Jūs esate
Pagrindinis > Interviu > Vigantas Kraujalis: ,,Kodėl aš nesižaviu skandinaviškais miškais“

Vigantas Kraujalis: ,,Kodėl aš nesižaviu skandinaviškais miškais“

   

Vigantas Kraujalis.
Vigantas Kraujalis.

   Gintautas KNIUKŠTA  

Ukmergės miškų urėdas Vigantas KRAUJALIS, puoselėjantis ne tik  gamybines, bet ir kūrybines iniciatyvas, įsitikinęs, kad pati Lietuvos girių situacija mūsų miškininkams sufleruoja naujų ir įdomių, ekonomiškai patrauklių plėtros sričių. Reikia tik daugiau laisvės suteikti ūkiniams vadovams, išsivaduoti nuo perdėto reglamentavimo kiekviename žingsnyje.

Visur savanaudiškai ir įkyriai besikišančius skandinavus lietuviai patys gali pamokyti, kaip tvarkyti miškus, verčiau mums paanalizuoti, kodėl taip darniai ūkininkauja, tarkim, vokiečiai.

Su Vigantu Kraujaliu susipažinome prieš dešimt metų Šalčininkuose, kur kartu sodinome Europos mišką. Tuomet jis dirbo Šalčininkų miškų urėdu, vėliau  – Generalinėje miškų urėdijoje, o nuo 2009 metų – Ukmergės miškų urėdas.

Vigantą šiandien vertina, giria ir miškininkai, ir politikai, ir paprasti kaimo žmonės –  iniciatyvus, darbštus, patikimas, neapsakomai mylintis mišką žmogus. Iš Molėtų krašto kilęs miškininkas prieš keletą metų  buvo pasukęs į verslą, dirbo įmonėje, kuri ruošė ir tiekė biokurą katilinėms, tačiau nugalėjo meilė miškams.

Išskirtinis ir tėvo eigulio vaidmuo, ir užaugo Vigantas miške, dviejų ežerų glėbyje, vienkiemyje. Kai tekdavo keletą kilometrų pėdinti iš mokyklos, ne juokais gąsdindavo briedžiai, dažnai užtverdavę kelią. Sukdavo lankus, pūškuodavo miškais, kad tik jų nesutiktų.

Miškininko specialybė Viganto niekada nenuvylė, šis darbas visada jam buvo mielas. Nuo mažens žinojo, kad suks girių takais. Ir šiandien vaikystę prisimena su šypsena: „Kai buvau mažas, labai patikdavo eigulio kepurė…“

,,Esu  miškininkas, ir tuo viskas pasakyta. Mėgstu iššūkius, galėčiau dirbti bet kuriame Lietuvos kampelyje, nes miškas – dalis mano gyvenimo“, – prisipažįsta Vigantas Kraujalis. 

Gerbiamas Vigantai, dauguma politikų šiandien  miškininkų darbą vertina labai teigiamai. Kai kurie, rašydami gamtosaugos programą (dalį, skirtą bendrai Vyriausybės programai), siūlė miškų valdymo reformą laikyti baigta ir leisti miškininkams ramiai dirbti.

Džiugu tai girdėti, ypač kai politikai taip paprastai šneka, tačiau iškyla dar daug  problemų dėl žemės reformos, miškų grąžinimo buvusiems  savininkams. Reforma vyksta lėtai, grąžintinų miškų priežiūra mums apribota.

Kodėl šių miškų grąžinimas taip užsitęsė?

Nežinau,  jeigu šiandien, galima sakyti,  su valstybinių miškų valdymu viskas jau gerai, to negalima pasakyti apie žemės reformą…  Iš tikrųjų ta reforma užsitęsė, matuojam už miškų urėdijų lėšas. Miškų grąžinimą ar jų pardavimą, priskyrimą miškų urėdijoms svarbu spręsti kuo greičiau, naudos bus ir valstybei, ir žmonėms, šie miškai reikalauja elementariausios priežiūros.

