www.siandien.info; verslaspolitika.lt

Prieš 32 metus, 1993 metų rugpjūčio 31 d. Lietuvos teritoriją paliko paskutiniai okupacinės kariuomenės daliniai. Šis istorinis lūžis užbaigė pusę amžiaus trukusią mūsų valstybės okupaciją ir įtvirtino Lietuvos nepriklausomybę tarptautinėje erdvėje.

Rugpjūčio 31-oji – Laisvės diena – primena, kad laisvė Lietuvai nebuvo duotybė. Mūsų valstybės istorija liudija ilgą ir sudėtingą kovą už teisę rinktis nepriklausomą, demokratiniais principais valdomą Lietuvą.

Šią dieną prisimename ne tik brangią nepriklausomybės kainą, bet ir nueitą kelią, per kurį Lietuva išaugo į modernią ir europietišką valstybę, o jos žmonės – į brandžią demokratinę visuomenę.

Šiemet Laisvės diena Vilniuje bus paminėta iškilmingais renginiais, skirtais pagerbti Lietuvos žmonių ryžtą ir vienybę bei mūsų laisvės gynėjus.

1993-iųjų rugpjūčio 31 dieną Lietuvos teritoriją paliko Rusijos kariuomenė

Stipraus politinio spaudimo būdu Sovietų Sąjunga 1939 m. spalio 10 d. privertė Lietuvą pasirašyti Vilniaus ir Vilniaus srities perdavimo Lietuvai ir Lietuvos–Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartį.

Vadovaujantis šia sutartimi, į Lietuvą pirmąkart buvo įvestos Sovietų Sąjungos, neskaitant nepriklausomybės kovų su bolševikine Rusija, pajėgos: 16-asis ypatingasis korpusas – apie 20 000 karių, 250 lengvųjų tankų, 34 šarvuočiai, apie 200 artilerijos pabūklų, 120 lėktuvų. Įvesti sovietiniai kariniai daliniai dislokuoti Naujojoje Vilnioje, Prienuose, Alytuje ir Gaižiūnuose.

1940 m. birželio 14 d. 23 val. Sovietų Sąjunga apkaltino Lietuvą sutarties nesilaikymu ir pareikalavo į Lietuvą įsileisti dar gausesnius karinius dalinius. Sovietų kariniai daliniai perėjo Lietuvos sieną birželio 15 d., 15 val. Prasidėjo pirmoji sovietinė okupacija. Manoma, kad tuo metu Lietuvoje buvo dislokuota apie 150 000 sovietų karių.

1941 m., kilus SSRS ir Vokietijos karui, sovietinė kariuomenė buvo priversta Lietuvą palikti, tačiau 1944-ųjų liepą, stumdama vokiečius į vakarus, vėl okupavo Lietuvą. Anot Gintauto Surgailio, kiek Sovietų Sąjunga turėjo Lietuvoje kariuomenės atkūrus nepriklausomybę, tikslių duomenų nėra, tačiau 1992 m sausio 1 d., Rusijos Federacijos Šiaurės vakarų grupės pateiktais duomenimis, buvo 34, 6 tūkst. karių, apie 1000 tankų, apie 180 lėktuvų, 1901 šarvuotis. Tai sudarė penkias divizijas, 295 atskirus kovinius bei aptarnaujančius dalinius.

Sovietiniai kariniai daliniai Lietuvoje užėmė 68 000 ha plotą, arba 1,2 proc. Lietuvos teritorijos. Jie buvo dislokuoti visuose didžiuosiuose miestuose. Vilniuje buvo dislokuoti 32 stambūs kariniai objektai ir net sprogmenų sandėliai tankiai apgyventuose miesto rajonuose. Paskelbus nepriklausomybę, Lietuvai iškilo vienas pagrindinių uždavinių: pasiekti, kad svetimos šalies kariuomenė kuo greičiau paliktų jos teritoriją.

Juk valstybė, negalinti kontroliuoti savo teritorijos, negali įgyvendinti savo suvereniteto. Pasibaigus šaltajam karui ir žlugus Varšuvos paktui, atsirado galimybių spausti Maskvą priimti sprendimą išvesti okupacinę kariuomenę.

Kai kuriuos dalinius SSRS buvo priversta išvesti ar uždaryti čia esančias bazes, nesant sąlygų joms veikti, taip pat Lietuvos valdžia privertė užsidaryti karinius komisariatus, karo mokyklą Vilniuje ir kitas įstaigas.

Branduolinis ginklas, kuris teoriškai galėjo būti Lietuvoje nuo 1959 m., kai SSRS pradėjo pirmąjį bandymą, iki 1993 m. rugsėjo, kai paskutiniai Rusijos armijos daliniai paliko Lietuvą. Tačiau šį laikotarpį galima sutrumpinti nuo 1963 iki 1988 m., kai Lietuvoje buvo dislokuotos vidutinio nuotolio branduolinės raketos SS-4 ir nuo 1976 m. – modernesnės SS-20.

