Jūs esate
Pagrindinis > Interviu > Istorikė dr. Inga Zakšauskienė: „Gyvename amžiuje, kuriame istorija tampa ne faktais grįstu mokslu”…

Istorikė dr. Inga Zakšauskienė: „Gyvename amžiuje, kuriame istorija tampa ne faktais grįstu mokslu”…

www.siandien.info

53580462011_8be5aff707_c.jpg
Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Ilona Šilenkova)

Lietuvos vyriausiosios archyvarės, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojos dr. Ingos Zakšauskienės sveikinimo kalba Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime:

Brangūs piliečiai!

Kovo mėnuo daugeliui mūsų sutampa su neoficialia pavasario pradžia. Mintyse mes jau žinome, kad dar truputį žiema, bet širdyje jau jaučiasi šiluma ir artėjantis žydėjimas. Pirmąją šio pavasario dieną stebėjau išsirikiavusius sniege žmones, kurie į paskutinę kelionę lydėjo Sibiro kolonijoje mirusį kovotoją už savo tautos laisvę nuo režimo.

Stebėjau, kaip laisvasis Vakarų pasaulis mindžikuoja priimdamas sprendimus dėl pagalbos už laisvę kovojančiai Ukrainai. Pakeltais iš nuostabos antakiais klausiau už Atlanto vykstančių rinkimų retoriką. Ir rodėsi, kad vis dar tęsiasi tamsi demokratijos žiema.

20 a. Lietuva tris kartus atkūrė nepriklausomybę, trečiąjį kartą kovo 11-ąją jau prasidėjus pavasariui. Simboliškai, tai reiškė tautos pasiruošimą pavasario darbams ir valstybės vasaros brandai.

Gyvename amžiuje, kuriame istorija tampa ne faktais grįstu mokslu, o reikalingų naratyvų konkurencija, kiekvienas skuba papasakoti savo pasakojimą turėdamas savo tikslų. Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimas politiniame istorijos debatų kontekste prokremliškų informacinių barų nuosekliai ir tulžingai menkinamas.

Kovo 11-osios Aktas vadinamas neteisėtu, prieštaraujančiu Sovietų Sąjungos įstatymams, Nepriklausomybės paskelbimas – istorine klaida. Lietuva pravardžiuojama neįvykusia valstybe, ekonomiškai galinčia gyvuoti tik priklausomybėje nuo didžiojo kaimyno.

Aštrėjanti retorika šiandien kvestionuoja mūsų valstybingumą ir suverenitetą, juk mes esame „valdomi Vakarų ir NATO negaiš laiko ginti nereikšmingos periferijos“ (ironija). Istorija perrašoma siekiant pagrįsti savo valstybės geopolitinius tikslus ir interesus.

Tokiu būdu naujose istorijos pasakojimuose po Antrojo pasaulinio karo Vidurio ir Rytų Europos šalys buvo esą ,,išvaduotos“, o esą klestinti Sovietų Sąjunga buvo sugriauta priešiškų jėgų, o nesubyrėjo dėl kitų priežasčių.

Postmodernistinėje visuomenėje, kurioje dominuoja mąstymas istoriniais vaizdiniais, kovoti su jais galima tik suprantant, jog ne visi į pasaulį žiūri kaip mes. Mūsų iššūkis – kantriai šviesti pasaulį, kad didžiosios imperijos neturi teisės grąžinti įsivaizduojamą teisingumą, jos negali pačios pradėti karo, ir toks karas jokia forma nėra ir nebus teisingas.

Turime kantriai aiškinti, kad Antrojo pasaulinio karo priežastimi buvo Molotovo−Ribentropo paktas, be skrupulų padalinęs Europą pagal Reicho ir Sovietų Sąjungos užgaidas. Turime priminti, kad tas pats karas Europoje nesibaigė 1945 m. gegužės 8 d., o už geležinės uždangos likusioje kitoje Europos dalyje vyko karas po karo – ginkluotas pasipriešinimas okupaciniam režimui.

Agresyvios kaimynystės kuriami revizionizmu persmelkti naratyvai nėra vien tik istorinis diskursas – tai bandymai įvesti naują istorijos suvokimą, kuris menkina mūsų tautos laisvę ir pasiaukojimą, kuris meta iššūkį mūsų suverenitetui. Norint atremti tokius pasakojimus yra būtini tvarūs kritinio mąstymo ir dialogo įrankiai.

Būtent juos saugo mūsų archyvai – į kuriuos turime žiūrėti ne kaip į dulkėtus praėjusių dienų reliktus, tačiau kaip į gyvosios tiesos saugyklas, saugančias mūsų tautinės tapatybės pamatus. 

Šiandien mes stovime kryžkelėje, kurioje susikerta istorijos, atminties ir šių dienų pasakojimo naratyvai. Todėl visų pirma noriu kreiptis į jaunus žmones, rankose it gležnus pavasario daigelius laikančius mūsų visos tautos ateitį – išmokime sieti praeitį su ateitimi, pamokas su veiksmais, o prisiminimus su pačiomis didžiausiomis mūsų ambicijomis. Įgalinkime jaunimą priešintis kolektyvinės atminties erozijai ir akylai ginti demokratijos vertybes.

Tai kur kas daugiau nei datų ar faktų prisiminimas – tai kraujo ir ašarų, vilties ir pergalių, kurios augino mūsų laisvę, suvokimas ir vertinimas.

Tai pripažinimas fakto, kad mums suprantamos laisvės ir teisės nėra garantuotos ir amžinos. Jas su atsidavimu, meile ir begaline auka iškovojo tie, kurie buvo prieš mus. Tik su mūsų vieningumu ir iš tos vienybės gimusia šviesa galėsime pasipriešinti tamsai ir vėl sulaukti tikro, laisvo ir demokratiško pavasario. 

Tai šviesiausias mūsų istorijos laikotarpis, tegul jis tęsiasi nepaisant tamsios žiemos iššūkių laisvajam pasauliui.

Parašykite komentarą

Top