Juk nuo reformos pradžios, kai buvo atskirti valstybiniai ir privatūs miškai, tuose miškuose buvo palaikoma tik sanitarinė būklė. Tai tas pats, kaip apleisti sodą, – pažiūrėkit, kaip jis atrodys po dvidešimties metų…

Tarkim, Ukmergės urėdijoje vienas kitas projektas paruošiamas, tačiau realaus miško pardavimo nėra.

Jau nuo kitų metų Generalinė miškų urėdija turės urėdijose organizuoti  skiedrų gamybą iš miško kirtimo atliekų ir pagamintas skiedras pateikti rinkai konkurencingomis kainomis. Anot aplinkos ministro Valentino Mazuronio, urėdijų dalyvavimas biokuro gamyboje užtikrins, kad skiedros biržai bus tiekiamos konkurencinga kaina, be to, urėdijos seniai įrodė, kad gali dirbti našiai, o didesnė konkurencija visuomet naudinga vartotojui.

Iki šiol miškų urėdijos skiedrų negamino ir rinkai netiekė, tačiau čia nieko naujo, urėdijos žaliavas biokurui ruošia jau seniai – malkas, kurios jau nebe pirmą dešimtmetį laikomos biokuru, o dabar surenka ir miško kirtimo atliekas, daugiausia šakas, ir parduoda kaip žaliavą biokurui gaminti. Visoje Lietuvoje, panaudojant ir privačių miškų išteklius, biokurui gaminti būtų galima panaudoti apie 800 tūkst. kub. metrų medienos. Šiemet miškų urėdijos rinkoje pasiūlė apie 250–280 tūkstančių.

Ukmergės urėdija kitąmet  turės patiekti 13,5 tūkst. kietmetrių kirtimo atliekų. Šakų kasmet reikia vis daugiau. Labiausiai tai susiję su biokuro katilinių plėtra.

Nemanau, kad  urėdijoms kitąmet kils kokių nors  sunkumų ruošiant biokurą parduoti BALTPOOL biržoje. Žaliava skiedrų gamybai brangsta. Tam nemažai įtakos turėjo praėjusi ilga ir gana šalta žiema, dėl kurios užsitęsė šildymo sezonas, be to, atsirado ir daugiau biokuro katilų. Apskritai kyla prastos medienos kainos, kurios pamažu artės prie smulkios pjautinės medienos kainos.  Vokietijoje, pavyzdžiui, skirtumas tarp medienos, skirtos biokuro gamybai, ir kitos smulkios medienos siekia tik 10 eurų.

Žinoma, miškininkų darbą gali apsunkinti nepalankūs orai ir darbuotojų trūkumas. Ukmergės urėdijoje nemažai drėgnų miškų, gali kilti problemų, jeigu nėra gero įšalo. Kitas dalykas – kad nelengva surasti darbuotojų. Emigracija palietė ir miško darbininkus.

 Kiek ilgai miškas bus pajėgus aprūpinti mus biokuru?

Biokuro rinkos plėtrai dabar ypač palankus metas, nes biokuro vartotojams skiriama Europos Sąjungos parama. Dabar tikrai puikus laikas atsirasti naujoms biokuro katilinėms arba biokuro deginimui pritaikyti senesnes dujines katilines. Katilai turi būti pritaikyti šakoms ir kitokioms medienos atliekoms deginti, – tai būtų pati didžiausia nauda valstybei, miškininkams, miškų savininkams, apskritai visiems gyventojams.

Atsargų dar turime, mes ir dabar paruošiame daugiau medienos negu jos reikia perdirbėjams. Manau, kad penketą metų į priekį drąsiai galime naudoti mišką biokuro reikmėms. Mes niekuo nesiskiriame nuo kitų šalių, į tai reikai žiūrėti labai paprastai, kainos skirtumas tarp medienos, skirtos malkoms ir pramonei, nėra didelis, todėl AB ,,Grigiškės“, ,,Ikea“, žinoma, nėra patenkintos, bet mums, miškininkams, rūpi medieną parduoti kuo brangiau.

Mes iš valstybinių miškų parduodame tik 60 procentų medienos, nepamirškime, kad yra ir privačių miškų, pagaliau – importas iš Lenkijos, Baltarusijos, Latvijos, Ukrainos.

