www.siandien.info, laikraštis ŠIANDIEN

Pieno gamintojai jaučiasi apgauti – parama pasieks tik pusę karvių augintojų, nors Žemės ūkio ministerija skelbė, kad nuostolius kompensuos net 90-iai procentų žemdirbių”,- pranešė LNK žinios. Pavyzdžiui, rokiškėnai suskaičiavo, kad paramą už pieną gaus tik apie 40 proc. rajono pieninių ūkių, nes „už borto“ liko ir ekologiniai ūkiai, nes jie gauna kiek didesnę kainą, nors jų gamybos savikaina kur kas didesnė nei tradicinių ūkių.

„Mano skaičiavimu, pasižiūrėjus į statistinius duomenis, paramą gaus tik 50 proc. karvių laikytojų. Lietuvoje yra 21 tūkst. pieninių karvių laikytojų, o ŽŪM oficialiai skelbia, kad duos paramą tik 10 tūkst. “ – sakė Mindaugas Petkevičius, Rokiškio rajono ūkininkų sąjungos pirmininkas.

Praėjusieji metai Lietuvos pieno gamintojams buvo neblogi. Vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina siekė 508 eurus už toną, daugiau nei buvo 2021 metais. Tačiau ilgai džiaugtis neteko – jau nuo pernai rudens kainos pradėjo ženkliai kristi. Apie padėtį pieno ūkyje ir jo perspektyvas ŠIANDIEN pakalbino ūkininką, Lietuvos pieno gamintojų asociacijos prezidentą Joną VILIONĮ.

                      Gerbiamas prezidente, viešoje erdvėje jau kuris laikas gausu pieno ūkių nepasitenkinimo apraiškų, kokia padėtis šiuo metu?

                      Pieno ūkiai ypač nukentėjo žiemos laikotarpiu, kai kainos nukrito labai drastiškai. Kai kurie pieno ūkiai gauna už pieno kilogramą net ir mažiau nei 20 eurocentų už kilogramą. Be to, jau girdisi kalbų, kad žaliavinio pieno kaina gali sumažėti dar kokiais penkiais centais.

                      Tokios tendencijos ūkininkus stumia į neviltį, nes pieno gamybos kaštai tik auga. Juos augina ir įvairūs Žaliojo kurso reikalavimai. Jau skaičiuojama, kad vidutinė pieno gamybos savikaina šalyje pasiekė 55-60 eurocentų už kilogramą.

                      Mūsų pieno ūkiai yra kur kas labiau pažeidžiami, negu kitų ES šalių pieno gamintojai.   Lietuvoje supirkimo kainos vienos iš žemiausių, o ES mums skiriamos išmokos taip pat žemiausios. Na, gal dar panaši padėtis susiklosčiusi Latvijoje. Tokiu atveju mes turėtume sulaukti kur kas rimtesnės paramos iš savo Vyriausybės.

                      Ar sulaukiate reikiamos paramos, kokie santykiai klostosi su Žemės ūkio ministerija šiuo sunkiu pieno ūkiams laikotarpiu?

                      Gaila, kad trūksta ne tik paramos, bet ir elementaraus dėmesio iš Žemės ūkio ministerijos vadovybės pusės. Ministras A. Navickas vis dar iš inercijos linkęs žiūrėti į mūsų verslą daugiau iš aplinkosaugininko taško. Mes nesuprantame, kodėl taip nevertinamas pienas – baltasis „auksas“, kuris duoda daug pajamų valstybei iš eksporto, o ūkininkams sudaro galimybę uždirbti, išmaitinti šeimą ir sukurti darbo vietas kaimiečiams. Dar paskaičiuokime, kiek žmonių dirba visoje pieno ūkio grandinėje – logistika, perdirbimas, pramonė, prekyba ir taip toliau.

                      Kai nerandame supratimo tarp ministerijos sienų, bandome kalbėtis su kitais valdžios atstovais. Neseniai mus priėmė Lietuvos Respublikos prezidentas G. Nausėda. Turėjome atvirą, dalykišką pokalbį. Gaila, kad ir Prezidento aplinkoje pasigendame žmonių, išmanančių žemės ūkio reikalus.

