Jūs esate
Pagrindinis > Pradžia > Laikraštis ŠIANDIEN. Gimnazijos vadovė: kiekvieną dieną susiduri su iššūkiais

Laikraštis ŠIANDIEN. Gimnazijos vadovė: kiekvieną dieną susiduri su iššūkiais

www.siandien, laikraštis ŠIANDIEN

             Mokytojo darbas –  vienas tauriausių pasaulyje. Visa, kas geriausia, jis atiduoda vaikams. Vaikai – tautos ateitis. Kaip ir kuo gyvena šiuo sudėtingu laikotarpiu viena iš Lietuvos mokyklų. „ŠIANDIEN“ kalbina Vilniaus S. Nėries gimnazijos direktorę Jolitą MARCINKEVIČIENĘ.

            Gerbiama Jolita, ką reiškia būti Vilniaus S. Nėries gimnazijos vadove?

            Pernai gimnazija paminėjo 105 metų jubiliejų. Minint jubiliejus, dažniausiai atsigręžiame į praeitį ir kalbame apie visą istorinį laikotarpį. Ieškome laimėjimų, nutylime nesėkmes.

Gimnazijos istorija nėra tiesi linija. Jos gyvavimas yra kreivė su daugeliu vingių. Didelė laime ir dar didesnė atsakomybė būti šios kreivės dalimi.

            Praėjusieji metai Seimo buvo paskelbti atmintinais Mokyklų bendruomenių metais. Kaip juos paminėjote, ką galite papasakoti apie Jūsų vadovaujamos mokyklos bendruomenę? 

            Gimnazijos bendruomenė visada pasižymėjo veržlumu, netradiciniu požiūriu. Ši mokykla buvo viena iš pirmųjų nepriklausomybės pradžioje įsteigusi gimnazijos klases, o 1999 m. jai suteiktas humanitarinio profilio gimnazijos statusas.

Dar po beveik dešimties metų (2008 m.) gimnazija tapo grynąją keturmete gimnazija. Mokytojai yra suaugę su mokykla, daugiau negu pusė jų dirba gimnazijoje virš 20 metų.

Šiuo metu gimnazijos mokytojų  bendruomenė pasipildo jaunais ambicingais pedagogais, kurie lengvai randa kalbą su jaunąja karta. Nėra paprasta, kai po vienu stogu turi sugyventi kelios kartos, tačiau dauguma tvirtina, kad mokykloje vyrauja  geras mikroklimatas.

            Kaip sekasi organizuoti darbą šiuo itin sunkiu pandeminiu laikotarpiu?

            Švietimo sistemai veikti šiuo laikotarpiu yra labai sudėtinga. Pats ugdymo procesas yra nuolatinis kitimas, keitimasis. Jam kokybiškai veikti būtinos pakankamai stabilios, ramios, saugios ir pastovios sąlygos. O paskutiniu metu mes nežinome kas bus ne tik po pusmečio, bet ir rytoj. Kiekvieną dieną susiduri su iššūkiais.

Labai sudėtinga ir vadovui, ir visai bendruomenei: mokytojams, mokiniams, tėvams. Aš be galo esu jiems dėkinga.  Už palaikymą, stiprybę, sutelktumą, supratimą ir kantrybę.

            Neseniai Lietuvoje įteisintas mokymasis ir namuose. Kaip vertinate šią naujovę?

            Mano asmeninė nuomonė, kad mokymas turėtų vykti panašaus amžiaus vaikų grupėse, mokyklose. 

            Dažnai girdime nuomonių, kad mokykla suteikia tik žinias, bet gyvenimui moksleivių neparuošia. Kokia Jūsų nuomonė dėl to?

            Ko į mokyklą išleidžiame savo vaikus? Pirmiausia, gauti žinių apie įvairias gyvenimo sritis. Mokydamiesi tam tikro dalyko turinio mokiniai išmoksta gyvenime veikiančių elgesio modelių, susiformuoja vertybines nuostatas, pilietinius ir patriotinius jausmus.