Kaip sutikote žinią, kad Jeilio universitetas Lietuvą pripažino geriausiai miškus tvarkančia valstybe? Kai kas skeptiškai į tai pažiūrėjo, tačiau, pripažinkime, kad tai didelis ir svarus valstybinių miškų įvertinimas. Juolab, kad anapus ribos liko Skandinavijos miškai, į kuriuos mums kai kas pataria lygiuotis.

Ta žinia man maloni, džiugu, kai kas nors pasako, kad dirbi gerai. Nesame juk mes skandinavų pavaldiniai, mes juos patys galim pamokyti, kaip tvarkyti miškus.  Mūsų miškai tikrai yra kruopščiai prižiūrimi, aš ir anksčiau sakydavau, kad mes Europoje  nenusileidžiame Šveicarijos miškininkams, iš dalies – vokiečiams. Skandinavijos miškininkystės tradicijos mums nepriimtinos: mes negalime taip intensyviai kirsti miškų.

Apskritai turiu pasakyti, kad skandinavai kišasi ne tik į miškų valdymą, bet ir į kitas mūsų gyvenimo sritis. Gal čia kažkoks zonų padalijimas, gal aš ko nors nesuprantu, tačiau, pavyzdžiui,  bankininkystė visa yra skandinaviška, nekilnojamojo turto rinka irgi linksta į tą pusę. Kokia mums iš to nauda?

Skandinaviškų bankų pilna Lietuva, o koks jų indėlis į valstybės biudžetą? Galima sakyti – nulis, turiu omeny pelno mokestį. Tas skandinavų „rūpinimasis“ mumis man keistas atrodo. Jeigu norime lygiuotis į Vakarų Europą, mums, miškininkams, kur kas svarbesnė vokiečių, pagaliau – lenkų  patirtis.

„Visuomio“ idėja irgi gimė Skandinavijoje, tačiau „efektyvaus“ valstybinio turto valdymo idėja po kai kurių publikacijų patyrė visišką fiasko… 

Ekonominiai dalykai gamtoje nėra tokie paprasti, kad juos galėtum ant popieriaus susidėlioti. Mes juk jau gyvenome santvarkoje, kai turtas buvo visų.  Kartais man atrodo, kad skandinavų valdymas baigiasi ties Lietuvos ir Lenkijos siena, o kaip  toliau Vakaruose žmonės gyvena, jiems nebeįdomu…

Ne kartą nuskambėjo  pasiūlymas vietoj 42 miškų urėdijų įkurti vieną valstybinę miškų įmonę, nes dėl to, girdi, padidėtų miškų sektoriaus veiklos efektyvumas. Vokietijos žemėse miškus tvarko valstybės įmonės, tačiau jos dirba nuostolingai ir yra dotuojamos iš biudžeto. Tai akivaizdus įrodymas, kad 42 miškų urėdijų pertvarkymas į vieną įmonę Lietuvoje neduotų jokio ekonominio efekto.

Vokietijos miškininkai atlieka daug valstybės deleguotų funkcijų, kurioms vykdyti už parduotą medieną gautų pinigų neužtenka, todėl jiems skiriamos dotacijos iš biudžeto. Miškininkams net nurodytas darbo vietų skaičius, kurį jie turi išlaikyti. Dirba šimtas miškininkų, vadinasi, turi dirbti ir šimtas darbininkų.  Daugelio funkcijų vokiečių miškininkai iš viso neatliktų, jei negautų kompensacijų iš biudžeto.

Kodėl taip norima pertvarkyti valstybinio turto valdymą? Medienos perdirbėjai nori atsiriekti riebų kasnį? Kodėl  vis dar tebėra struktūrų, siekiančių užvaldyti valstybinių miškų sistemą? Kodėl  iki šiol stengiamasi išversti iš posto Generalinės miškų urėdijos vadovą Benjaminą Sakalauską, kuris gina valstybinius miškus?  

