Ką daryti, kad mūsų aplinka būtų švaresnė, saugesnė, darnesnė? Apie aktualias šalies aplinkosaugos problemas ir iniciatyvas, jų tarptautinį kontekstą  www.verslaspolitika.lt  teiravosi aplinkos ministro Kęstučio TREČIOKO, akcentavusio ,,žalesnės“ valstybės politikos siekius.

Neseniai dalyvavote aplinkos ministrų konferencijoje Batumyje „Aplinka Europai“. Kokius Lietuvai svarbius akcentus išsakėte? Kokiomis konferencijos idėjomis, savo pastebėjimais galėtumėte pasidalinti su skaitytojais?

Batumyje pristačiau Lietuvos patirtį, kaip siekiama įgyvendinti Darnaus vystymosi darbotvarkės tikslus, naudojantis tokiais daugiašaliais aplinkosaugos susitarimais, kaip ESPO konvencija ir jos Protokolas dėl strateginio aplinkos vertinimo.

Sėkmingas šių susitarimų taikymo ir Lietuvos bendradarbiavimo su kaimyninėmis šalimis pavyzdys – tarptautinis „Rail Baltic“ projektas. Pažymėtina, kad, pasirenkant aplinkai ir gyventojų sveikatai palankius sprendinius, planuojant šios geležinkelio linijos trasą ir susijusią infrastruktūrą, itin naudingos konsultacijos su institucijomis, atsakingomis už visuomenės sveikatą ir aplinkos apsaugą.

Taip pat per apskritojo stalo diskusiją, skirtą darniam vystymuisi, supažindinau su penkiomis Lietuvos pateiktomis 2014–2023 m. iniciatyvomis, kuriomis mūsų šalis prisideda prie žaliosios ekonomikos skatinimo Europos regione ir įgyvendina pasaulinės Darnaus vystymosi darbotvarkės 2030 tikslus.

Nuo 2013 m. sparčiai plėtodama senų daugiabučių renovacijos mastą pagal naują finansinį modelį, Lietuva didina tokių namų energinį efektyvumą. Sukaupta patirtis rodo, kad labai sumažėja atnaujintų namų šildymo sąnaudos, juose iš esmės pagerėja gyvenimo sąlygos.

Stengdamasi kuo tausiau naudoti gamtos išteklius, mūsų šalis siekia, kad kuo daugiau komunalinių atliekų būtų išrūšiuojama ir pakartotinai panaudojama. Ir toliau bus plėtojamos vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugos gyventojams, stengiantis, kad jos būtų kuo labiau prieinamos ir kokybiškos.

Miškai – vienas pagrindinių Lietuvos atsinaujinančių gamtos išteklių. Jų atkūrimas skatina taupų šių išteklių naudojimą, mažina klimato kaitą ir yra glaudžiai susijęs su Batumio konferencijoje aptariamomis pastangomis spartinti darnų vystymąsi Europos regione.

Skatinti aplinkosauginį sąmoningumą, saugomose teritorijose sukurti tinkamą infrastruktūrą – dar viena aktuali tema, atsispindinti Lietuvos iniciatyvose. Valstybinių parkų ir kitų saugomų teritorijų tvarkymas, jų pritaikymas lankyti ir populiarinti gamtos bei kultūros paveldą teikia dvejopos naudos. Viena vertus, leidžia sumažinti neigiamą rekreacinės veiklos poveikį šioms teritorijoms ir jose saugomoms rūšims, kita vertus – tinkamai išnaudoti jų galimybes. Taip skatinama regioninė ekonomika, edukacinė ir kultūrinė veikla.

Konferencijos dalyviai patvirtino Batumio švaraus oro veiksmų 2016–2021 m. planą ir dokumentą „Batumio žaliosios ekonomikos iniciatyvos 2016–2030 m.“. Šis dokumentas tapo Ekonomikos žalinimo Europos regione strateginio veiksmų plano dalimi. Be to, konferencijos metu priimta deklaracija „Žaliau, švariau, sumaniau“. Ja valstybės raginamos imtis konkrečių veiksmų ekonomikai žalinti, oro taršai mažinti, informacijos apie aplinkos būklę rinkti ir sklaidai gerinti.

Tokios ministrų konferencijos organizuojamos nuo 1991-ųjų. Batumio konferencijoje dalyvauja  900 aplinkos apsaugos atstovų iš 56 šalių, JTEEK narių, taip pat nevyriausybinių ir verslo organizacijų. Šis renginys suteikia galimybę aplinkos ministrams ir kitiems aukšto lygmens dalyviams priimti suderintus politinius sprendimus aplinkos apsaugos ir darnaus vystymosi prioritetams Europos regione įgyvendinti.

Kaip pastaruoju metu sprendžiamos klimato politikos aktualijos?

