Vilius Samuolis iš karališkojo kaimo – Okainių, arba pasakojimas apie pažangų ūkį, kuriame karves melžia robotai, o laukus netrukus ars traktoriai, varomi biodujomis…

Gintautas KNIUKŠTA, laikraštis ŠIANDIEN

Vietoj įžangos

Okainiuose karves melžia robotai. Žinau, ką šiandien, tai išvydusi, pasakytų mama, kuri ne kartą buvo pripažinta geriausia rajono melžėja: „Tai stebuklas, prie kurio akiai reikia priprasti“…

Karves melžti išmokau vaikystėje. Tiesiogine prasme: mano mama buvo paprasta kolūkio karvių melžėja, o aš, galima sakyti, beveik visą laisvalaikį praleisdavau tvarte kartu su karvėmis. Išmokau daug ko, žinojau, pavyzdžiui, kiek kuriai duoti šieno ar siloso (kurio dažnai pavasarį pritrūkdavo) arba kuriai karvutei į ėdžias reikia įberti daugiau miltų.

Kai mama vėluodavo grįžti iš Klaipėdos turgaus, kur parduodavo savo ūkelyje išaugintas braškes, karves pradėdavau melžti aš. Tuometinis fermos vedėjas Antanas Žilius neretai girdavo mano pastangas ir dažnai šypsojosi: „Tik pažiūrėkite, kaip tas krupis iš paskutiniųjų stengiasi švariai nuplauti karvės tešmenį ar kruopščiai uždėti melžimo aparatą.“

Prabėgo keli dešimtmečiai. Mamos jau nebėra, karvių fermos – taip pat. Liko tik mieli prisiminimai, kurie vėl atgijo šiomis dienomis užsukus į Okainių žemės ūkio bendrovę.

Didelis ir jaukus tvartas, pilnos siloso ėdžios, dūzgia ventiliatoriai, vienos karvutės tiesiog ilsisi, kitos glaudžiasi prie nuolat besisukančio šepečio, kuris masažuoja nugarą, o tvarto gale, tarsi kareiviai, stovi tos, kurios eilėje laukia savo melžimo pradžios. Jas šiandien melžia robotas.

Per  porą  metų dalis Okainių žemės ūkio bendrovės melžiamų karvių buvo perkeltos į dvi naujutėles robotizuotas karvides. Būtent tai, kad didžiausias pajamas bendrovei duoda gyvulininkystė, lėmė sprendimą modernizuoti pieno ūkį.  

Robotizuotas melžiamų karvių fermas aplankyti pakvietęs Okainių žemės ūkio bendrovės vadovas Vilius Samuolis pasakoja, kad karves šiandien melžia 9 robotai, fermos buvo pastatyta iš ūkio lėšų ir kreditų. Okainių bendrovė turi 1 200 holšteinų veislės karvių ir daugiau kaip 700 karvių netruks melš tik robotai.

Atnešė ne tik investicijas

Karvės čia iš tikrųjų gyvena komfortiškai – platūs praėjimo takai, ilgesnės guoliavietės, ant jų per visą jų ilgį sudėti kilimai, užpilta šiaudų – karvės gulasi minkštai ir juda laisvai, kur joms patinka – į robotą, guoliavietę, arba gerti ar ėsti.

Platus ir šėrimo takas, kuriuo visą parą važinėja pašarų pristūmėjas. Sumontuoti ventiliatoriai, kurie įtraukia šviežio oro iš lauko, o, užėjus karščiams, ant ventiliatorių uždėti purkštukai, kurie vėsina gyvulius, nuplauna dulkes.

Kodėl taip smulkiai pasakoju apie šią karvidę? Manau, kad tai geriausias atsakymas į klausimą, kaip pasiteisino AB „Lytagra“ investicijos į šią bendrovę, kurios pajininke ji tapo prieš keletą metų.

Vilius Samuolis sako, kad AB „Lytagra“ į Okainius atnešė ne tik investicijas, bet ir kitokį požiūrį į darbą: kuriamas modernus, pažangus ūkis, panaudojant visas naujausias technologijas.

Pavyzdžiui, vidutinis Okainių bendrovės karvių produktyvumas siekė 8,6 t per metus, o, atsiradus robotams „Lely Astronaut A5“, primelžiama beveik po 10 tonų iš vienos karvės ir šiuo metu bendrovė kasdien parduoda 36 tonas. Beje, robote sumontuota ir garų sistema dezinfekcijai, kuri neleidžia perduoti ligų, ir koncentruotų  pašarų padavimo sistema.