Ne, medienos perdirbėjai, kaip sakoma, čia  būtų mažiausia nuodėmė, pagrindinė priežastis – stabiliai dirbanti sistema. Juk ši sistema sukuria pusę miljardo litų apyvartą kasmet, o nuo tokios sumos – apie penkis procentus, tačiau jeigu neįdėsi į mišką, netvarkysi kelių, negalvosi apie priežiūrą, šią sumą gali ir padvigubinti ar patrigubinti… Taigi, ar reikia dar komentarų…  Daug kam niežti nagus valstybinį turtą paveržti į savo rankas.

Manau, kad medienos perdirbėjų kišimasis į mūsų veiklą turėtų baigtis diskusijomis, mes juk nemokome jų, kaip reikia iš medžio išpjauti lentą.

Valstybinių miškų sistemoje dirba keturi tūkstančiai žmonių, tad pasitaiko visko. Jeigu urėdus keistume taip, kaip keičiasi Seimo nariai, tai miškuose niekuomet nebūtų darnaus ūkininkavimo.

O valstybės uolus kišimasis į valstybinių įmonių veiklą – normalus? Ar gerai, kai valstybės įmonės ima paskolas iš banko, kad susimokėtų mokesčius?

Tai, žinoma, negerai, kita vertus, dauguma verslininkų  gyvena iš paskolų. Dėl dividentų – sutinku, tai geras dalykas, tačiau jis kažkaip išsigimsta. Na, juk negali daugiau iš miško išspausti negu jis įstengia duoti. Aš tai vadinčiau jau smaugimu.

Pagalvokite – 15 procentų parduotos medienos mūsų urėdija turi atiduoti, tai yra,  apie tris milijonus, po to dar reikia uždirbti nustatytą pelną ir vėl atiduoti pusę jo…

O juk  pinigais nuo medžių nelyja, miškai – tie patys.  Lietuvos miškininkai gali neremontuoti kelių, negesinti gaisrų, neskirti lėšų poilsiaviečių tvarkymui, didinti kirtimų apimtis,  tuomet pinigų būtų daugiau, tačiau kas liktų  iš miškų?

Mūsų miškininkystė juk prasidėjo nuo Algirdo Matulionio išverstų vokiečių taisyklių. Medis tiek Vokietijoje, tiek Lietuvoje auga panašiomis sąlygomis.

Ko iš vokiečių gali pasimokyti lietuviai miškininkai? 

Paprastų dalykų. Pirmiausia – darnaus ūkininkavimo miškuose. Šis principas gimė būtent Vokietijoje, vokiečiai jau prieš tris šimtus metų kalbėjo, jog mišką turime kirsti taip, kad jo nuolat užtektų ir pramonei,  ir žmonėms. Ta kalnakasių idėja, akcentuojanti darnumą, išplito visoje Europoje.

Mes gi negalime Lietuvoje iškirsti 25–30 hektarų biržės ploto, kaip tai daro skandinavai. Mums miško nauda dalijasi į kelias sritis, kad ir žmogus gamtoje pailsėtų, ir medienos pramonei liktų, pagaliau miškas yra tie plaučiai, kurie grynina orą.

Vokietijoje  valstybinių miškų valdymo principai yra panašūs, tačiau esama ir nemažai skirtumų, kuriuos nulemia tradicijos, ūkininkavimo sąlygos. Pertvarkydami miškų valdymą, vokiečiai nedaro revoliucijų, o eina evoliucijos keliu, į pirmą vietą nekeliamas valstybinio miškų ūkio ekonominis aspektas, kad miškininkai bet kuria kaina siektų pelno.

Miškai turi teikti gamtosauginės ir socialinės naudos, o kurti pridėtinę vertę – medienos perdirbimas, bet ne miškininkystė.

Vokietis, atvažiavęs į darbą, dirba tikrąja  to žodžio  prasme. Lietuvos valstybinis miškų ūkis dirba pelningai, dotacijų iš valstybės neprašo, tačiau dėl nuolatinių reikalavimų efektyvinti ekonominę veiklą ir didinti įmokas į valstybės biudžetą iškyla grėsmė, jog valstybinis miškų ūkis bus nualintas.

