Jūs esate
Pagrindinis > Interviu > Vėjo ir vandens užgrūdinta svajonių moteris gyvena Šyšos kaime

Vėjo ir vandens užgrūdinta svajonių moteris gyvena Šyšos kaime

Monika Dobrovolsytė.
Monika Dobrovolskytė.

Lilija VALATKIENĖ

 Ji nardo kaip žuvis, buriuoja tarytum senas jūrų vilkas, vandens slidėmis į krantą prisėlina lyg mitologinė Sirena, o persėdusi į visureigį, priverčia iš nuostabos žagtelėti ne vieną vyrą. Ji ekstremalė. Ir dar –  ji taip skaniai ir išradingai gamina valgį, kad nesunku patikėti,  jog  Monika DOBROVOLSKYTĖ yra svajonių moteris.

                    Charakterį šlifuoja vėjas ir vanduo

 „Taip, aš ir esu svajonių moteris, tik šiuo metu mano širdis užimta“, – sodriai nusikvatojo  Monika, kateriu atskriejusi į Mingės kaimą. ,,Sumokėjau baudą už greičio viršijimą. Ten, prie jachtklubo, budi inspektoriai, tad neskuoskite greitai!“ – šūkteli Monika savo širdies draugui Vytautui Mikušauskui, kateriu su svečiais išsiruošusiam į Krokų lankas.

 Prieš trejetą metų palikusi sostinę, Monika apsigyveno Pamario krašte. Vytautas atvažiavo iš Kauno. Nemaniau, kad šie jauni žmonės užsiliks šiame atšiauriame krašte ilgesniam laikui.

„Vasarą čia romantika, ypač atostogautojams, aktyvaus poilsio mėgėjams. Jachtos, banglentės, vandens slidės, nardymas, jėgos aitvarai, saulė, palankus vėjas ir daug linksmų žmonių. Rudenį ir žiemą lieka tik vėjas. Ne visada draugiškas, ne visuomet palankus. Pavasarį gyvenimą diktuoja potvyniai, charakterį grūdina vanduo ir be atvangos pučiantis šiaurys. Čia gyvena stiprūs, užgrūdinti ir patikimi žmonės“, – savito gyvenimo verpetus apibūdino 29 metų M. Dobrovolskytė.

Du viename: darbas ir malonumas     

Monikos apsisprendimas  apsigyventi netoli Šilutės esančiame Šyšos kaime nebuvo spontaniškas. „Nuo keturiolikos metų su tėčiu atvažiuodavome čia vasaroti. Man čia žiauriai patikdavo. Vasaros atostogų laikas prasitęsdavo iki mėnesio, vėliau iki trijų, kol vieną dieną nusprendžiau, kad lieku čia visam laikui. Taigi, jau treji metai kaip esu vietinė, šyšoniškė“, –  paaiškino Monika prie Šyšos upės pramintų gyventojų sąvoką.

Vasaroti – viena, o verslą kurti vilnietei atšiauriame krašte – visai kita. Kas tave taip paviliojo?

 Mano didžioji tikimybė, kad išliksiu čia ilgam. Panašiai su meile, kuri trunka trejus metus. Po to ji perauga į kitą, daug tvirtesnį jausmą. Manau, kad ekonomistų pranašystės apie verslo sėkmės išbandymą per trejus metus nukeliavo tiesiai Dievui į ausį, ir į mano verslo bures visada pūs palankus vėjas“, – tikisi Monika, įkūrusi šeimos įmonę „Mingės poilsis“. Ji su kitais instruktoriais organizuoja kursus vandens slidžių ir jėgos aitvarų pradžiamoksliams, teikia pramogas pažengusiems vandens sporto gerbėjams.