                      Panašu, kad ministerija išgirdo Valstybės vadovo priekaištus Vyriausybei, sektoriui numatyta skirti 8 mln eurų…

                      Reaguoti į susidariusią krizinę situaciją pieno ūkiuose reikėjo anksčiau. Prireikė daug mūsų asociacijos pastangų, kad ledai pajudėtų. Tai tik trumpalaikė priemonė pieno padėčiai pieno sektoriui stabilizuoti. Ši parama, skiriama už laikomas karves, reikalų iš esmės neišsprendžia.

                            Su kokiomis nuotaikomis pieno gamintojai pasitinka pavasarį?  

                      Nuotaikos prastos. Ne visi ūkininkai išginė karves į laukus. Dalis jų dar palaikys kol turi žiemai sukaupto pašaro, o po to ruošiasi parduoti. Užsidarys kelios dešimtys fermų, kurios laiko po 50 – 300 karvių. Laukia labai skaudūs išsiskyrimai, gaila įdėtų investicijų ir ilgamečio triūso, neskaičiuojant darbo valandų.

                      Lietuvoje jau beliko tik 21 tūkst. ūkių, kurie laiko karves. Dar prieš penkerius metus jų buvo dvigubai daugiau. Karvių skaičius mūsų šalyje nuo 1990 metų sumažėjo beveik keturis kartus. Pieno gamyba per tris dešimtmečius krito maždaug tris kartus. Tiesiog ritamės į bedugnę.

                      Naikindami savus ūkius remiame kaimyninių šalių ūkininkus. Iš kaimynų pieno pramonė jau įsiveža beveik pusę perdirbamo pieno. Pažiūrėkime kas darosi parduotuvių lentynose – jau koks penktadalis pieno produktų yra lenkiški. Tuo tarpu Italijos, Vokietijos ir daugelio kitų ES šalių prekyboje absoliučiai vyrauja vietinės kilmės produktai.

                      Tad kokių priemonių reikėtų imtis, kad pieno sektorius mūsų šalyje išliktų perspektyvus?

                      Pirmiausia, reikia daugiau supratimo ir palaikymo iš valdžios pusės, daugiau įsiklausymo į mūsų išsakomus pasiūlymus. Mes puikiai prisimename, kai dėl Covid – 19 pandemijos nukentėjusiai pramonei ir paslaugų sektoriui buvo skirta milijardinė parama. Žemės ūkis taip pat neturi būti pamirštas.

                      Stambios bendrovės, dideli ūkiai, manau, turėtų išsilaikyti. Bet ir jie susiduria su dideliais sunkumais. Gi mažiesiems išsilaikyti rinkoje darosi kur kas sunkiau. Be kooperacijos neišsiversime, būtina vienytis, kad įgautume didesnę derybinę galią rinkoje.

                      Apmaudu, kad tik dabar ministras Navickas sušneko apie būtinumą kooperuotis. O kur jis buvo anksčiau? Pieno ūkiams kooperuojantis, labai reikalinga ne tik metodinė ar organizacinė parama, bet žinoma, ir finansinė.

                      Tam tikras postūmis į gerąją pusę būtų, jeigu kooperatyvas „Pienas LT“ išplėstų gamybą, atidarytų dar vieną gamybos liniją, plėstų gaminamų produktų asortimentą. Labai svarbu nuolat priminti ir Briuselyje apie mūsų pieno gamintojų išskirtinę, nepalankią padėtį bendrame ES šalių kontekste.

                      Kažkodėl vis dar neapsisprendžiama dėl mažesnio pridėtinės vertės mokesčio tarifo būtiniausiems maisto produktams. Esame viena iš nedaugelio išimčių ES šalių tarpe. Korekcijos reikalingos ir kai kuriuose kituose teisės aktuose, siekiant mažinti administracinę naštą ūkiams, sudarant palankesnes sąlygas jų veiklai.  

                      Tikimės ir didesnio vartotojų supratimo. Pirkdami savo šalyje pagamintus pieno produktus remiame savus ūkininkus, pinigai lieka Lietuvoje, be to, vietiniai produktai ir sveikesni. Labai kviečiu visus pieno produktų vartotojus pirkti tik lietuviškus produktus.