Tiek Vokietijoje, tiek Lietuvoje medienos tiekimo stabilumas perdirbimo pramonei užtikrinamas valstybinių miškų dėka. Antai Lietuvos privačių miškų savininkai, sumažėjus medienos kainoms rinkoje, buvo nustoję pardavinėti medieną, ir tik miškų urėdijoms ačiū, kad nesustojo medienos perdirbimo įmonės.

Ar miškininkų įnašas į Lietuvos biudžetą gali išgelbėti  duobėje atsidūrusią valstybės finansų sistemą? Ką laimi valstybė, beatodairiškai ir neadekvačiai didindama mokesčius?

Ką  valstybė laimi? Nesakau, kad ji sąmoningai nori sužlugdyti miškų urėdijas ir visą valstybinį miškų ūkį, tačiau šiandien vietoj papildomai sumokėto milijono litų po kelerių metų reikės pridėti  penkis  ar šešis miljonus. Jei padidins mokestį nuo apyvartos iki 20 procentų,  manau, to neatlaikys dauguma urėdijų.

Gal, sakau, valstybė taip pratina mokėti mokesčius, tačiau ji kur kas daugiau laimėtų, jeigu privačius miško savininkus, medienos ruošėjus taip pat priverstų sąžiningai  mokėti mokesčius, nes visos inovacijos, pažanga ateina būtent per valstybinį sektorių – bent taip yra miškų srityje.

Nemažai  kalbame apie miškų kelius, į kuriuos daug investuoja valstybiniai miškai, tačiau lieka neišspręsta problema – keliai privačiuose miškuose. Jų niekas neprižiūri, jie nyksta. Kažkada buvo tvarkingi ir geri, o dabar – sunkiai pravažiuojami. Kodėl taip atsitiko?

Tam reikia pinigų, tačiau nė vienas savininkas jų neinvestuos į kelią. Jis susiras momentą, išsiveš medieną, ir viskas. Iš esmės tai yra savivaldybės reikalas, tačiau savivaldybės investuoja į viešuosius kelius. Mes su ta problema tikrai susiduriame, nes mūsų miškai yra labai šlapi, todėl neprižiūrimas kelias labai greitai sunyksta.

Ukmergės miškų urėdijoje yra apie 1 100 km kelių. Kelių remontas  kainuoja nemažai pinigų. Savivaldybė kasmet tam skiria apie 200 tūkstančių, tuo tarpu  urėdija – apie milijoną litų. Kelias yra gyvas daiktas. Jį reikia nuolat lyginti, valyti griovius, šienauti pakeles, gal ir žvyro atvežti.

Šalyje yra apie 25 tūkst. km vidaus miško kelių, o jų tiesimui ir taisymui bei tiltų remontui šalies urėdijos kasmet išleidžia apie 25 mln. Lt savo uždirbtų lėšų.

Labiausiai miško keliai nukenčia per pavasarinį polaidį.  Tokiu metu važinėjant juos galima labai sugadinti. Kol jie pažliugę, sunkiasvorė miško technika kelius gali suardyti nepataisomai. Nuslenka kelio danga, sugriūna pralaidos. Atstatyti suniokotą kelią kitą kartą būna sunkiau nei nutiesti naują.

Važinėjant pavasario polaidžio metu kenčia visi keliai, tačiau labiausiai tie, kurie yra perteklinio drėgnumo miškuose. Ukmergės miškų urėdijoje tokių miškų – dauguma, jie sudaro daugiau nei 74 procentus visų miškų. Bėdų tokiuose miškuose gali pridaryti ne tik medienvežiai, bet ir lengvieji automobiliai.

O ką reiškia miškininkystėje žmogiškasis faktorius? Juk Lietuvos miškų vertė – milijardai litų. Jūs kukliai kalbate apie savo vadovaujamą urėdiją, tačiau juk dar visai neseniai ji dirbo nuostolingai.

Pirmiausia reikėjo sutvirtinti silpniausias urėdijos kertes. Viena iš jų – pasenusi technika. Kai kurie padargai įsigyti senokai.

Pati stipriausia urėdijos grandis – specialistai, o žmonių įmonėje turi būti tiek, kad visi turėtų darbo.  Per pastaruosius metus ženkliai atnaujintas urėdijos technikos parkas.