Lietuvos klimato kaitos politika formuojama, atsižvelgiant į tarptautiniais susitarimais (Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos (JTBKKK) formatu)  ir ES strateginiais dokumentais, teisės aktais reglamentuojamus tikslus ir uždavinius.

Antruoju JTBKKK Kioto protokolo Dohos pakeitimu nustatytu įsipareigojimų etapu 2013–2020 m. visos ES valstybės narės, tarp jų ir Lietuva,  bendrai įsipareigojusios sumažinti išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų (toliau – ŠESD) kiekį 20 proc., lyginant su 1990 m. lygiu. Be to, ES kartu su kitomis pasaulio  valstybėmis, įgyvendindama 2015 m. patvirtintą Paryžiaus klimato kaitos susitarimą, sieks mažiausiai 40 proc. išmetamųjų ŠESD sumažinimo tikslo iki 2030 m., lyginant su 1990 m., ir ilgalaikio švelninimo tikslo – išlaikyti pasaulinės temperatūros kilimą žemiau 2°C – ir siekti 1,5°C tikslo, pasiekiant klimato neutralumą antroje šio amžiaus pusėje.

Siekiant įgyvendinti tarptautiniuose ir ES teisės aktuose Lietuvai nustatytus išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimo tikslus, vykdomi 2012 m. Seimo patvirtintos Nacionalinės klimato kaitos valdymo politikos strategijoje įtvirtinti klimato kaitos švelninimo ir pritaikymo prie klimato kaitos tikslai ir uždaviniai iki 2050 m.

Strategijai įgyvendinti  Vyriausybės nutarimu patvirtintas Nacionalinės klimato kaitos valdymo politikos strategijos 2013–2020 metų tikslų ir uždavinių įgyvendinimo tarpinstitucinis veiklos planas, kuris nustato išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimo ir prisitaikymo prie klimato kaitos priemonės visose Lietuvos ūkio (pramonė, energetika, žemės ūkis, transportas, atliekų tvarkymas ir kt.) srityse. Strategijos tikslai ir uždaviniai integruoti į atskirų  Lietuvos ūkio sektorių plėtros programas, tarpinstitucinius veiklos planus, užtikrinamas tinkamas priemonių įgyvendinimas.

Su klimato kaita susijusioms priemonėms įgyvendinti Lietuvoje numatyta panaudoti 22,6 proc. arba 1,9 mlrd. eurų Europos struktūrinių ir investavimo fondų 2014–2020 m. lėšų (ES reikalavimas – ne mažiau 20 proc. šių fondų lėšų panaudoti su klimato kaita susijusioms priemonėms). Taip pat valstybės biudžeto Klimato kaitos specialiosios programos, į kurias patenka lėšos už perleistus apyvartinius taršos leidimus (ATL) pagal ES apyvartinių tašos leidimų prekybos sistemą, naudojamos energijos efektyvumo didinimo ir atsinaujinančių panaudojimo projektams. 2011–2015 m. gauta 164,4 mln. eurų, iš kurių 151 mln. eurų panaudota energijos efektyvumo ir atsinaujančių energijos išteklių projektams finansuoti.

Šiuo metu vyksta svarstymas  ES teisės aktų ES klimato kaitos ir energetikos 2030 m. tikslams, tarp jų mažiausiai – 40 proc. – išmetamųjų ŠESD sumažinimo tikslui, įgyvendinti: ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos (ES ATLPS) direktyvos pakeitimas, artimiausiu metu bus pateiktas sprendimas dėl ES valstybių narių ŠESD mažinimo tikslų ES ATLPS nedalyvaujančiuose sektoriuose 2021–2030 m. laikotarpiu.

Siekiant  minėtuose ES teisės aktuose Lietuvai įtvirtintų ambicingų išmetmųjų ŠESD mažinimo tikslų, prioritetas bus teikiamas investicijoms į mažai taršias technologijas, numatoma palaipsniui atsisakyti iškastinio kuro naudojimo, tuo pačiu didinant energijos efektyvumą, atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimą. Lietuva privalės atsisakyti subsidijų iškastiniam kurui ir daug ŠESD bei oro teršalų išskiriančios infrastruktūros finansavimo mokesčių mokėtojų pinigais.

Kas nuveikta, kad aplinkosaugininkai galėtų dirbti efektyviai ir saugiai?

Užtikrinant tinkamą aplinkos apsaugos valstybinės kontrolę vykdančių institucijų reprezentavimą ir gerinant pareigūnų darbo kokybę, 2015 m. baigtos rengti techninės specifikacijos ir paskelbti viešieji pirkimai aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų uniforminei aprangai įsigyti. Pasirašytos ilgalaikės (36 mėnesių) sutartys su tiekėjais. Šiuo metu uniformomis yra aprūpinti 467, t. y. visi šiuo metu dirbantys aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai.

