų vykdymo eigą.

Kaip modernėja urėdija, kokie žingsniai liudija naujų technologijų pažangą?

Kaip ir visos kitos šalies urėdijos, Jurbarko miškininkai dirba taikydami pačias pažangiausias technologijas, modernius mechanizmus. Lietuvos valstybinis miškų ūkis niekuo neatsilieka nuo tokių šalių, kaip Vokietija, Austrija, Lenkija, Švedija, Suomija ir kitų, kurių miškininkystė nuo seno laikoma pavyzdine. Galime pasidžiaugti, kad minėtus Europos pasiekimus Lietuvos miškininkai kartais net lenkia, – tai liudija pastarųjų metų JAV Jeilio universiteto aukščiausias įvertinimas.

Prieš keletą metų Jurbarko miškų urėdijoje įdiegta naujoviška, moderni, daugelyje Europos šalių naudojama miškų gaisrų stebėjimo sistema veikia gerai, patikimai, pasiteisino visais aspektais.

Kokie kliuviniai trukdo dirbti dar efektyviau?

Dirbant darbus visada atsiranda problemų. Dalis jų yra sąlygotos gamtos išdaigų, kitos taip pat ne visada priklauso nuo mūsų norų.

Miškininkus jau daug metų trikdo žiniasklaidos priemonėse pasirodantys užsakomieji, dezinformacinio pobūdžio, tendencingi, tikrovės neatitinkantys straipsniai, nepagrįstai šmeižiantys miškininkų visuomenę. Nelengva kovoti su miško pažeidėjais, medienos grobstytojais. Jų išaiškinimas – tai tik pusė darbo. Alinantys yra teisminiai procesai, neretai neabejotini pažeidėjai ar nusikaltėliai išlieka nenubausti. Visa tai žlugdo miško pareigūnų darbų suinteresuotumą.

Kaip sekasi atnaujinti, plėsti miškų plotus? Kaip juos veikia klimato kaita? Kuo turtingas urėdijos medelynas?

Urėdija ne tik atkuria iškirstus brandžius medynus, bet kasmet įveisia ir naujų miškų nuo 20 iki 40 hektarų. Vienintelė problema – nėra laisvos, miškui įveisti tinkamos žemės.

Galimos klimato kaitos padarinius taip greitai pastebėti nelengva. Negalime kategoriškai teigti, kad kai kurie pokyčiai miškuose yra klimato kaitos padariniai. Vis dėlto  pastebime, kad pietiniams kraštams būdingi kenkėjai pamažu slenka šiaurės kryptimi. O besikartojančios sausros kenkia kai kurioms medžių rūšims. Klimato šiltėjimui jautrūs eglynai. Jei klimatas šils, šie medynai gali pasitraukti šiaurės link.

Urėdijos medelyne užsiauginame viską, ko reikia miškams atkurti bei įveisti, taip pat siūlome sodmenų ir miškų savininkams. Sėklų surinkimui esame įkūrę visų miškuose augančių medžių sėklines plantacijas su geros genetinės kilmės sėkliniais medžiais.

Dekoratyvinių medelių medelyne neauginame, nes jų paklausą visiškai tenkina jau nuo ankstesniųjų laikų veikiantys Tauragės ir Kauno medelynai.

Kiek lėšų investuojate į pažintinius, rekreacinius objektus? Kokias miško vietas labiausiai pamėgę lankytojai ir kaip kovojate su tvarkos pažeidėjais?

Rekreacinių objektų įrengimui, priežiūrai, remontui, informacinių ženklų atstatymui, šiukšlių surinkimui per metus išleidžiame 100–150 tūkst. litų.

Miško lankytojai lankosi visur, bet labiausiai mėgstami ar lengviau visiems pasiekiami – priemiestiniai miškai.

Su tvarkos pažeidėjais bei medienos grobstytojais kovoti nelengva. Jų nustatymui naudojame modernią įrangą, tačiau išaiškinimu viskas dar nesibaigia. Susidaro įspūdis, kad pažeidėjų, nusikaltėlių teisės kartais ginamos labiau nei pareigūnų.