Ukmergės miškininkai  dirba savo darbą: sodina, kerta mišką, rūpinasi kuo labiau pritaikyti visų žmonių poreikiams.

Ukmergės miškų urėdija yra pirmajame didžiausių šalies urėdijų dešimtuke. Jos valdos apima dviejų – Ukmergės ir Širvintų –savivaldybių teritorijas bei dalį Vilniaus ir Molėtų rajonų savivaldybių valdų.

Pagal bendrą plotą, kuris yra apie 250 tūkst. ha, Ukmergės miškų urėdija lenkia visas kitas šalies urėdijas, ji patikėjimo teise valdo daugiau nei 37 tūkst. ha valstybinių miškų, dar per 9 tūkst. ha jos žinioje yra vadinamųjų rezervinių, tai yra savininkams grąžinti numatytų, bet negrąžintų miškų. Pagal pardavimų ir pajamų apyvartą Ukmergės miškų urėdija yra antra šalyje – po Panevėžio miškų urėdijos.

Ukmergės urėdijos miškai – ne pušynai ir ne gryni eglynai. Tai – geros, derlingos žemės mišrūs miškai, kurie reikalauja nemažai žmogaus darbo. Svarbiausia, jog net 74 procentai mūsų miškų yra perteklinio drėgnumo.  Jei pažiūrėtumėte mūsų paruoštos medienos rūšinę sudėtį, tai pamatytumėte, kad 40 procentų  jos sudaro drebulės.

Žmogiškasis faktorius prasideda nuo girininko. Miške rezultatus pamatai ne po metų, o po gero dešimtmečio, kai gali pasidžiaugti darbo vaisiais. Jeigu žmogus eina į darbą  prievarta – nieko gero nelauk, jis turi gyventi mišku, jį mėgti nuo vaikystės.

Niekas tau neparašys taisyklių,  kaip elgtis miške, tu visą laiką privalai būti kūrimo procese, galima sakyti, pamišęs dėl savo darbų, gyventi savo darbu.

Žinoma,  miškas prasideda nuo mažos sėklelės, todėl sėklų kokybe labai rūpinamės. Sėklos miško sodmenims išauginti renkamos iš tam specialistų atrinktų medynų ar specialiai įveistų sėklinių plantacijų.

Anksčiau Ukmergės miškų urėdija įstengdavo pati iškirsti tik 1 procentą  metinės biržės. Kai įsigijome naują miškakirtę, patys iškirtome 31 proc. metinės kirtimo biržės. Tai sudaro 42 tūkst. ktm medienos. 1 ktm nukirtimas savo jėgomis mums kainavo 20,8 Lt, rangovui turėjome mokėti po 24,48 Lt. Vėlgi susidaro apie 3,5 Lt skirtumas.  Šitaip kirtimų sąnaudos sumažėjo beveik 150 tūkst. litų.

Ką reiškia „pamišęs“? Jūs irgi iš tokių pačių miškininkų?

Aš užaugau miške, taip jau lėmė, kad nuo miško nenutolau nė per žingsnį. Kai grįžtu iš užsienio namo, visada, turiu prisipažinti, širdis džiaugiasi, kad mūsų miškai tvarkomi tikrai ne blogiau.

Ko dar trūksta valstybinių miškų veiklai – gal dar labiau reikia plėsti medelynus, mąstyti apie medienos perdirbimą?     

Geras klausimas. Verslas turi turėti moralę, o jeigu viskas daroma tik dėl pinigų, tai ką ir besakyti. Lietuvos verslas įprato prie europinės paramos, dotacijų. Mane labai erzina kai kurios ES siūlomos priemonės, tarkim, ankstyvas pasitraukimas iš prekinės gamybos. Ar Briuselio klerkui spręsti, kiek Ukmergės ar Širvintų ūkininkui laikyti karvių?