Taip pat siekiant apsaugoti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų sveikatą, gyvybę ir saugumą, esant ypatingoms sąlygoms, organizuotas tarnybinių šaunamųjų ginklų pirkimas. Nupirkta 160 vnt. trumpųjų šaunamųjų ginklų (pistoletų) ,,Walther PPQ“ su dėtuvėmis, dėklais ir valymo komplektais.

Padidinus baudas už administracinius teisės pažeidimus padaugėjo incidentų, kai pažeidėjai pasipriešina aplinkos apsaugos kontrolės pareigūnui. Todėl kaip alternatyvą šaunamajam ginklui Aplinkos ministerija nusprendė įsigyti elektros šoko įtaisų su iššaunamosiomis adatomis, lanksčiais laidais sujungtomis su aukštos įtampos elektros energijos šaltiniu. 2016 m. pavasario sesijoje Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. IX-705 7 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuris suteikia teisę aplinkos apsaugos pareigūnams naudoti specialiąją priemonę – prietaisą „Taser“.

Vykdami į iškvietimus ar dalyvaudami reiduose aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai procesą fiksuoja vaizdo kameromis. Reikalui esant filmuota medžiaga pridedama prie bylos ir tampa svariu įrodymu nagrinėjant bylą. Vaizdo kameros – taip pat gera prevencinė priemonė bendraujant su pažeidėjais.

Racionaliai naudojant valstybės turtą ir siekiant išvengti piktnaudžiavimo atvejų, visuose tarnybiniuose Aplinkos ministerijos automobiliuose yra įdiegtos GPS sistemos. Sistema leidžia realiu laiku matyti, kur yra transporto priemonė, kokį atstumą nuvažiuoja ir t. t.

Aplinkos apsaugos valstybiniai inspektoriai yra aprūpinti tarnybiniais automobiliais. Dalis automobilių yra didelio pravažumo. Ten, kur automobilis nepravažiuoja, inspektoriai naudoja vikšrinius keturračius. Vandens keliams inspektoriai naudoja katerius ir valtis.

Aplinkos apsaugai iš oro aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai turi įsigiję ir dronus (bepiločius orlaivius). Juos naudojant taupomas laikas, ištekliai ir pasiekiamas maksimalus rezultatas.

Dar viena priemonė, padedanti aplinkos apsaugos valstybiniams inspektoriams saugoti gamtą ir laiku pastebėti pažeidėjus, yra slaptos kameros. Minėtos kameros daugiausia naudojamos kovojant su brakonieriais, t. y. kai turima informacija apie tai, kad vandens telkinyje ar miško plote gali būti brakonieriaujama, bet pažeidėjų vietoje nėra galimybės sulaikyti, yra paliekamos slaptos kameros, kuriose įrengti judesio davikliai, ir vaizdas realiu laiku perduodamas į mobilųjį telefoną ar kompiuterį, todėl inspektorius gali labai operatyviai sureaguoti i pažeidimą ir sulaikyti pažeidėją.

Palengvinant aplinkos apsaugos valstybinių inspektorių darbą, yra nupirkti mobilūs spausdintuvai. Taigi inspektorius pažeidėjui administracinį teisės pažeidimo protokolą gali atspausdinti pažeidimo padarymo vietoje, taip taupant laiką ir išteklius.

Atsižvelgiant į 2012 m. spalio 11 d. Bendradarbiavimo sutarties Nr. 16-2-12-20/2KS-10 tarp Aplinkos ministerijos ir Lietuvos kariuomenės 2.3 ir 2.4 punktų vykdymą, kartu su Valstybine aplinkos apsaugos tarnyba parengtas Lietuvos kariuomenės sraigtasparnių („Eurocopter“ AS365N3+ „Dauphin“) naudojimo aplinkos stebėjimui ir kontrolei grafikas 2016 m. Aplinkos ministerijos institucijos turės ne mažiau kaip 75 skrydžių valandas. Šiuo metu jau yra įvykę 17 skrydžių. Tai labai palengvina pareigūnų darbą, nes skrydžių metu per trumpą laiką apžiūrimos didelės teritorijos, pažeidimai fiksuojami vaizdo kameromis, surinkta informacija analizuojama ir imamasi priemonių nustatyti skrydžio metu užfiksuotus pažeidėjus.

Baudos, skiriamos brakonieriams – kaip vertinate jų dydį ir poveikį pažeidėjams?