„Man nuo paauglystės dienų čia būdavo taip gera, kad nenorėdavau išvažiuoti. Kas kartą kirsdama Mažosios Lietuvos ribą, jausdavausi, lyg kitoje valstybėje būčiau atsidūrusi. Čia ir gamta kitokia: gandrai gražesni, gėlės spalvingesnės, keliai apaugę didžiuliais medžiais,  užburia senųjų gluosnių šnaresys, vokiška architektūra, svaiginantis vėjo kvapas… Ir žmonės čia visai kitokie nei didžiojoje Lietuvoje. Jie nuoširdesni, jų kalba kitokia, pasaulio suvokimas savitas, turbūt nuo vandens ir vėjo charakteris susiformavo, jie patikimi. O kaip jie plaukioja! Niekur kitur neteko matyti, kad vaikai plaukiotų lyg žuvys, – neslėpė savo jausmų šiam kraštui M. Dobrovolskytė. – Kaimynai gyvena kaip kumštis. Miestuose žmonės didelėje atskirtyje, daugiabučio gyventojai vienas kito nepažįsta. Kaime – kitaip. Kam pasiskųsi, ko pagalbos paprašysi – tik kaimyno! Kas ištrauks per potvynį tarp ledų į duobę automobiliu įkritus – kaimynas! Ir pati lekiu traukti, pagalbos šauksmą išgirdusi. Bendri rūpesčiai susieja žmones“.

Pradėjai formuoti profesinius įgūdžius, ambicijas – ar žinai, kaip juos įgyvendinsi, juk konkurencija – nemaža?

Savo ateities planus sieju su konkrečiomis vietomis: su Vente ir Minge. Banaliai skamba – apartamentų nuoma. Tačiau į tai įeina daugybė dalykų, susijusių su sporto ir meno pakraipa. Šias veiklas numačiau gerokai praplėsti. Mudvi su dėdiene Aldona Dobrovolskiene rengiame menininkų plenerus, vaikų stovyklas. Aš siūlau žmonėms aktyvų poilsį. Ventėje idealūs krantai banglentininkams, įbrendi ir slysti vandeniu į marias. Pradedantiems geresnės vietos ir norėdamas nerastum. Manau, kad ateityje Ventė taps banglentininkų rojumi.

Aš pati esu vandens slidžių ir vandenlenčių sporto instruktorė, puikiai įvaldžiusi šias sporto šakas. Beje, šiam sportui vėjo nereikia. Praėjusią vasarą sėkmingai įgyvendinau šį projektą, šiemet jį tęsiu su dviguba jėga.

Ketinu atvykusius žmones supažindinti ir su Mažosios Lietuvos kultūra, papročiais, muzika. Kad išsinuomavę kambarius ne vien gimtadienius švęstų, eilinius baliukus organizuotų, bet plačiau apsidairytų, susipažintų, pamiltų šį nuostabų kraštą.

Pirmieji nuotykiai ir didžioji svajonė

Kas išugdė tokį požiūrį į vandenį?

Su vandeniu padėjo susidraugauti tėvas. Jis man įgūdžius ir meilę vandeniui įskiepijo. Pamenu, buvau keturiolikos, kai su mažyte jachta pirmą kartą buriuodami aplankėme Ventės krantą. Patyrėme pirmuosius nuotykius: mums lūžo stiebai, užplaukdavome ant marių seklumų, talžė ir bangos, o brolį kankindavo jūros liga. Atsimenu, tėvas samdydavo mokytoją, kuris be butelio neišplaukdavo. Tačiau tai jam netrukdė išmokyti mus įvairiausių gudrybių ir nebijoti vandens.

Vėliau teko buriuoti su garsiuoju kintiškiu Andriumi Varnu. Plaukėme į Gotlando salą, Kopenhagą, kirtome Švedijos kanalą su šliuzais. Pirmuoju etapu, kai A. Varnas plaukė aplink pasaulį, mes jį lydėjome iš Klaipėdos iki Ispanijos krantų. Vandens nebijau. Pamaryje atradau klimatą, kuris leidžia stipriai priartėti prie svajonės skristi vandeniu, pakilti į orą ir pažvelgti žemyn iš paukščio skrydžio.

Šiemet jau būsiu pirmojo rango vairininke, kada nors tapsiu ir kapitone, plauksiu į Australiją maršrutu, kuriuo dar niekas nėra plaukęs. Mano didžioji svajonė  – apiplaukti aplink pasaulį.

Ne viskas pinigais matuojama

 Kaip sugalvojai rengti menininkams plenerus? Juk sakai, kad tai nepelningas užsiėmimas.