Niekaip nesuprantu, kam reikėjo  žmogų atpratinti nuo darbo, paversti jį dykaduoniu? Tai mane, patikėkite, siutina, aš to nesuvokiu, man buvo šokas. Žmogus šimtmečiais  dirbo žemę, dėl jos kovojo, o dabar jam sako – pailsėk, imk saują pinigų už ačiū, tik nedirbk…

Žinoma, pagrindinis verslo principas – plėtra, tai reiškia didinti pajamas, apimtis ir t. t. Manau, kad ir miškuose mes turėtume ieškoti naujų sričių – nesvarbu, ar tai būtų medelynų plėtra, ar biokuro gamyba ar kita veikla.

Blogiausia, kad valstybiniame sektoriuje norima viską reglamentuoti. Aš ne prieš tvarką, tačiau būtent dėl perdėto reglamentavimo šis sektorius darosi nepatrauklus, tarkime, sugedo traktoriaus siurblys, aš jo negaliu tuoj pat iš bet ko nupirkti, o turiu organizuoti viešuosius pirkimus.

Ar tai ne absurdas? Kiek kainuoja detalė ir kiek tas traktorius gali per savaitę uždirbti – nepalyginami dalykai. Tiesiog reikia nebijoti duoti laisvės ūkiniams vadovams. Privačiame versle, tarkim, nupirkti technikos priemonę užtenka savaitės, o valstybiniame sektoriuje neužteks nė pusmečio.

O kokie Jums buvo šie metai? Krizė baigėsi?

Krizė pirmiausia turi baigtis galvoje, per krizę gali atsikratyti nereikalingo balasto, kuris susikaupė per daugel metų, krizė priverčia tave ieškoti neeilinių sprendimų.

Turiu dar daug planų, sumanymų. Juk Ukmergės miškų urėdija – viena didžiausių pagal plotą ir pagal medienos paruošimo apimtis.  Per pastaruosius trejus metus siekėme sumažinti drebulynų, kurie tinka malkoms ar plokštėms, kiekį – tai mums pavyko, atnaujinome techniką, šiek tiek pakilo vidutinis atlyginimas.

Remiantis Miškų įstatymu, urėdija iškirstą mišką privalo atkurti ne vėliau kaip per trejus metus, įveisiant miško želdinius ar sudarant sąlygas savaiminiam žėlimui. Sodmenų miškams atkurti urėdija išsiaugina medelyne.

Kasmet išauginame apie milijoną spygliuočių ir apie 300 tūkst. lapuočių medžių sodmenų. Jais želdinami miškai, dalis sodmenų parduodama įmonėms, organizacijoms, privačių miškų savininkams. Nemažai auginama ir dekoratyvinių augalų, iš kurių paklausiausios yra tujos, gudobelės, ligustrai, lanksvos, dygiosios eglės, kalninės pušys.

Eglės sėklų subrandina Deltuvos, Šešuolių  girininkijose augantys  medynai.  Ąžuolo sėklas brandina Deltuvos girininkijos sėklinis medynas, kurio plotas – 28,1 ha. Neseniai čia vykdyti selekciniai kirtimai, ir dabar jis panašus į miško parką. Žaliosios girininkijoje įveista 8,2 ha pušies sėklinė plantacija. Giedraičių girininkijoje 19,9 ha plotą užima liepos sėklinis medynas.

Išmokome miškus apsaugoti nuo gaisrų, miškininkams į talką atėjo tobula šiuolaikinė technika. Ši sistema, pasitelkusi palydovinį ryšį, stebi ir detektuoja gaisrus. Ji jau nuo 1997 m. plėtojama Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje, kitur. Ta sistema labai reikalinga ir Lietuvai, nes šiuo metu 40 procentų visų mūsų miškų yra didelio degumo.

Esama medynų rūšinė struktūra, šlapiose, dažnai užmirkusiose augavietėse augantys dideli brandžių medynų bei minkštųjų lapuočių plotai nulėmė, kad Ukmergės miškų urėdija Lietuvos mastu yra tarp medienos ruošos lyderių.