Nuo 2014 m. gegužės 28 d. taikomos griežtesnės nuobaudos už  „šiurkščius“ žvejybos ir medžioklės reikalavimų pažeidimus. Sugriežtinta atsakomybė už mėgėjų žvejybos taisyklių pažeidimus, padarytus panaudojant draudžiamus žvejybos įrankius ar draudžiamu būdu, bei neteisėtą žvejybos įrankių, kuriuos naudoti draudžia teisės aktai, laikymą. Už šiuos pažeidimus numatyta bauda nuo 115 iki 289 eurų – su šių įrankių ir priemonių konfiskavimu. Anksčiau už šiuos pažeidimus grėsdavo atsakomybė nuo 58 iki 203 eurų su įrankių ir priemonių konfiskavimu.

Išskirta atsakomybė už limituotos žvejybos reguliavimo priemonių ir sąlygų pažeidimus, kuriuos padarius gresia bauda nuo 86 iki 579 eurų. Anksčiau tokie pažeidimai buvo kvalifikuojami kaip mėgėjų žvejybos reikalavimų pažeidimai ir užtraukdavo atsakomybę – įspėjimą arba baudą nuo 7 iki 57 eurų. Taip pat sugriežtinta atsakomybė ir už medžioklės reikalavimų pažeidimus, numatytas net transporto priemonių, kuriomis gabenami neteisėtai sumedžioti gyvūnai, konfiskavimas. Per 2014 m. paimta ir konfiskuota 12 automobilių, per 2015 m. – 14.

Tačiau, kaip būtų gaila, tai neatgraso žvejojančių ir medžiojančių asmenų nuo nusižengimų, kadangi išaiškintų pažeidimų gyvūnijos išteklių naudojimo srityje skaičius kinta labai nedaug ir sudaro apie 4 000 pažeidimų per metus. Pažymėtina, kad 2015 m. nustatyta 4 proc. daugiau gyvūnijos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų nei 2014 m., taip pat 2015 m. skirta 31 proc. daugiau administracinių baudų už gyvūnijos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus nei 2014 m.  Iš jų – 24 proc. daugiau už žvejybos ir 66 proc. daugiau – už medžioklės reikalavimų pažeidimus.

2015 m. paimta 10 proc. daugiau neteisėtai naudotų tinklinių ne mėgėjų žvejybos įrankių nei 2014 m., taip pat 41 proc. daugiau mėgėjų žvejybos įrankių, ir 38 proc. daugiau vandens transporto priemonių. Atkreiptinas dėmesys, kad 2015 m. paimti 5 vnt. neteisėtai laikytų ir naudotų elektros žvejybos įrankių ir įrangos, kai 2014 m. šios įrangos buvo paimta tik 2 vnt.

Taip pat svarbu paminėti, kad nuo 2014 m. visoje Lietuvoje aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai yra pasirengę reaguoti į gautus pranešimus apie aplinkosaugos pažeidimus nedarbo metu. Valstybinėje aplinkos apsaugos tarnyboje įkurtas Informacijos priėmimo ir valdymo centras, dirbantis 24/7 režimu, per parą vidutiniškai gauna apie 60 piliečių pranešimų apie gamtai daromą žalą. Visoje Lietuvos teritorijoje po darbo valandų, švenčių dienomis ir savaitgaliais būdrauja vidutiniškai 43–45 pareigūnai.

Ar dabartinį lūšių ir vilkų skaičių Lietuvoje galėtumėme vadinti optimaliu? Kaip sekasi jį reguliuoti?

Atsakyti į šį klausimą nėra paprasta.

Optimalus vilkų populiacijos dydis vertintinas dviem aspektais: gamtiniu ir įtakos žemės ūkiui. Tačiau, manyčiau, kad mums pavyksta rasti balansą tarp šių abiejų požiūrių. Siekdama palaikyti optimalaus dydžio vilkų populiaciją, kiekvienais metais, atsižvelgusi į vilkų populiacijos dydį ir ūkiniams gyvūnams daromos žalos dydį, Aplinkos ministerija nustato leistiną vilkų sumedžiojimo limitą. Tačiau, matyt, vien medžiodami vilkus, neišspręsime ūkiniams gyvūnams jų daromos žalos mažinimo klausimo. Pasigendame aktyvesnio ūkininkų indėlio taikant prevencijos priemones, kurios leistų sumažinti vilkų daromą žalą.

Su lūšimis yra kitaip. Lūšis yra Raudonosios knygos objektas, todėl Lietuvoje jų nemedžiojame. Duomenų apie lūšių daromą žalą Aplinkos ministerija neturi.

Pažymėtina, kad 2014 m. Aplinkos ministerija baigė vykdyti projektą, kurio metu lūšys buvo veisiamos nelaisvėje ir vėliau į gamtą paleista 17 lūšių.

Kodėl buvo siūlyta naikinti Generalinę miškų urėdiją? Kaip vertinate jos esamą struktūrą ir veiklą?