 Aš ne viską pinigais matuoju! Žinau ne vieną mecenatu save tituluojantį žmogų, tačiau iš tiesų darantį iš to nemenką verslą. Mat kiekvienas menininkas už suteiktą gerovę jam privalo palikti po 2–3 darbus. Taip kaupiamos kolekcijos, kurios po metų kitų parduodamos. Tai koks čia mecenavimas, kai dailininkas dirba už sriubos lėkštę, o „mecenatai“ iš jų kūrybos lobsta!

Mano požiūris į vertybes yra iškilesnis nei kailiniai, auksas ar dar kokie nors blizgučiai. Artimieji investavo į mane, todėl valdydama tokį turtą suprantu, kad pirmasis turtingo žmogaus poreikis, pareiga – paremti tai, kas iš tiesų žemėje yra vertinga: menas, kūryba ir tai darantys žmonės.

Mano širdyje spurda idėja, pagarba ir meilė kuriančiam žmogui. Nuo vaikystės aš pati tapydavau, lankiau dailininkės Jūratės Stauskaitės dailės mokyklą. Dabar piešiu savo malonumui ilgais potvynio vakarais. Mano mokytojas tapytojas Arvydas Baltrūnas pernai buvo atvykęs į mano organizuotą plenerą. Mano dėdienė, kūrybinių stovyklų įkvėpėja, menininkė Aldona Dobrovolskienė per plenerus įtraukė mane į fotografiją. Mokausi pas garsųjį menininką Viktorą Binkį. Jau ir parodose Klaipėdos meno galerijoje teko dalyvauti.

Dobrovolskienės įsteigtas kūrybinis susivienijimas „Atviroji erdvė“ padiktavo sumanymą patyrinėti įstabią Ventę, istorinį Mingės kaimą ir  perkelti vaizdus į drobes. Žinau, kad menininkams reikia sudaryti sąlygas dvasinei prabangai pajusti, pamatyti kylantį rūką, palydėti saulę ar basiems pasidžiaugti šilta vasaros liūtimi.  Plenero idėją aptarėme su tėčiu Pranu Dobrovolskiu. Jis sutiko būti pirmuoju oficialiu rėmėju, apgyvendino menininkus savo namuose Ventėje ir Mingės kaime. Dabar šią veiklą aš tęsiu, ketvirtus metus esu plenerų koordinatorė.

Mūsų santykiai su Aldona nepasaldinti cukrumi. Mudvi jaučiame viena kitai pagarbą, o aš esu jai be galo dėkinga, kad atvedė mane į šį kelią. Kai Kultūros fondas suteikė galimybę būti patikimais plenero idėjos vystymo šioje vietovėje organizatoriais, parėmė lėšomis, man buvo didžiulė paspirtis psichologiniu požiūriu. Mumis tiki, vadinasi, judame teisinga linkme.

Pasibaigus plenerams tapybos ir fotografijos ekspozicijos keliauja per Šilutės krašto bibliotekas. Man tenka rūpintis parodų pristatymu ir žiniasklaidoje. Kūrybinis susivienijimas „Atviroji erdvė“ mane išaugino neabejingu kultūrai žmogumi.

Vadovauja kaimo bendruomenei

Atvykusi iš Vilniaus į kaimą įsitraukei į mažos bendruomenės gyvenimą, kur jau seniai nusistovėjusi sava tvarka…

 Ne tik įsitraukiau. Šyšos kaimo bendruomenė mane išrinko pirmininke!

Ši bendruomenė unikali tuo, kad keturis mėnesius per metus žmonės yra izoliuoti nuo žemės, nuo visuomenės. Jie negali nei išplaukti, nei išvažiuoti, kartais žinodami vietas, gali išbristi. Pagrindinė kaimo gatvė yra Šyšos upė. Kai matai savo kaimyną už 200 metrų, dar nereiškia, kad pas jį pėsčias gali nukeliauti.

Šyšos kaimo bendruomenę įkūrėme pragmatiškais tikslais – mes neturėjome geriamojo vandens. Per potvynį prašydavome, kad amfibija atvežtų. Ne visada sulaukdavome. O ir atvežtinio vandens kokybė ne visada žmones tenkindavo. Taigi sugalvojome statyti gręžinį. Pasitarėme su kaimynu, pasiruošėme projektą. Tada prisiminiau, kad yra ir kitas upės krantas, kuriame stovi 12 sodybų. Per abu Šyšos krantus yra 15 nuolat gyvenamų sodybų.

