Seime įvyko iškilmingas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjimas, kuriame sveikinimo kalbas sakė Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, 2013 m. Laisvės premijos laureatas arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, Nepriklausomybės Akto signataras Mečys Laurinkus, 1991–1992 metais ėjęs Rusijos Federacijos valstybės sekretoriaus pareigas Genadijus Burbulis, Nacionalinio demokratijos fondo prezidentas Karlas Geršmanas, 2016 metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vytautas Anužis, Lietuvos studentų sąjungos atstovė, Mykolo Romerio universiteto studentė Aurelija Okunytė, Lietuvos mokinių parlamento atstovė, Vilniaus Žemynos gimnazijos moksleivė Rūta Liutkutė.

Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis savo kalboje pabrėžė, kad šiandien privalome vertinti, įprasminti ir išsaugoti nueitą kelią ir atliktus darbus. „Mūsų kelią lydi visų Nepriklausomybės siekusių žvilgsniai“, – sakė Seimo vadovas. Anot jo, turėti laisvę, turėti nepriklausomybę reiškia kasdieninį rūpestį.

„Kokią Lietuvą norime matyti po 20-ies, 50-ies metų? Kokius laiškus kunigaikštis Gediminas siųstų į Europą šiais laikais? Ar išsaugosime neįkainojamą savasties ir taikaus, pagarbaus buvimo kartu jausmą, kurį dovanoti gali tik gimtinės žemė? Ne tik ekonominė gerovė gali išugdyti tikėjimą Lietuva. Visų mūsų, čia gyvenusių ir gyvenančių – lietuvių, lenkų, žydų, rusų, gudų, totorių, ukrainiečių, karaimų, latvių, estų ir kitų darbai, viltys ir troškimai yra sulydyti į vieną stiprų jausmą – Lietuvą. Vardan tos Lietuvos, dėl visų mūsų ateities ir klestėjimo kurkime, telkimės, dirbkime“, – kalbėjo V. Pranckietis.

Minėjime kalbėjęs arkivyskupas Sigitas Tamkevičius atkreipė dėmesį, kad tikroji laisvė tai nėra neatsakingas savo norų tenkinimas, bet tarnavimas. „Dievas mums padovanojo laisvę ne griauti, bet statyti, ne priešų ieškoti, bet juos paversti draugais. Nors laisvė suteikia galimybę rinktis tiesą ar melą, dorą ir nedorą elgesį, bet drauge ji įpareigoja mūru stovėti už tiesą ir teisingumą. Jei kas mąsto kitaip, tas nėra supratęs, kas yra laisvė.

Kam laisvė yra tik galimybė neatsakingai rinktis ir pataikauti savimeilei, tas dar nėra laisvas, nors Lietuva jau ketvirtis amžiaus yra laisva“, – teigė 2013 m. Laisvės premijos laureatas.

S. Tamkevičiaus įsitikinimu, Laisvė yra tokia Dievo dovana, už kurią kasdien reikia mokėti didelę kainą. „Gal ne tokią, kokią mokėjo partizanai, politiniai bei sąžinės kaliniai ar pogrindžio spaudos pionieriai, bet pakankamai didelę“, – tikino arkivyskupas.

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Mečio Laurinkaus įsitikinimu, Lietuvos istorijos trajektorija neturi pradingti globaliame pasaulyje. „Praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje intelektualai kėlė diskusijas apie Lietuvos vaidmenį tarp savo kaimynių. Vienas iš variantų buvo naujiems laikams pritaikyta tilto tarp Vakarų ir Rytų idėja. Teisinga ar ne, bet tai skatino giliau ir atidžiau tyrinėti savo istoriją.

Lietuvai tapus NATO nare, ėmė plisti kitoks savo vaidmens suvokimas, vaizdžiai tariant, vos ne Vakarų Europos pasienio tvirtovė, fortas“, – sakė signataras. Ir vis dėlto, jo manymu, Lietuva artimesnė yra dialogo kultūrų tipui, su unikalia tolerancijos nuo viduramžių tradicija.

„Įsivaizduočiau Lietuvą kaip tvirtovę su nuleidžiamais, ne bet kada, dialogo tiltais. Savu būdu atgrasyti gali ir diplomatija, o visų svarbiausia, kad mes patys, o ne kas nors iš šalies, kad ir protingų žmonių kompanija, kurtume savo valstybės ateities variantus“, – akcentavo M. Laurinkus.