Į šį klausimą, matyt, geriausiai galėtų atsakyti įstatymo projekto teikėjas (Seimo narys A. Palionis). Galiu tik paminėti, kad nei Aplinkos ministerija, nei Vyriausybė tokiam siūlymui nepritarė. Jis buvo nelogiškas jau vien tuo požiūriu, kad buvo siūlyta panaikinti valstybinių miškų ūkinio valdymo instituciją – Generalinę miškų urėdiją – visiškai nesvarstant apie viso valstybinių miškų ūkio valdymo optimizavimą.

Be to, šios institucijos funkcijų perdavimas Valstybinei miškų tarnybai, kuri vykdo valstybinę miškų kontrolę visų nuosavybės formų miškuose ir negali būti atsakinga už ūkinės veiklos organizavimą, prieštarautų kompetencijų atskyrimo ir skaidraus valdymo principams.

Generalinė miškų urėdija savo veiklą vykdo vadovaudamasi Miškų įstatymu ir aplinkos ministro tvirtinamais nuostatais ir, manau, kad su savo funkcijomis  – koordinuoti ir organizuoti miškų urėdijoms priskirtų valstybinių miškų atkūrimą, priežiūrą, apsaugą ir miško išteklių naudojimą – susitvarko neblogai. Kalbėti apie bet kurios valdymo grandies veiklos gerinimą visada galima, bet valstybinio miškų ūkio atveju tai reikės daryti kompleksiškai vertinant Generalinės miškų urėdijos ir visų miškų urėdijų veiklos optimizavimo galimybes, kaip Lietuvai yra rekomendavę Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos ekspertai.

Su kokiomis problemomis susiduria saugomų teritorijų šeimininkai?

Valstybė įsteigė šias teritorijas, siekdama išsaugoti vertingiausius gamtos kampelius, sudaryti sąlygas visuomenei poilsiauti, pažintiniam turizmui vystyti,  galų gale stodami į Europos Sąjungą  įsipareigojome  saugoti tai, kas saugoma visos Europos  bendrijos mastu. Tai  Lietuvos  indėlis į ES aplinkosaugos aruodą.

Tad kas tie saugomų teritorijų šeimininkai – valstybė, savivaldybės, parkų  direkcijos ar  žemės  valdytojai – miškų urėdijos ar vietos  ūkininkai? Aplinkos ministerijos misija – kurti palankią teisinę  aplinką, kad žmogus norėtų tausoti krašto gamtą ir galėtų mėgautis išsaugota aplinkos harmonija. Pagrindinis siekis yra sukurti  tokią  sistemą,  kad parkais rūpintųsi ne tik Aplinkos ministerija ir jai pavaldžios institucijos, pavyzdžiui, VSTT (Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba), parkų  direkcijos, bet ir vietos gyventojai, savivaldybės.

Tam tikroje vietoje  gyvenantys žmonės turi jausti, kad šios teritorijos gyvybingumas, gamtos turtų išsaugojimas priklauso ir nuo jų pačių: čia jie turi užtikrintą galimybę gyventi švarioje aplinkoje, vystyti tokią ūkinę veiklą, kuri prisidėtų prie paukščių, retų augalų buveinių ar savito kraštovaizdžio išsaugojimo. Ir jie, pasinaudodami kompensacijų Saugomų teritorijų sistema, parkų teikiamu įvaizdžiu bei sukurta infrastruktūra, gali turėti gyvybingus ekologinius ūkius, vystyti turistų apgyvendinimo, maitinimo, aptarnavimo, pažintinių kelionių organizavimo veiklas, išskirtinių produktų gamybą ir  kt.

Saugomos teritorijos statusas, uždedantis apynasrį taršios pramonės, neplaningo urbanizavimo vystymui, sukuria palankesnes sąlygas vietos gyventojų verslams. Prisiminkime Anykščių lajų taką, apžvalgos bokštų sistemą (visose saugomose teritorijose  jų  skaičius pasiekė 30), gamtoje įrengtus ir visiems prieinamus pažintinius  maršrutus, parkų lankytojų centrus (daugelyje jų vietos bendruomenės gauna patalpas, reklamuojamos paslaugos, parduodama vietos ūkininkų ir tautodailininkų produkcija, o kai kur bendruomenių nariai  juose gauna darbo vietas ar savanoriauja).

Aišku, žiniasklaidoje daugiau girdisi skandalų, dažnai atsklidusių iš anksčiau arba susijusių su tam tikromis pirmtakų klaidomis: kažkam sklypas suformuotas ar sąlygos statybai suteiktos nesilaikant visų teisės aktų, kažkas pasistatė per didelį namą, įsibrovė į draustinio ribas, užtvėrė pakrantes, vis nesibaigia teismų procesai Kuršių  nerijoje. Tačiau visos saugomų teritorijų sistemos apimties prasme tai nėra dideli mastai, o labiau pavieniai atvejai.