Mokymosi metu jie įgyja loginio mąstymo įgūdžių, priežasčių ir pasekmių nustatymo, mokosi pasakyti savo nuomonę ar, tiesiog, mokosi nuosekliai dėstyti mintis, mokosi būti kartu su kitais, gerbti kito nuomonę, patylėti, kai kitas kalba, padėti, jeigu atsitiko bėda. Ar gi tai nėra mokymasis gyvenimui?

            Mokytojas yra svarbiausias mokykloje, mokymosi metu. Geras mokytojas niekada žinių nekelia aukščiau už santykius.  Juk sakoma, kad mokytojas moko savimi. Geras mokytojas visada ugdo savo asmeniniu pavyzdžiu – moko gyvenimui.

            Sakoma, kad didžiausias mokslas – pažinti save. Ar gimnazija sukuria tinkamą terpę savęs pažinimui, ar ugdymo metu moksleiviai įgyja tam reikalingų įgūdžių?

            Norime, kad mokiniai atrastų savo vietą gyvenime. Suprasdami, kad mūsų gimnaziją renkasi labai įvairių gebėjimų mokiniai, negalėjome orientuotis vien į akademinius mokinių pasiekimus. Svarstėme kaip įgalinti tobulėjimui kuo daugiau mokinių ir padėti atsiskleisti jų individualiems gebėjimams.

Medijų gimnazijos idėja pasirodė labai šiuolaikiškas ir daug apimantis sprendimas.

            Planuojame, kad mokiniai tobulins komunikavimo, kultūrinio sąmoningumo, kūrybiškumo, socialinę, pilietinę ir kitas bendrąsias kompetencijas. Tai mokykla mokiniams, kurie ieško individualios saviraiškos, yra smalsūs, nori kurti ir parodyti save pasauliui bei mokytis tai daryti atsakingai ir profesionaliai.

Išlaikydama užsienio (anglų) kalbos ugdymo tradicijas, medijų turinį gimnazija skatina kurti ir užsienio kalbomis. Džiugu girdėti, kad dauguma mokinių nurodo, kad jie mokykloje jaučiasi gerai arba net labai gerai.

            Mūsų gimnazijos filosofija remiasi rašytojo Herman Hesse teiginiu, kad „tikrasis lavinimasis nenukreiptas į kokį nors tikslą, jis, kaip ir kiekvienas siekimas tobulėti, pats savaime turi prasmę.“

            Ką manote apie Nacionalinės švietimo strategijos rengimą? Kokius akcentus Jūs į ją įrašytumėte?

            Pokyčiui reikia subręsti. Tai negali būti įnoris, keitimas dėl keitimo. Man labai įsiminė profesoriaus iš Anglijos Davido Buckinghamo teiginys, kad švietimas yra  futbolo kamuolys politikų žaidime.

Šią temą pasičiumpa tai vieni, tai kiti. Visi suprantame, kad nuo švietimo kokybės, nuo to, kas vyksta pamokų metu klasėje, kokia sąveika tarp mokytojo ir mokinių, priklauso ateities sprendimai ir visos šalies gerovė. Deja, atrodo, kad esame gerokai įklimpę nuolatinio švietimo reformavimosi liūne.

Ar turėjote mokytoją, į kurį norėjote lygiuotis, sekti jo pavyzdžiu? kokie prisiminimai iš mokyklos laikų labiausiai įstrigę Jūsų atmintyje?

            Toks mokytojas buvo. Kai į mano mokyklą atvyko jaunas fizikos mokytojas, fizika tapo mano mėgstamiausiu dalyku. Pamokos metu stengdavausi kuo greičiau išspręsti uždavinius, kad pirmoji galėčiau nunešti parodyti mokytojui. Ketinau  tapti fizikos mokytoja, tokia, koks buvo mano fizikos mokytojas. Labai norėjau būti į jį panaši.

Labai gerai prisimenu 5 klasę. Buvo baisu. Nauja mokykla, nauji klasiokai  ir daug mokytojų. Tačiau svarbiausias – ypatingas lietuvių kalbos mokytojas. Jis buvo jaunas, aukštas, garbanotas. Mūsų auklėtojas. Lietuvių kalbą labai pamėgau.