Sovietinės (Rusijos) kariuomenės išvedimą iš Lietuvos galima suskirstyti į du etapus:

• Iki Rusijos kariuomenės išvedimo grafiko pasirašymo 1992 m. rugsėjo 8 d.
• Rusijos kariuomenės organizuotas išvedimas.

Dar 1989 m. Lietuvos laisvės lyga ir Lietuvos persitvarkymo sąjūdis surinko 1,65 mln. parašų. 1990 m. birželio 29 d. Aukščiausioji Taryba (Atkuriamasis Seimas) priėmė pareiškimą skelbti laikiną moratoriumą 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos aktui dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo. Paskelbus šį pareiškimą buvo atšaukta ekonominė blokada ir Rusijos pusė patvirtino derybų galimybę.

Tačiau dėl Rusijos vadovybėje kilusių revizionistinių nuotaikų ir mėginimo jėga išspręsti Lietuvos klausimą, ilgą laiką vilkintos derybos, nepaisant susitikimų ir pokalbių su Rusijos karine vadovybe, taip ir neįvyko iki pat SSRS juridinio egzistavimo pabaigos.

Tik 1992 m. sausio 17 d., kai Rusijos Federacijos Aukščiausioji Taryba ratifikavo Lietuvos ir Rusijos 1991 m. liepos 29 d. sutartį dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų, tą pačią dieną Maskvoje Boriso Jelcino ir Vytauto Landsbergio susitikime buvo pasirašytas dvišalis komunikatas, kuriame buvusios SSRS kariniai daliniai oficialiai laikomi išvedamais daliniais, esančiais Rusijos Federacijos jurisdikcijoje.

1992 m. sausio 31 d. prasidėjo oficialios Lietuvos ir Rusijos delegacijų derybos dėl Rusijos kariuomenės išvedimo. Lietuvos balsu kalbėjo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio pavaduotojas, derybinės delegacijos vadovas Česlovas Stankevičius. Rusijai atstovavo Viktoras Isakovas, mėgęs naudoti agresyvią taktiką – nuolat pertraukti pašnekovą, nutraukti jo mintį ir primesti savo nuomonę.

Lietuvos pusė reikalavo atlyginti sovietinės okupacijos metu padarytą žalą, Rusijos pusė teigė, kad Sovietų Sąjungos padarytos žalos atlyginti jai nepriklauso, delegacijos vadovas net replikavo: „Kodėl nereikalaujate, tarkim, iš Turkmėnistano?“.

Lietuva reikalavo Rusijos kariuomenę išvesti dar 1992 m., o Rusija siūlė 1994 m. terminą. Lietuva su tuo nesutiko. Vykstant deryboms, rengiant Rusijos kariuomenės išvedimo grafiką, Lietuvos pusė stengėsi parengti jį taip, kad pirmiausia kariuomenė būtų išvesta iš Vilniaus, taip pat kad Lietuvą kuo greičiau paliktų oro desanto pulkai ir būtų perduoti kariniai aerodromai.

1993 m. rugsėjo 1 d. data pirmą kartą buvo pasiūlyta 1992 m. gegužės mėnesį Briuselyje vykusiame NATO ir kitų šalių gynybos ministrų susitikime. Rusijos gynybos ministras Pavelas Gračiovas šią datą paminėjo Lietuvos krašto apsaugos ministrui Audriui Butkevičiui.

Rusijos Federacijos prezidentas Borisas Jelcinas jau buvo apsisprendęs išvesti kariuomenę iki šio termino. Kariuomenę nutarta iš Lietuvos išvesti anksčiau negu iš kitų Baltijos valstybių todėl, kad Lietuva ribojosi su Kaliningrado sritimi ir reikėjo užsitikrinti tranzito sąlygas, Lietuvoje nebuvo dislokuota strateginės ginkluotės, elitinių oro desanto pajėgų reikėjo pačioje Rusijoje, Lietuva sudarė lygias sąlygas visiems Lietuvos piliečiams, nepriklausomai nuo jų kalbos ar religijos.

Lietuvos politikai rūpinosi jaunuoliais, prievarta paimtais į Rusijos kariuomenę, taip pat ir teisiamais už „dezertyravimą“, o savanoriškai tarnaujantys Rusijos kariuomenėje paskelbti netenkančiais Lietuvos pilietybės.

Iki Rusijos kariuomenės išvedimo jos kontingentas reguliariai buvo papildomas naujais šauktiniais. Rusijos kariuomenė nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atstatymo paskelbimo nesiskaitė su atkuriamos valstybės institucijomis, į jų reikalavimus reaguodavo priešiškai ir ultimatyviai, vykdė provokacijas, darė žalą gamtai. Rusija buvo keletą kartų sustabdžiusi kariuomenės išvedimą motyvuodama neva vykstančiais rusakalbių gyventojų teisių pažeidimais, tačiau tarptautinis spaudimas ir tiesioginiai telefoniniai Lietuvos politikų pokalbiai su B. Jelcinu privertė jį tęsti.

ŠALTINIS: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
(Atminimo programų skyriaus
vyriausiasis istorikas
dr. Valdas Selenis)