2016 metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vytautas Anužis palinkėjo būti geru vienas kitam, dalytis ir džiaugtis vienas kito sėkme, galėti pasiaukoti dėl kito. „Galbūt tai yra labai naivūs žodžiai, bet jeigu mes savo širdyse atrasime raktą ir atrakinsime juos, mus užlies atmintis ir mes pajausime atgimimo dvasią, su kuria atėjome į Kovo 11-ąją“, – šventiniame renginyje kalbėjo V. Anužis.

Lietuvos studentų sąjungos atstovė, Mykolo Romerio universiteto studentė Aurelija Okunytė pažymėjo, kad viena didžiausių vertybių šiandien yra laisvė, bet taip pat ji nėra atsiejama ir nuo atsakomybės. „Šiandien mes esame atsakingi už savo sprendimus tiek prieš save, tiek prieš aplinkinius ir, svarbiausia – tiek prieš mūsų valstybę. Tikiu, kad ir kokie maži mes esame, bet kiekvienas savaip prisidedame prie pasaulio, kuriame gyvename kūrimo, todėl turime jaustis atsakingais už kiekvieną savo poelgį, žodį, veiksmą ir mintį, nes jie gali nuspręsti ir kitų likimus. Taigi laisvė yra tarsi pamatas, ant kurio statomos vertybės ir dorybės ir svarbiausia – atsakomybė“, – sakė Lietuvos studentų sąjungos atstovė.

Lietuvos mokinių parlamento atstovė, Vilniaus Žemynos gimnazijos moksleivė Rūta Liutkutė savo kalboje apgailestavo dėl didelės emigracijos iš Lietuvos. „Veikti turime mes. Mes, jaunoji karta, privalome stengtis, galvoti, kurti Lietuvos, mūsų visų namų, likimą. Visų pirma turime atlikti savo pareigas, t. y., protingai išsirinkti žmones, kurie atstovautų tautos balsui. Turime išsirinkti tokius, kuriems ateityje galėtume statyti paminklus, įrengti atminimo lentas už jų darbus… Tuos, kuriuos iš tikrųjų galime vadinti herojais, kuriančiais valstybę, kurioje norėtume gyventi. Kurioje visa mūsų šeima, Lietuvos tauta, galėtų ir toliau puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius“, – akcentavo moksleivė.

Iškilmingo minėjimo pabaigoje už viso gyvenimo nuopelnus Lietuvai politiniam kaliniui, rezistentui, pogrindinės spaudos leidėjui sovietų priespaudos metais, kovotojui už Lietuvos laisvę, sąžinės bei tikinčiųjų laisvių gynėjui Petrui Plumpai įteikta skulptūrėlė „Žinia“, kuri yra sumažinta skulptūros, skirtos Kovo 11-ajai, kopija.

Kovo 11 d., šeštadienį, Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo rūmų įvyko Baltijos valstybių vėliavų pakėlimo ceremonija, skirta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti.

Kalbėdamas iškilmingos ceremonijos metu Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis pabrėžė, kad meilė Tėvynei yra mūsų galingiausias ginklas, saugantis Lietuvą amžiams.

Parlamento vadovas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną kvietė visus susirinkusius atrasti savo valstybę iš naujo, branginti svarbiausius Lietuvos istorijos momentus, didžiuotis jais.

„Sveikinu visus šios prasmingos šventės – Kovo 11-osios – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga! Esame visi reikalingi Lietuvai ir prisiminkime, kad tą nepakartojamą savasties ir taikaus, garbaus buvimo drauge jausmą saugo ir dovanoja tik laisva gimtinės žemė“, – trijų Baltijos valstybių vėliavų pakėlimo ceremonijoje sakė Seimo Pirmininkas V. Pranckietis.

Vėliavų pakėlimo ceremonijoje taip pat dalyvavo Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis, Prezidentas Valdas Adamkus, pirmasis atkurtos Nepriklausomos Lietuvos vadovas – Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis, Lenkijos Respublikos Prezidentas, pareigas ėjęs 1990–1995 metais, 1983 metų Nobelio taikos premijos laureatas Lechas Valensa (Lech Wałęsa); Moldovos Prezidentas, pareigas ėjęs 1996–2001 metais, Petru Kirilas Lučinskis; 1991–1992 metais Rusijos Federacijos valstybės sekretoriaus pareigas ėjęs Genadijus Burbulis, Seimo, Vyriausybės nariai, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, užsienio šalių diplomatinio korpuso atstovai, Lietuvos laisvės kovų dalyviai, Lietuvos kariuomenės rūšių ir pajėgų vadai, mūsų sąjungininkai – NATO padalinių Lietuvoje atstovai, Lietuvos kariuomenės kūrėjai – savanoriai, nevyriausybinių, visuomeninių organizacijų atstovai, sostinės svečiai ir vilniečiai.