Pagrindinė problema – dar mažai komunikuojama tarp institucijų ir su žmonėmis, dažniausiai kalbame apie įvykusius pažeidimus, įsisenėjusias problemas, mažai – apie galimybes, alternatyvas. Saugomos teritorijos yra ta pati Lietuvos Respublikos teritorija, tik čia greta bendrųjų reikalavimų teisės aktais yra nustatytos ir specifinės taisyklės ūkininkavimui, statybai, išteklių eksploatavimui. Kol nebaigta žemės reforma, nenusistovi kaimo bendruomenių tradicijos, draudimai, ir kitoks  reguliavimas yra būtinas. Aišku, didžioji dalis problemų susijusi su žemės reforma ir jos pasekmėmis: nuosavybės perkėlinėjimu (galimybe žemės sklypą „perskraidinti“ į valstybinius parkus), sklypų formavimu iki pat vandens telkinio, sklypų skaidymu, žemės naudojimu  ne pagal paskirtį. Tai labai psichologiškai neigiamai paveikė kaimo žmones, išbalansavo vietos bendruomenes, kai kur „naujakuriai“ tapo gražiausių paežerių, paupių, buvusių  bendrų  maudyklų savininkais, jau kaimo veidą kuriančia dauguma.

Dažnam nepatinka nė siekis valstybiniuose parkuose formuoti regiono tradicijas atitinkančią architektūrą – per šimtmečius patikrintą, labiau derančią kraštovaizdyje, santūrių dydžių, proporcijų ir iš regione būdingų medžiagų. Beje, tenka pripažinti, kad pastaruoju metu keičiantis visuomenei, tokio pobūdžio konfliktų vis mažėja, ir prie to daug prisideda prasiplėtęs mūsų visuomenės akiratis – tiek po pasaulį keliaujantys, tiek iš darbų užsienyje sugrįžę žmonės suvokia, kad būtent tradicinė sodyba yra labiausiai vertinama.

Kas labiausiai teršia Lietuvos vandenis ir kaip su tuo kovojama?

Pagrindiniai paviršinių vandens telkinių būklei neigiamą įtaką darantys veiksniai yra žemės ūkio veiklos metu susidaranti pasklidoji tarša ir sutelktoji tarša (miestų ir gyvenviečių nuotekų valymo įrenginių tarša).

Lietuvos vandentvarkos ūkis nuo 2000 m. nuotekų tvarkymo srityje daugiausia pasistūmėjo į priekį. 2000–2013 m. į vandentvarkos sektorių investuota apie 0,84 mlrd. eurų ES lėšų (2,9 mlrd. litų). Nutiesta 2 953 km naujų nuotekų surinkimo tinklų ir 2 231 km naujų vandentiekio tinklų, dėl to padidėjo vandens paslaugų prieinamumas gyventojams.

Neišvalytų nuotekų kiekis dėl įgyvendinamų nuotekų tvarkymo projektų Lietuvoje nuolat mažėja. 2013 m. iki Nuotekų tvarkymo reglamente nustatytų reikalavimų buvo išvalyta 95,6 proc. surenkamų nuotekų (2002 m. siekė 21 proc.). Diegiant šiuolaikiškus nuotekų valymo įrenginius, labai sumažėjo į aplinką išleidžiamų teršalų kiekis. Nors bendras nuotekų kiekis sumažėjo nedaug, nuo 2007  iki 2012 m. organinių teršalų, azoto ir fosforo junginių, kurie sukelia vandens telkinių žydėjimą, išleidimas su nuotekomis sumažėjo atitinkamai 60 proc., 36 proc. ir 56 proc.

2014–2020 metų laikotarpiu dalis ES lėšų skiriama geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtrai ir renovacijai gyvenvietėse, turinčiose nuo 200 iki  2 000 gyventojų, todėl tarša nuotekomis mažės ir ateityje.

Žemės ūkio taršos poveikis pasireiškia didelėmis, geros ekologinės būklės kriterijų neatitinkančiomis nitratų ir bendrojo azoto koncentracijomis paviršiniuose vandens telkiniuose. Dėl reikšmingo ir itin plataus masto žemės ūkio taršos poveikio vandens telkinių būklei yra būtinas tiek naujų privalomų tręšimo reikalavimų nustatymas, tiek intensyvesnis agronominių bei inžinerinių žemės ūkio taršos mažinimo priemonių taikymas rizikos vandens telkinių baseinuose. Žemės ūkio taršos problemai spręsti šiuo metu rengiamame Vandenų srities 2016–2021 metų plėtros programos priemonių plane siūloma patvirtinti daugiau kaip 10 priemonių, padėsiančių sumažinti žemės ūkio veiklos poveikį vandens telkinių kokybei.