Viskas baigėsi tuo, kad gręžinį įsirengėme savo lėšomis, nes valstybė pinigų tokiems „menkaverčiams“ projektams neskiria. Duoda tik lipdukams, lankstinukams išsileisti.

Su kaimyne iš ano Šyšos kranto pradėjome ruošti ne pragmatiškus, bet kultūrinius projektus. Sutvarkėme labai gražias XVIII amžiaus Šyšos kaimo kapines, kuriose palaidotos iškilios asmenybės, atkūrėme senojo tilto liekanas, puoselėjame daugybę kultūrinių švietėjiškų planų, bendradarbiaujame su seniūnija, Šilutės kultūros centru, bibliotekos darbuotojais, už savo veiklą netgi apdovanojimų esame gavę.

Kaip Tave, miestietę, priėmė kaimo žmonės?

 Iš pradžių į mane žiūrėjo įtariai, ypač vyresni. Jaučiau, tarsi sakytų, „ką čia man aiškini, snargle“.  Tačiau labai greitai susidraugavome. Artimiausias kaimynas mums dabar vos ne gimine tapo. Beje, jis mus kadaise ir išgelbėjo iš potvynio. Mes su tėvais čia tikrai būtumėm priburbuliavę. Pamenu ankstyvą 2000 metų pavasarį, kai man buvo 16, broliui Pranui – 10 metų, su tėvais nusprendėme surengti iškylą su šašlykais į savo Šyšos kaimo namelį ir potvyniu pasigrožėti. Per savo nežinojimą ar kvailumą patekome į tokį klaikų potvynį, kad vos išsikapstėme. Kaimynas, mus susodinęs į valtį, parplukdė į savo namus. Pamenu, visą naktį kūrenome židinį, jis vaišino lašiniais, raugintais agurkais, tėvai prisiragavo vietinės naminukės. Praėjo trylika metų, ir likimas lėmė mums tapti gerais kaimynais.

Potvynio vanduo šiame krašte kyla kas minutę. Per dvi valandas pakyla pusantro metro. Mūsų namai stovi ant mažų aukštumėlių, tačiau pažvelgus pro langą gali įsivaizduoti, jog esi vidury salos. Miesto žmogui sunku suvokti tokį vandens šėlsmą, kol pats nepamato ir nepatenka į ekstremalią situaciją.

Stichijos trauka stipresnė už baimę

Tą įsimintiną 2000-ųjų pavasarį prasidėjus potvyniui visa Dobrovolskių šeima buvo mašinoje, bėgo iš savo sodybos… Dabar Tu  nuolat gyveni šioje sodyboje?

„Taip, tik namą nuolatiniam gyvenimui teko gerokai pertvarkyti, kad potvyniui būtų sunkiau jį nuskriausti. O anuomet, pamenu, iššokome per slenkstį tiesiai į vandenį. Srovė nežmoniška jėga nešė tėčio vairuojamą visureigį  – kaip šapelį nuo kelio. Ledo luitai daužėsi į duris, vanduo pakilo sulig žibintais, mašina akimirksniu prisipildė vandens, kelio stulpelių nesimatė. Baimės buvo labai daug. Juk lediniame vandenyje žmogus gali išbūti ne ilgiau 4 minučių.

Anuomet tą srovę išgyvenau iš automobilio, po to iš mūsų gelbėtojo kaimyno valties“, – prisiminė M. Dobrovolskytė paauglystės nuotykį.

Dabar ji kas kartą potvynį regi iš savo namų Šyšoje. Naktį vis atsikelia žiūrėti, ar dar nesemia, nes vanduo, priartėjęs prie namo kampo, lyžteli slenkstį ir smunka vidun.

