Gintautas Kniukšta

Į „Verslo ir politikos“ klausimus atsako Bronius Markauskas, paskirtasis žemės ūkio ministras, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) tarybos narys, ūkininkas, LR žemės ūkio rūmų vicepirmininkas. Agroeta.lt nuotr.

56-erių metų B. Markauskas 1985 m. baigė tuometinį Kauno politechnikos institutą, kur įgijo inžinieriaus elektriko specialybę. Vėliau 5 metus jis dirbo Kauno gelžbetoninių konstrukcijų gamybos bendrovėje „Aksa“, o nuo 2000 m. ūkininkauja gimtajame kaime. 2003 m. jo pienininkystės ūkiui išduotas Europos Sąjungos sertifikatas.

Prieš įkurdamas savo ūkį, 1999 m. B. Markauskas buvo išrinktas Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos, 2006 m. – Žemės ūkio rūmų pirmininku, o po trejų metų perrinktas antrajai kadencijai.

Pastaruoju metu B. Markauskas buvo šios organizacijos vicepirmininkas. Keturis kartus buvo rinktas į Klaipėdos rajono savivaldybės tarybą. 2006 m. jis turėjo galimybę tapti Seimo nariu, kai mandato atsisakė Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos narys Kazys Bobelis.
***
Gerbiamasis ministre, kokių darbų pirmiausiai imsitės pradėjęs vadovauti vienai pagrindinių šalies ministerijų? Ką daryti, kad šią ministeriją aplenktų skandalai, kurių pastaraisiais metais buvo ypač gausu?

Pradėsiu nuo audito reikalų. Visuomenei būtina pasakyti, kokį palikimą gavome, ką reikia nedelsiant taisyti, kaip gyvensime ateityje, kaip spręsime finansinius reikalus, kaip kalbėsimės su Briuseliu dėl paramos žemės ūkiui, – juk jau ne pirmus metus užsimenama, kad žemdirbiams ji bus mažinama.

Kita vertus, turi ateiti laikas, kai parama turi būti vienoda tiek senbuvėms, tiek naujoms ES šalims narėms.

Klaipėdos rajone, gimtajame Trušelių kaime, ūkininkaujate jau 16 metų. Tai privalumas ar trūkumas – juk neatsiginsite draugų ūkininkų patarimų?

Pasakysiu tiesiai – esu labai gerai į žemės ūkio problemas įsigilinęs žmogus, turiu daug patirties atstovaudamas žemdirbių interesams ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, manau, kad tai bus labai naudinga ministro poste.

Darysiu viską, kad socialinis dialogas tarp ministerijos ir žemdirbių organizacijų būtų labai stiprus, kad valdininkai girdėtų kaimo žmonių nuomonę, žinotų jų skaudulius. Pastaraisiais metais jų nuomonė nelabai buvo girdima, gal tik dešimtadalį problemų ministerija išgirsdavo.

Dėl ko labiausiai nerimaujate?

Pats esu ūkininkas ir labai gerai išmanau ūkininkavimo srities įstatymų bazę. Atstovavau „Copa Cogeca“ posėdžiuose, taigi turiu tarptautinio darbo patirties.

Laukia labai daug iššūkių. Bus sunku dirbti, siekiant suderinti perdirbėjų ir žemdirbių pozicijas. Matau reikalo esmę, nežadu veltis į smulkmenas. Esu racionalus, vadovaujuosi sveika logika, o ne emocijomis.

Žemės ūkio darbo patirtis bus vienareikšmiškai labai naudinga ministro darbe. Kooperatyvo „Pienas LT“ valdybos pirmininkas Naglis Narauskas BNS teigė, kad bendras darbas su B. Markausku kooperatyvo valdyboje vyko konstruktyviai, o jo ūkininkavimo ir atstovavimo ūkininkams patirtis bus labai naudinga, dirbant ministru. Vadinasi, sėkmė jau garantuota?

Nuoseklumas, geras situacijos suvokimas – stipriosios mano savybės. Žemdirbių bendruomenė yra labai įvairi – teks dirbti ne tik su Lietuvos, bet ir užsienio įmonėmis. Tikiuosi ūkininkų palaikymo sudėtingose situacijose.

Kodėl, Jūsų nuomone, žmonės balsavo už LVŽS?

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos žemės ūkio politikos programa tapo Vyriausybės programos pagrindu. Tai reiškia, kad žemės ūkio politikoje atsiras nuoseklumo, ryžtingo noro kontroliuoti maisto kainos grandinę, didinti gamintojų derybinę galią, realiomis priemonėmis skatinti kooperaciją, riboti prekybininkų oligopolijas.

Turime konkrečių pasiūlymų, kaip patobulinti neseniai priimtą Pieno rinkos reguliavimo įstatymą, kad jis taptų realia ūkininkų pajamų didinimo priemone.

Puikus kaimo žmonių valios atstovavimo įrodymas – 2014 m. įvykę rinkimai į Europos Parlamentą, kurių metu rinkėjai suteikė Broniui Ropei įgaliojimus ginti jų interesus EP Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitete. Iki šiol Lietuva neturėjo tokio atstovo, nors Žemės ūkio politikai skiriama beveik pusė ES biudžeto.

Niekada nebrėžėme takoskyros tarp kaimo ir miesto. Šią prarają sukūrė valdantieji, įskaitant ES politikos formuotojus, nesugebėję tinkamai pasirūpinti Lietuvos kaimo dabartimi ir ateitimi.

Pieno rinkos krizė, nesuvaldytos maisto kainos, regioninės politikos imitacija, socialinių, medicinos paslaugų, švietimo infrastruktūros nykimas – tai tik dalis iššūkių, kurių nesugebėjo suvaldyti buvusios valdžios, o žmonės ir toliau masiškai emigruoja.

Ši situacija primena 2003 metus, kai už savo išlikimą kovoję žemdirbiai blokavo kelius. Tada vieningumu ir atkaklumu pasiekėme labai daug. Bet keršydama valdžia mus asmeniškai nubaudė, nors net Strasbūro teismas pripažino, jog tąsyk protestuodami žemdirbiai naudojosi savo pilietine teise, o ūkininkų patraukimas baudžiamojon atsakomybėn ir jų nuteisimas nebuvo proporcinga ir būtina priemonė.

LVŽS nuolat pabrėžia, kaip svarbu išsaugoti gyvybingumą tiek miestuose, tiek kaimo regionuose. Kaip žadate tą gyvybingumą suaktyvinti?

Tai reiškia, kad tinkama žemės ūkio politika turi eiti išvien su regionų plėtros, švietimo, sveikatos apsaugos politikos pokyčiais. Lietuvos kaimuose gyvena apie 30 proc. žmonių, todėl turime mąstyti strategiškai ir privalome spręsti, ar galime sau leisti žlugdyti tokį svarbų sektorių ir dar labiau paskatinti emigraciją.

Gyvybingas ir stabilus žemės ūkis yra esminė prielaida kaimiškoms vietovėms klestėti. Bankrutuojantys ūkininkai (per pastaruosius metus iš gamybos pasitraukė beveik 3000 ūkių), galvijų bandų naikinimas patvirtina galimą pieno sektoriaus žlugimą Lietuvoje. Vis gilėjanti pieno sektoriaus krizė jau kelia grėsmę valstybės savarankiškumui.

To pasekmės bus katastrofiškos ir kaimui, ir visam šalies ūkiui. Pieno gamyba – vienas pagrindinių Lietuvos realios ekonomikos ramsčių, sukuriantis apie 5 proc. BVP.