Labai svarbu turėti moksliškai pagrįstą miškotvarkos projektą. Tai dokumentas, pagal kurį organizuojama miškų ūkio veikla ir atliekami visi miško atkūrimo, naudojimo ir miško žemių tvarkymo darbai. Urėdijos miškotvarkos projektas parengtas remiantis 2008 m. atliktos valstybinės miškų inventorizacijos duomenimis. Pagal jį bus tvarkomi, naudojami ir atkuriami urėdijos miškai iki 2018 metų.

Ko tikisi Jūsų vadovaujama urėdija  iš kitų metų?

Tikiuosi malonės iš gamtos, ne iš politikų ar Vyriausybės. Ko būtent tikiuosi iš gamtos? Noriu, kad ji leistų mums laiku ir gerai pasodinti mišką, kad žiemą galėtume iškirsti mišką šlapiose augavietėse, nes 74 procentai miškų auga būtent ten, trokštu, kad medžiai subrandintų sėklas, o iš jų subręstų brandus miškas ateities kartoms.

Ar miškininkai atviri visuomenei?

Prieš dvidešimt metų būčiau pasakęs, kad ne, jie tokie pat uždari, kaip medikų ar teisininkų kastos. Dabar mes norime būti atviri, turime atsižvelgti į visuomenės poreikius, išklausyti žmonių nuomones.Tai nėra taip paprasta, tie, kurie gyveno anoje santvarkoje, taip greitai nesikeičia. Tik laikas keičia žmones.

Šiemet sukanka 90 metų, kai pirmą kartą Tado Ivanausko iniciatyva Lietuvoje buvo surengta pirmoji Paukščių diena. Būtent šia proga Generalinė miškų urėdija ir visos šalies urėdijos organizavo  visuotinę akciją – inkilų kėlimą kiekvienoje urėdijoje, kiekviename urėdijos miestelio parke ar šiaip dažnai lankomame miške.

Mes jau vasario mėnesį į mokyklas nuvežėme lentų, pamokinome, kaip reikėtų įkelti inkilus, paaiškinome, kokių inkilų norėtume. Kartu inkilų kėlimo akcijoje dalyvavo eigulys, girininkas ar girininko pavaduotojas. Tas darbas buvo ypač mielas ir džiugus vaikams. Žmogus, sukalęs pirmą inkiliuką, prisiliečia prie gamtos, ją pamilsta – jis niekada nespardys rasto lizdelio ir nedaužys inkilų.

Jūs buvote ir kūrybinio konkurso „Mano pasaulis miške“ iniciatorius. Kiek svarbūs ir mieli vaikams miškai?

Tokį konkursą  paskelbusi  urėdija per pustrečio mėnesio sulaukė 77 originalių, netikėtų, įtaigių rašinių, kuriuose aprašyta tai, ką jaunas žmogus jaučia ir kuo gyvena būdamas miške, koks yra jo pasaulis miške. Šis konkursas paneigė mitą, kad dabartinė jaunoji karta tolsta nuo gamtos, kad už viską labiau jai rūpi kompiuteriai ir išmanieji telefonai.

Jaunų žmonių rašiniai liudija, kad Lietuvos miškai jiems yra tokie pat svarbūs kaip ir mums, miškininkams. Į Pašilės šile vykusią kūrybinio jaunimo šventę miškininkai atvežė visus konkurso dalyvius ir jų mokytojus iš 33 Ukmergės, Širvintų, Molėtų ir Vilniaus rajonų bendrojo lavinimo mokyklų.

„Miške niekas nenori tavęs teisti, niekas nežemina, niekam nesvarbu, kaip tu atrodai“, „Miške nepajunti laiko tėkmės, atrodo, ištirpsti, mintys tampa lengvesnės už orą“, „Miškas saugo paslaptis“, „Miško dvasią gali pamatyti tik tie, kurie myli mišką“, „Miškas man – širdies namai“, „Medžiai kalbasi nežinia apie ką, bet tikriausiai apie žmones“, „Prieš raudoną miško žemuogę aš galiu pasijusti milžinu“ – šios ir dar per šimtą sentencijų buvo išrinktos iš moksleivių rašinių.

,,Verslas ir politika“, 2013 m. lapkritis/gruodis, Nr. 11/12 (48/49)

Parašykite komentarą

Top