Mažiau įtakos turi kiti veiksniai – tokie, kaip antrinė tarša, atsirandanti dėl ilgalaikės praeities taršos, hidromorfologiniai vandens telkinių pokyčiai, atsirandantys dėl žemių sausinimo (melioracijos), hidroelektrinių ir upių tvenkimo poveikių, tarptautinė tarša, kurią sudaro iš kaimyninių šalių patenkantys teršalai.

Ar efektyvios baudos, taikomos oro teršėjams?

Neretai neįmanoma tiksliai įvertinti, kiek teršalų buvo išleista į aplinką, ir apskaičiuoti, kokios žalos aplinkai buvo padaryta. Dėl taršos sklaidos ir absorbavimo tai dar sunkiau padaryti esant ilgalaikiam aplinkos teršimui.

Labai dažnai piktybiški pažeidėjai išsisukdavo naudodamiesi esama situacija, ir žala aplinkai likdavo neatlyginta, todėl dar 2014 metų pabaigoje panaikintos simbolinės baudos už aplinkos teršimą ir nustatyti minimalūs žalos įkainiai. Jei tik yra akivaizdžių faktų, kad žalos aplinkai buvo padaryta, aplinkosaugininkai šiuo metu pritaiko minimalius aplinkai padarytos žalos įkainius. Išvengta tokios situacijos, kai  pareigūno darbas, laboratoriniai tyrimai ir dokumentacija valstybei kainuoja daugiau nei skiriama bauda.

Pavyzdžiui, šiuo metu teršalų išleidimas į atmosferą be nustatyta tvarka išduoto leidimo pažeidėjui kišenę gali patuštinti nuo 57 iki 579 eurų. Jei lyginsime mūsų turimus duomenis, tai šių pažeidimų skaičius auga kasmet, o baudos neatbaido. 2014 metų duomenimis, buvo skirta 62 baudų už 8 210 eurus, o 2015 metais – 70 baudų, kurių bendra suma – 10 992 eurai.

Šiuo metu aplinkosaugininkai pagal ATPK straipsnius gali bausti už teršalų išleidimą į atmosferą, atmosferą teršiančių medžiagų valymo įrenginių eksploatavimo taisyklių pažeidimus ir tokių įrenginių nenaudojimą (baudos dydis – nuo 115 iki 231 eurų), transporto ir kitų judamų priemonių, viršijančių išmetamų teršiančių medžiagų kiekio ribinius dydžius, išleidimą eksploatuoti (baudos dydis – nuo 57 iki 289 eurų), transporto ir kitų judamų priemonių, viršijančių išmetamų teršiančių medžiagų kiekio ribinius dydžius, eksploatavimą (baudos dydis – nuo 28 iki 144 eurų), atmosferos apsaugos reikalavimų pažeidimą deginant atliekas (baudos dydis – nuo 28 iki 115 eurų).

Džiugu, kad žmonių, deginančių atliekas, kasmet mažėja. Jei pažvelgsime į 2013 metus, nepaklusniems piliečiams buvo skirta 182 baudos,  2014 metais – 149 baudos, 2015 metais – 147. Deja, to negalime pasakyti, kai kalba pakrypsta apie aplinkosaugos reikalavimų laikymąsi, kai deginama sausa žolė, nendrės, šiaudai, laukininkystės ar daržininkystės atliekos. Baudos už šio tipo nusižengimus svyruoja nuo 28 iki 347 eurų. 2014 metais tokių baudų aplinkosaugininkai skyrė 263, 2015 metais – 255.

Kas mėnesį – po pusšimtį renovuotų namų Lietuvoje: daug ar mažai? Ar tenkina tempai, kuriais įsisukę renovacijos darbai?

50 daugiabučių kas mėnesį – tai yra tikrai daug. Siekti dar didesnių apimčių būtų gal net ir rizikinga – statybų bendrovės, dirbančios su renovacijos projektais, greičiausiai nebūtų pajėgios jų įgyvendinti.

Kalbant apie rangos darbų kokybę, svarbu pažymėti, jog prieš kelerius metus buvo detaliai peržiūrėta ir gerokai sugriežtinta statybų kokybės priežiūros ir kontrolės sistema. Jeigu anksčiau atnaujinamo namo priežiūra buvo atiduota tik į vieno techninio prižiūrėtojo rankas, tai šiandien pastarojo veiklą tikrina ne tik namo gyventojai, bet ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija bei Būsto energijos taupymo agentūra.

Tai, jog naujai sukurta renovacijos kokybės priežiūros sistema yra iš tiesų veiksminga, rodo konkretūs rezultatai. Patikrų, kurios vykdomos kiekviename atnaujinamame name, metu esminiai pažeidimai buvo pastebėti vos keletą kartų – daugeliu atvejų fiksuota tik techninių klaidų ir neesminių pažeidimų.