Karvė į melžimo robotą įeina tiesiai iš melžimo gardo, gyvulys nepatiria streso, o instaliuota hibridinė ranka dirba tiksliai ir tyliai, pienas teka pro analizatorių, kuris atlieka tarsi mini laboratorijos vaidmenį – rodo ir riebalų, ir baltymų kiekį, suskaičiuojamos somatinės ląstelės….

„Kai AB „Lytagra“ atėjo į Okainius, mums buvo kaišomi pagaliai, stabdomos statybas, – sakė Okainių žemės ūkio bendrovės vadovas Vilius Samuolis. – O juk siekėme pagerinti ir gyvulių laikymą, ir priežiūrą. Mėšlą laikome rezervuaruose, kad sumažintume dujų emisiją.

„Lytagros“ gyvulininkystės skyriaus grupės vadovas Rimgaudas Pocevičius laikraščiui ŠIANDIEN sakė, kad „Lytagra“ daug investuoja į pirminę žemės ūkio gamybą, siekdama didesnės pridėtinės vertės, o pieno ūkyje veikia pati moderniausia įranga: melžimo, mėšlo valymo robotai, pašarų pristumtuvai, vėdinimo sistemos.

Svarbu, anot jo, kad nepriekaištingai veiktų visa grandinė – ypač tinkamas organinių trašų panaudojimas, geras laukų tręšimas, geri derliai, geri pašarai gyvuliams.

Naujos technologijos duoda geresnę priežiūrą, didėja primilžiai. AB „Lytagra“ jau vieną  kartą įrodė, kai įsigijo bendrovę su skolomis Kauno rajone. Tas ūkis tikrai buvo suvargęs. Šiandien ši bendrovė dirba 3300 ha žemės, laiko 3500 galvijų, iš kurių – 1100 melžiamų karvių.

Anot Rimgaudo, ne už kalnų ta diena, kai po Okainius važinės ekologiniai traktoriai, varomi biodujomis.

Tą įgyvendinti leis talpios mėšlidės, o laukai, tręšiami organinėmis trąšomis, atsidėkos vis didesniais derliais. Atrodo nieko naujo, tą darė ir mūsų senoliai – tinkamas priešsėlis ir sėjomainos taikymas.

Tačiau vien ką reiškia didžiuliai plotai auginamų kukurūzų. Net Vakarų ūkininkai sakytų, kad Okainiuose sparčiai žygiuojama Europos žaliuoju kursu.   

Žmonės Okainiuose vieningi

Šią gegužę Okainių žemės ūkio bendrovei sukaks 30 metų. Vilius Samuolis jai vadovauja nuo pat įkūrimo. Vilius užaugo prie Krekenavos, Lančiūnavoje įgijo zootechniko specialybę, aštuonis metus dirbo kartu su garsiu žemdirbiu, šviesios atminties Virmantu Velikoniu.

Nuo 1988 metų jis šaknis įleido Okainiuose, kur kadaise buvęs karališkasis kaimas, o pagrindinė gatvė pavadinta šiandien jo vardu.

Bendrovėje dirba didžioji kaimo gyventojų dalis. Sutikti žmonės ŠIANDIEN pasakojo, kad bendrovės vadovas Vilius Samuolis labai energingas žmogus, geras ir griežtas vadovas, besistengiantis išjudinti kiekvieną kaimo žmogų.

„Jeigu nebūtume kaime griovę kolūkinių pastatų, šiandien vaizdas būtų kitoks. Klausiate, kaip sugrąžinti linus? Dabar išvarysime iš Lietuvos ir cukrinius runkelius, – pergyvena Vilius. – Su smulkesniais ūkininkais mes puikiai sutariame, dalijamės, ką turime, kartu sprendžiame socialines problemas. Žmonės Okainiuose aktyvūs ir geranoriški. Pora dvibučių namų statysime, o kartu su Okainių bendruomene nuolat kažką padarome naudinga viso kaimo labui. Antai prie vandens telkinio įkūrėme poilsio ir pramogų zoną su laužaviete, su pastoge, sutvarkėme maudyklą.“

„Kai mane skyrė dirbti į Okainius, daug kas rajone kalbėjo, kad nieko gero iš manęs nebus, „nuvarysiu“ ūkį ir tiek“, – šypsodamasi pasakoja Vilius.

Šiuo metu bendrovėje dirba 74 žmonių, vidutinis atlyginimas pusantro tūkstančio eurų, turi 3200 ha žemės, 3190 galvijų. Apie tris ketvirtadalius pajamų gauna iš gyvulininkystės, likusius – iš augalininkystės.

„Valstybei per 2021 metus sumokėjome apie 2,2 milijono eurų mokesčių, 900 tūkstančių eurų atlyginimų į rankas. Visada galvoju apie galutinį tikslą. Pavyzdžiui, mes niekada neparduodame veršelių, visą bandą užsiauginome patys, pirkome telyčaites iki 80 kg, dabar per dieną primelžiame 36 tonas pieno, daugiau sutaupyti padeda robotai, tačiau norinti išlaikyti tai, ką pasiekėme, mums kasdien reikia galvoti kaip dar mažesnėmis sąnaudomis pagaminti pieną“, – sako Vilius.