„Naktį ima lūžti ledai, už lango girdi siaubingą garsą, prilygstantį artilerijos trenksmui. Galvoji – valio, ledai pajudėjo. Penktą rytą jie pajudėjo, o aštuntą jau kiemas buvo po vandeniu. Reikia eiti labai greitu žingsniu, kad vanduo nepavytų. Užpylė šuns būdą, visą mūsų tvenkinį su žuvimis pakėlė į viršų, mašinas bėgome traukti. Vanduo varė tokia jėga, jog atrodė, kad ne Šyša, o mažų mažiausiai Amazonė pro mus teka. Visi gyvūnai spiegia, kaukia, bebrai į medžius ropščiasi, kurmiai, žiurkės plaukia, į medžių šakas ir lentas įsikabinę, paukščiai klykia! Žodžiu, tikras tvanas! Jausmas neišpasakytas, kai susiplaka baimė su laime, kad dalyvauji tame procese. Adrenalino prisigamini visiems metams į priekį. Staiga trečią valandą dienos potvynis sustoja kilęs“, – vaizdžiai pasakojo Monika apie šio pavasario potvynį.

„Čia žmonės vandens stichijos užgrūdinti, atšiaurios sąlygos juos daro tvirtais, ištikimais. Vietinių visi klausinėja, kodėl mes nesikraustome. Iš tikrųjų čia gyvenantys nepatiria problemų dėl potvynio. Žiniasklaida skelbia, kad mums labai sunku, reikia iškelti žmones. Bet mes šiemet vienintelį kartą išsikvietėme amfibiją, nes kaimynės vaikus reikėjo į mokyklą nuvežti. Šiaip čia visko užtenka. Potvynių dėka atradau savyje pašaukimą gaminti valgį, net duoną pati kepu. Parduotuvėje perkame tik miltus, druską, cukrų ir kavą. Mėsa, žuvimi, kiaušiniais, daržovėmis apsirūpiname patys. Gyvenimas normalus, o potvynis mums suteikia savitumo.

Garsųjį buvusios Bismarko kolonijos palikuonį 82 metų Valterį Valenčių iš  Žalgirių kaimo šiame krašte laiko gilios trijų kartų protėvių šaknys. Sako, kad jo sūnus nebeištvėrė, į Klaipėdą pabėgo. O Tu, vilnietė, ar ilgai ištversi šiose vietose?

 Aš į šituos kraštus atbėgau ir noriu vis gilyn į tą potvynį lįsti. Stichija mane traukia. Patinka viskas, kas susiję su vandeniu: jėgos aitvarai, vandens slidės, kateriai. Tas pats jausmas mane skatina išplaukti į jūrą ir pasigalynėti su bangomis. Nepatiriu jokios  baimės, noriu viską išbandyti savo kailiu. Juk aš gimusi po Vandenio ženklu. Nors tai oro ženklas, bet aš vandens vandenė!

Kadangi gyvenu  Šyšos kaime su draugu, tad išvesiu tokią paralelę: kaip pelkininkas Valteris Valenčius į kaimą atsivedė žmoną, taip aš savo Vytautą  ištempiau iš Kauno.

Jis taip pat nardo toje stichijoje. Iš pradžių maniau, kad Vytautas pagalvos, jog esu lengvai trenkta. Dabar esu laiminga, kad bendramintį turiu.

Mama jaudinasi, skambina per potvynį, klausia, ką veikiu, ar saugi esu. Sakau jai: „Nagus lakuojuosi.“

„Per potvynį?!“ – stebisi mama.

Taip. Aš mėgstu gražiai atrodyti, pasipuošti ir aukštakulnių nevengiu. Galėčiau su maišu apsirengusi palei Šyšą vaikštinėti, bet juk aš – moteris!

 

3 thoughts on “Vėjo ir vandens užgrūdinta svajonių moteris gyvena Šyšos kaime

  1. Idealus pamario krašto pristatymo pasakojimas.Ko gero, požiūris taip pat labai svarbi motorika, atlaikant ledo lyčių atakas, reikšmingas artimo palaikymas. Ne taip seniai vokiečių tauta pamario deltas mažomis venecijomis buvo pavertę, vadinasi, jūsų požiūris į normalią perspektyvą žvelgiant nė kiek neperdėtas, o trumpų regos laukų piliečiai be aštrių dioptrijų neįžvelgs Havajų prioritetų dumblėtose panemunių pievose.

Top