Kaip urėdija bendradarbiauja su kitomis tarnybomis, institucijomis?

Urėdija tampriai bendradarbiauja su policija, pasieniečiais, ugniagesiais- gelbėtojais. Su šiomis institucijomis yra pasirašytos bendradarbiavimo sutartys. Be abejo, glaudžiai bendradarbiaujame su mokyklomis, kuriose veikia jaunųjų miškininkų būreliai, su kitomis institucijomis.

Kuo šiandien stipri valstybinių miškų sistema ir kokią matote jos perspektyvą?

Manau, išlaikyti pasiektą valstybinių miškų tvarkymo lygį yra jau labai nemažai, nes kartelė pakelta labai aukštai. Taigi, jei valstybė mums ir toliau patikės saugoti, auginti ir naudoti valstybinius miškus, manau, situacija tikrai neblogės.

Šiandien Lietuvoje galiojanti įstatyminė normatyvinė bazė miškų klausimais leidžia ir įpareigoja valstybiniuose miškuose ūkininkauti kompleksiškai, tvarkant juos pagal tvaraus ir subalansuoto miškų ūkio principus, užtikrinant racionalų miško išteklių naudojimą, aprūpinant pramonę medienos žaliava, garantuojant biologinės įvairovės išsaugojimą, miško produktyvumo didinimą, kraštovaizdžio stabilumą ir aplinkos kokybę, galimybę atlikti ekonomines, ekologines bei socialines funkcijas. Tai štai koks yra valstybinės miškų sistemos stiprumo pagrindas.

Aišku, minėta įstatymų norminė bazė valstybinių miškų atžvilgiu gali kada nors būti ir keičiama, tobulinama, tačiau tikime, kad ne į blogąją pusę. Lietuvos Respublikos Seimas visada palaikė ir priėmė palankius sprendimus valstybinių miškų atžvilgiu. To Lietuvos miškininkai tikisi ir ateityje.

Jūs – medžiotojas – ką manote apie dabartinį vilkų populiacijos reguliavimą?

2014 m. pavasarinė vilkų apskaita, nebuvus sniego dangos, – neatlikta. 2013 m. vilkų apskaitos metu Jurbarko valstybiniuose  miškuose, taip pat įvertindami miškininkų bei medžiotojų pastebėjimus per visus metus, atsakingai nustatėme, kad rajone gyvena 30–35 vilkai, tačiau galbūt įsivėlus klaidai, buvo paskelbta, kad visoje Tauragės apskrityje gyvena 23 vilkai. Manau, kad faktiškas vilkų skaičius Lietuvoje buvo gerokai didesnis, nei nustatytas apskaitos metu.

Vis dėlto šiuo metu lyg ir jaučiamas vilkų skaičiaus sumažėjimas. Priežastys yra kelios. Pirma – tendencingai, dėl įvairių priežasčių, mažinant vilkų sumedžiojimo limitus bei įvedant ir kitus medžioklės apribojimus saugomose teritorijose, vilkų skaičius Lietuvoje buvo ženkliai padidėjęs. Dėl to labai išplito šuninių šeimos gyvūnų (vilkų, lapių, mangutų) parazitai, sukeliantys odos nuplikimus. 2008–2010 metais Jurbarko rajone visi sumedžioti vilkai buvo pakenkti šio parazito. Šaltomis žiemomis tokie nuplikę individai gali sušalti.

Antra – ūkininkai, patyrę žymius vilkų daromus nuostolius jų gyvulininkystės ūkiams ir negalėdami vilkų legaliai medžioti, galbūt sumanė „gelbėtis“ patys. Ir taip vilkų populiacijos reguliavimas galėjo tapti nevaldomas.

,,Verslas ir politika“, 2014 m. spalis/lapkritis, Nr. 10/11 (59/60)