Jis pasakoja, kad  anksčiau pieną ūkis parduodavo žemės ūkio kooperatyvui „Pienas.Lt“, tačiau dabar jo paslaugų atsisakė – jam nesvarbu, kiek tu pieno parduodi, tačiau juk yra skirtumas, jeigu pienovežis nuo ryto iki vakaro surenka 12 tonų, o mes, kaip minėjau, kasdien parduodame po 36 tonas.

Dirbamos žemės plotas bendrovėje nuo 1435 ha (prieš 30 metų)  išaugo iki 3200 ha. Turime du laukus po 200 hektarų, kiti plotai mažesni, tačiau derliai kasmet didėja. Auginame 1520 hektarų žieminių javų, 702 hektarų rapsų, 518 hektarų kukurūzų, 492 hektarų žalienų, turime 3190 galvijų – iš jų 1200 melžiamų karvių.“

Jau dabar supirkėjai už būsimo rapsų derliaus  toną siūlo 730, o kviečių –335 eurus. Rudenį kaina bus kitokia, nereikia skubėti sudarinėti sutarčių.

„Mano visa komanda- zootechnikas, inžinierius, agronomas. Lietuva išvažinėjo, o biurokratų liko tiek pat. O kad jūs žinotumėte, kiek yra biurokratinių kliūčių norint kažką pastatyti – sklypų sujungimas, leidimų gavimas… Net nesinori kalbėti. O kiek Lietuvoje bedarbių turime, oficialiai jie 9 mėnesius gali nedirbti, sakykite, ar tai ne biudžeto lėšų mėtymas į balą? O kenčia paprasti žmonės, plaukioja didžiuliai šešėlinių pinigų srautai, dėl to tokios mažos pensijos, kuklūs mokytojų, kultūros darbuotojų atlyginimai.“

Žemės ūkio politika, kurios Lietuvoje nėra

Ar turi šiandien valstybė savo žemės ūkio politiką, ar kuria ateities stategiją, ar tik prisidengia bendrąja ES politika ir jos teisės aktais. Anot Viliaus Samuolio, Lietuva per 30 metų visiškai nusigręžė nuo kaimo, o žemės ūkis liko podukros vietoje. Iš aukštų valdžios tribūnų buvo sakoma: „žemės ūkis išsikapanos pats, dar pridedama, kad turi pigiai gaminti, o viską sureguliuos rinka.“

Kodėl toliau einame kaimo ir žemės ūkio naikinimo keliu? Mes nežinojome, kaip iš tikrųjų dirbo smulkieji ūkininkai, jie nemokėjo mokesčių, o šiandien liko be pensijos.

„Buvo sukelta banga, kad grįžtame vėl į kolūkius, kad stambūs ūkiai – didžiulė blogybė, mes juk nepasisakome prieš smulkius ar vidutinius ūkius, prašau, ūkininkaukite, tačiau nereikia menkinti ir stambaus ūkio, kuris ir mokesčius moka, ir žemės ūkio produktų gamybą didina.

Nesiseka mums su kooperatyvais, jeigu sukuriame kooperatyvą, tai jo vadovas kažkodėl dar užsiima ir savo verslu, nemokame, mes, lietuviai, dar dirbti sąžiningai“, – pasakoja Vilius Samuolis.

Kodėl taip sunyko gyvulininkystė Lietuvoje? 74 proc. gyvulinkystės sudaro smulkūs ūkiai, tai, žinoma, yra blogai, o kad sukurti stambų ūkį reikia iniciatorių, o tokių Lietuvoje nedaug likę…

Viliaus nuomone, valstybė turi įsikišti į tuos procesus, padėti tiems, kurie turi 50 ar 100 karvių. Kitaip jie žus, kitas dalykas, kad ūkininkai iš savo rankų išleido perdirbamąją pramonę, o pieno butelys, kol pasiekia pirkėją, pabrangsta 4–5 kartus.

„Ar tai normalu, na, ne, sakysite, tačiau juk mes, žemdirbiai, viską valdėme, pavyzdžiui, mes ir dabar turime cukraus fabriko akcijų, melioracijos įmonių akcijų. Mums liko tik jų skolos, žemdirbiai nebuvo vieningi, Kėdainių ar Šėtos pieninė bankrutavo, niekas to nekontroliavo, stambioms perdirbimo įmonėms buvo patogu, kad didžiąją pieno dalį gamino smulkūs ūkininkai.“

Paskutinis rimtas žemdirbių mitingas prie Žemės ūkio ministerijos buvo, kai jai vadovavo ponia Baltraitienė, reikia jo ir dabar. Reikia žmonėms pagaliau aiškiai pasakyti, kad kaime yra ir pramoninis ūkis, kuris duoda valstybei daug naudos. Kaimus šluoja ne bendrovės, o stambūs prekybininkai, kurie įtikino kaimo žmogų nebeauginti net vištų.