Aplinkosaugos vizija dešimtmečiui į priekį – kokią ją regite? Kokios svarbios permainos reikalingos šalies aplinkosaugos srityje?

Jei reikėtų trumpai apibūdinti aplinkosaugos viziją, tai būtų vizija, įrašyta pernai Seimo patvirtintoje Nacionalinėje aplinkos apsaugos strategijoje, ir kurios link einame ir eisime ne vieną dešimtmetį. Tai siekis, kad aplinka būtų sveika, švari ir saugi, darniai tenkinanti visuomenės, aplinkosaugos ir ekonomikos poreikius.

„Žalesnė“ valstybės politika, aplinkai draugiškas vartojimas, gamtos tausojimas ir jos turtų saikingas naudojimas bei atsakingas verslas – svarbūs pagalbininkai siekiant šios vizijos. Tikiu, kad pasieksime tokią visuomeninių santykių reguliavimo brandą, kai kiekvienas jos narys norės, galės saugoti gamtą, ir tai jam daryti apsimokės, kad darnaus vystymosi principus išpažins ir aktyviai taikys ne tik aplinkosaugininkai, bet ir pramoninkai, ūkininkai ir, svarbiausia, kova su klimato kaita pradės duoti rezultatų.

Ateinantis dešimtmetis svarbus tuo, kad turėsime įgyvendinti tai, ką esame suplanavę iki 2020 metų, išgryninti tikslus, uždavinius ir priemones 2030 metams visose aplinkosaugos srityse ir ne tik pradėti, bet ir gerokai įpusėti juos įgyvendinti. Laukia labai griežtų oro taršos mažinimo tikslų, atliekų tvarkymo, vandens telkinių būklės gerinimo, miškų plotų ir jų išteklių gausinimo užduočių įgyvendinimas. Reikšmingą indėlį turėsime įdėti siekdami įgyvendinti oro taršos mažinimo ir klimato kaitos švelninimo tikslus 2030 m. Tam, kad išlaikytume produktų, medžiagų ir išteklių vertę, sumažintume atliekų kiekį, bus reikalinga numatyti naujus žiedinės ekonomikos tikslus.

Turime galimybę ES 2014–2020 metų finansinės paramos lėšomis pagerinti aplinkos kokybę plačiąja prasme. Labai svarbu, kad šią, matyt, didžiausią paramą tinkamai išnaudotume: sėkmingai įgyvendintume atliekų sektoriaus, vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo modernizavimo ir plėtros, oro kokybės valdymo ir taršos mažinimo 5 didžiuosiuose šalies miestuose, klimato kaitos švelninimo projektus visuose šalies ūkio (energetikos, pramonės, transporto, žemės ūkio ir kt.) sektoriuose, renovuotume energiniu požiūriu neefektyviausius pastatus, pagerintume vandens telkinių, dirvožemio, oro kokybę, sukurtume stipresnę gamtos išteklių, biologinės ir kraštovaizdžio įvairovės apsaugos sistemą, toliau nuosekliai didintume miškų potencialą įveisdami naujus miškus ir gerindami esamų miškų kokybę.

Nuolat išsakome savo aplinkosauginį „matymą“ (poziciją) ir dėl kitų institucijų ES ir kitokios paramos lėšomis planuojamų įgyvendinti projektų, ypač susijusių su energijos gamybos įrenginių atnaujinimu dėl energijos vartojimo efektyvumo didinimo, oro taršos, klimato kaitos poveikio mažinimo.

Džiugina visuomenės ir verslo, apskritai – visos valstybės, didėjanti aplinkosauginė branda, tačiau pasaulyje sparčiai vykstantys klimato kaitos ir kiti globalūs pokyčiai skatina ieškoti lanksčių, inovatyvių, operatyvių, bet kartu ir toliaregiškų sprendimų. Todėl ir aplinkos apsaugos sistema turi būti kuo geriau suderinta.

Glaudus tarpinstitucinis ir tarptautinis bendradarbiavimas, kryptingesnis aplinkos politikos integravimas į kitus sektorius, visuomenės aplinkosauginio sąmoningumo didinimas ir aktyvus dalyvavimas formuojant ir įgyvendinant aplinkos politiką, sėkmingas informacinių ir kitų technologijų, mokslinių tyrimų pritaikymas aplinkosaugoje, veiksmingos aplinkos kontrolės ir monitoringo sistemos, darnus teritorijų planavimas, principo „teršėjas, vartotojas moka“ įgyvendinimas – instrumentai, padėsiantys prisitaikyti prie permainų ir pasiekti Strategijoje numatytą aplinkos viziją.

BFL (Aplinkos ministerijos archyvai) nuotraukos