Ceremonijoje taip pat dalyvavo apie 200 Lietuvos šaulių sąjungos Vilniaus rinktinės šaulių, kurie šiandien iškilmingai pasižadėjo ir prisiekė Lietuvos Respublikai.

Renginio metu Lietuvos, Estijos ir Latvijos vėliavas iškėlė Lietuvos Garbės sargybos kuopos kariai, grojo Lietuvos kariuomenės orkestras, kariai iššovė šventines salves.

Šventinės ceremonijos pabaigoje – NATO oro policijos misijos naikintuvų sveikinimo Lietuvai skrydis.

Nepriklausomybės Akto signataro Mečio Laurinkaus kalba iškilmingame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime Seime
Gerbiama Lietuvos Respublikos Prezidente, gerbiamas Seimo Pirmininke, gerbiamas faktini valstybės vadove lemiamais nepriklausomybės atkūrimo metais Vytautai Landsbergi, gerbiamas Lietuvos Respublikos Prezidente Valdai Adamkau, gerbiami pirmosios Vyriausybės nariai, gerbiami svečiai!

Gerbiamas Lechai Valensa! Jūs net neįsivaizduojate, kokį postūmį darėte Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui. Garbė Jjums! Gerbiami signatarai ir visi susirinkusieji prisiminti Kovo 11-ąją, kuri, mano manymu, yra tiek pat reikšminga kaip ir Vasario 16-oji.

Laisvė nėra tikslas, o sąlyga valstybės kūrybai. Sutelktinė kūryba kyla iš visuomenėje glūdinčio pozityvaus nusiteikimo ir energijos, kuri neatsiranda pakvietus keliolikai, nors ir protingų, žmonių. Tik iš dalies pritariu paplitusiai nuomonei, jog Lietuva atkurdama nepriklausomybę sėkmingai pasinaudojo griūvančios imperijos proga. Daug kas panašiomis progomis istorijoje naudojasi, tačiau ne visais atvejais valstybės klijuojasi.

Lietuvos visuomenę dvidešimto amžiaus išvakarėse ištiko energetinis proveržis, apsiforminęs sparčiu modernios valstybės kūrimu, prislopintas, bet iš esmės nesunaikintas okupacijos, ir vėl atsinaujinęs Sąjūdžio laikais. Gal tas proveržis atėjo iš pasionarinio (Levo Gumiliovo terminas ir teorija) postūmio Lietuvos istorijoje tryliktajame amžiuje, gal mokslo dar mažai tyrinėtais kitais kanalais, tačiau akivaizdu, jog dabartinės Lietuvos valstybės kūrimas nėra kaleidoskopinių atsitiktinių aplinkybių ar gerai sukritusių kortų pasekmė.

Lietuvos istorija turi savo pradžią, komplikuotą raidą, vidinį gyvybingumo šaltinį, savo prasmę ir misiją. Energijos protrūkis, proveržis ar sąjūdis, nesvarbu kaip pavadinsi, savaime nepasiūlo, kokiu būdu ir keliais kūrybinę potenciją realizuoti, tai priklauso nuo valdžių suvokimo ir gabumų užčiuopti giluminį visuomenės nusiteikimą, nesustoti ties buitine politika, sukurti savos istorijos trajektoriją, nepranykstančią mirgančių interesų žvaigždyne.

Deja, neatmestina ir istorijos kelionė į niekur, nemokšiškumu išbarstyta, išsklaidyta ir net išvyta į kitas šalis kūrybinė energija, kai gyvenimas daug kam, ir tiems, kuriems Sąjūdžio metas buvo aušra nerealizuotoms galimybėms, pavirto į pragyvenimą ir išgyvenimą, kai socialinės atskirtybės fone jau nepatogu ne tik fantazuoti, bet ir kalbėti aukštesnėmis temomis, kai intelektualinis projektas bet kurioje srityje paprasčiausiai priklauso nuo palankaus mecenato žvilgsnio.

Net ir paviršutiniškai žvelgiant į nueitą atkurtos valstybės kelią, buvo ir tebėra daug pačių mūsų sukurtų barjerų visuomenės kūrybinės energijos sklaidai. Paminėsiu bent tris etapus, reikšmingus praeičiai ir ateičiai.