Net Žemės ūkio rūmus peni valstybė, ten dirbantys žiūri į valstybę kaip į melžiamą karvę, duosit pinigų, ginsim Žemės ūkio ministeriją, tą, beje, jie sėkmingai daro šiandien gindami žemės ūkio ministrą Navicką, kuris, mano nuomone, yra didelė nelaimė  visam Lietuvos kaimui.

Žemės ūkio taryba, kurią sudaro pagrindinės žemdirbių organizacijos, iš valstybės negauna nė cento.

Vietos po saule turi rastis ir smulkiajam, ir stambiam ūkiui. Kas gina žemdirbį šiandien? Žemės ūkio rūmai? Jie bando mus priešinti su smulkiaisiais ūkininkais dėl tiesioginių išmokų, girdi, reikia atimti iš stambiųjų ir išdalyti smulkiems.

Ką reiškia tokie pareiškimai? Iš ko atimti? Iš tų pačių Lietuvos žmonių, kurie kuria ne tik darbo vietas, bet ir  pridėtinę vertę, tuo keliu eina visi pažangūs Vakarų Europos ūkiai.

Tarkim, bendrovė  gauna kelis šimtus tūkstančių išmokų, o pati juk investuoja į ūkio plėtrą dešimtis milijonų, ima kreditus iš bankų.

 Lietuva  gaminame 4 kartus grūdų daugiau negu suvartoja, žemės ūkio technologijos pakeitė gamybos vaizdą, pagerėjo sėklų, trąšų kokybė, prikuliame 6,5 – 8,5 tonas grūdų iš hektaro, primelžiame iš karvės beveik 10 tonų pieno.

Vilius įsitikinęs, kad žemės ūkį naikina stambieji prekybininkai: „Jie gi pieną parduoda jau tą pačią dieną, o už jį atsiskaito tik po vieno ar dviejų  mėnesių. Kur jie rastų tokį banką šiandien, kuriam nereikia mokėti palūkanų?“

Mūsų žemės ūkio bendrovė turi paėmusį 15 milijonų eurų kreditą, nenoriu lįsti į kitų kišenę, tačiau ar taip elgtis, kaip  yra šiandien, sąžininga?

 „Ar gali šiandien smulkus ūkininkas išsilaikyti? Net ir turint 30 karvių galo su galu nesudursi,  mes, pavyzdžiui, išlaikėme smulkų pieno supirkimo punktą, žmonės suneša 2 tonas pieno ir gauna už litrą apie 30 centų…

Norint stiprinti gyvulininkystę, reikia kreditų bent 25–30 metų. Jeigu gauni kreditą 7 metams, tuomet neverta pradėti statybų, tiesiog pavargs žmogus. Mes paleidome žemės ūkį į kažkokį chaosą, tik ne į rinką“, – įsitikinęs Vilius Samuolis.

Vietoj pabaigos

Vilius šiandien, kaip ir visa Lietuva, rytą sutinka ir dieną palydi su žiniomis apie karą Ukrainoje. „Tą žvėrį užaugino visa Europa, visi žiūrinėjo ir aptarinėjo, ką jis veikia, tačiau jokių realių veiksmų nesiėmė, ypač prie to prisidėjo buvusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel, kuri tik glostė Valodią už gerus darbus….

Na, o mūsų bendrovės planai dabar – stiprinti gyvulininkystę, gaminti biodujas, žaliavos turime užtektinai.

Prancūzijoje jau įstatymu įtvirtinta, kad jeigu važiuoji į kaimą, priimk ir tėviškės kvapą, tuo tarpu Lietuvoje ir dėl šios priežasties  visiškai baigia sunykti kiaulininkystė.

Anksčiau kiaulės buvo laikomos kone kiekviename ūkyje, bet išnaikinome, nors grūdų turėjome sočiai.

Niekada nesutiksiu, kad stambus ūkis yra gamtos teršėjas. Mūsų ūkis yra labai draugiškas aplinkai, pavyzdžiui,  1 ha kukurūzų pagamina  deguonies 50 žmonių. Mes auginame daugiau kaip 500 hektarų kukurūzų, vadinasi, galima sakyti, kad deguonimi aprūpiname visą Kėdainių miestą”.

Parengta pagal laikraštį ŠIANDIEN