Pirmiausias ir svarbiausias veiksmas kokybiškai naujam postūmiui į ateitį buvo santykis su artimiausia praeitimi, tada dar vadinta Tarybų Lietuva. Pradėjusi milžiniškos apimties darbą dar Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse Juzeliūno komisijoje, Lietuva, tirdama buvusios santvarkos nusikaltimus, padarė daugiausia iš visų sovietų terorizuotų valstybių.

Deja, antroji atsisveikinimo su praeitimi dalis, pavadinta liustracija, neatnešė visuomenei nei vidinės satisfakcijos, nei atvėrė kelią į praeities šešėlių nepersekiojamą valstybės kūrybą. Sąjūdžio laikais pasikvietėme „buvusius“, tiesiogiai su teroru nesusijusius, kurti kitokią Lietuvą ir tuo pačiu, vos ne iki šiandien, norėjosi ir norisi pasikviestuosius demaskuoti, remti prie sienos. Labai keistas vienyti visuomenę bendram ir dar kūrybiškam darbui metodas.

Antras ryžtingų ir reikalingų sprendimų etapas, tačiau labai greitai nukreipęs susikaupusią energiją anaiptol ne dėl tos Lietuvos, buvo iš visų blogų pasirinktas pats blogiausias privatizavimo modelis. Grubus, mechaniškas, agresyvus be „atsiprašau“ trumpu laiku Sąjūdžio programinius idealistinius ketinimus pavertė į kovą už būvį. Įvyko vos ne pagal marksizmą: kas valdė gamybos priemones, tas ir laimėjo.

Kas mokslo vagą arė, ravėjo, prie staklių ar prieš mokinius klasėje stovėjo, tas iki šios dienos gyvena linkėjimais iš vyriausybių ir Seimo. Į pomidorų auginimą reikia žiūrėti kūrybiškai, – kartodavo plantacijos savininkas Almerijoje jauniems filologams iš Lietuvos. Daug talentų persiviliojo gudresnės ir turtingesnės valstybės. Galima tik pritarti generaliniam komisarui Linui Pernavui – su socialine atskirtimi užderėjo ir žiaurių nusikaltimų serijos.

Dar vieni spąstai valstybės kūrimui kyla ne tiek iš blogų sprendimų, kiek iš klaidingo savo vietos suvokimo pasaulyje. Vis dar gyvas įsitikinimas, jog narystė ES ir NATO yra ir Lietuvos istorijos pabaiga, nebesą ko siekti, išskyrus finansinės ar kitokios ES paramos, tvirtesnių saugumo garantijų ir pasivyti kurią nors Skandinavijos valstybę.

Kas yra Lietuva, koks jos vaidmuo, kad ir toje pačioje ES, kokia Lietuvos misija, pagaliau, kuo mūsų valstybė, kultūra įdomi, o gal ir naudinga, kitoms kultūroms ir valstybėms – klausimai, kurie, nenorint įžeisti klausėjo, laikomi romantine atgyvena. Nemanau, jog Lietuvos istorijos trajektorija turi pradingti globaliame pasaulyje. Praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje intelektualai kėlė diskusijas apie Lietuvos vaidmenį tarp savo kaimynių. Vienas iš variantų buvo naujiems laikams pritaikyta tilto tarp Vakarų ir Rytų idėja.

Teisinga ar ne, bet tai skatino giliau ir atidžiau tyrinėti savo istoriją. Lietuvai tapus NATO nare, ėmė plisti kitoks savo vaidmens suvokimas, vaizdžiai tariant, vos ne Vakarų Europos pasienio tvirtovė, fortas. Šiuo pamatu daug samprotavimų ir žodžiu ir raštu apie įvairias priešų sulaikymo formas.

Taip, Lietuvos istorijoje būta labai karingų laikotarpių. Ir vis dėlto, mano manymu Lietuva artimesnė yra dialogo kultūrų tipui, su unikalia tolerancijos nuo viduramžių tradicija. Įsivaizduočiau Lietuvą kaip tvirtovę su nuleidžiamais, ne bet kada, dialogo tiltais. Savu būdu atgrasyti gali ir diplomatija, o visų svarbiausia, kad mes patys, o ne kas nors iš šalies, kad ir protingų žmonių kompanija, kurtume savo valstybės ateities variantus.
Parengė Seimo Informacijos ir komunikacijos departamentas, verslaspolitika.lt