Deklamavau skaitovų konkursuose ir pati rašiau eilėraščius. Kiek save prisimenu, man visada patiko mokytis. Visus dalykus. Mokykloje man puikiai sekėsi.  Manęs mokykloje visada buvo pilna ir po pamokų.

            Gal jau vaikystėje svajojote tapti mokytoja? Kas lėmė Jūsų pasirinkimą tapti pedagoge ? 

            Vaikystėje pagrindiniai žaidimai buvo keli: karas, ligoninė ir, žinoma, mokykla. Labiausiai ir gana ilgai norėjau būti gydytoja. Labai domėjausi biologija. Tik paskutiniais metais apsisprendžiau, kad tapsiu mokytoja. Lankiau jaunojo pedagogo mokyklą ir per du metus ją baigiau. Ši mokykla man padėjo apsispręsti.

            Pedagogo darbe didžiausia vertybė yra bendravimas. Ir dar, tame bendravime tu nuolat daliniesi. O didžiausias džiaugsmas ir atpildas, kai po daugelio metų tu gauni grąžą: šypsena, apkabinimu, sveikinimu, žinute apie sėkmę,  tiesiog pasakymu „tai jūs mane išmokėt“. Mokytojas gyvena savo mokinių prisiminimuose ir tas žinojimas jį daro laimingą.

            Esate kaimo vaikas, kaip pavyko prisijaukinti didmiesčio gyvenimo ritmą?

            Taip, aš turėjau nuostabią vaikystę. Galėjau džiaugtis pirmomis pavasario gėlėmis, jausti jų aromatą ir gležnumą. Maudytis iki pamėlynavimo ir rungtyniauti, kas skersai perplauks visą tvenkinį.

Žiemą rogutės ir slidės, kol batai ir drabužiai sušlampa, o po to sušąla į ragą. Tai buvo pasirengimas gyvenimui. Ištvermės ir drąsos patikrinimas, jausmų ir grožio supratimo pradžia.

Miestas man ilgai buvo labai svetimas. Tačiau kažkuo jis mane masino ir traukė. Ta paslaptis dar neatskleista. Ir šiandien man labai patinka būti kaime, ravėti gėlynus ir daržus, tačiau miestas vilioja, kviečia. Juk čia jau gyvenu 33 metus.

            Turime gerokai virš šimto įvairių lietuvių liaudies patarlių ir posakių apie knygas, mokslą. Kokia yra Jūsų mėgstamiausia?

            Lenk medį kol jaunas.

            Dėkoju Jums už pokalbį.

1915 m. rugsėjo mėn. Lietuvių centro komiteto nutarimu Vilniuje Kaukazo ir Didžiosios Pohuliankos 14/17 (dabar Mindaugo ir Basanavičiaus) gatvių kampe privačiuose namuose įrengta pirmoji lietuviška gimnazija, kuri vadinosi „J. Basanavičiaus, M. Biržiškos ir P. Gaidelionio Vilniaus lietuvių gimnazijos pamokos“. 1915 m. gruodžio mėn. šią mokyklą perėmė „Ryto“ draugija.

Susidarius Lietuvos vyriausybei Vilniuje, 1918 m. spalio mėn. mokykla perėjo Švietimo ministerijos žinion ir buvo pavadinta Pirmoji Vilniaus vyrų gimnazija. Pedagogų tarybos nutarimu 1921m. gruodžio mėn. gimnazija pavadinta Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija.

1922 m. Lenkijai užgrobus Vilniaus kraštą, gimnazija liko vienintele mokykla dėstoma lietuvių kalba. Lietuvai jį atsiėmus 1939 m. lapkričio mėn. įsteigta Vilniaus Kunigaikštienės Birutės Valstybinė mergaičių gimnazija. 1940 m. rudenį ji pavadinta Vilniaus II vidurine mokykla, o 1946 m. mokyklai suteiktas poetės Salomėjos Nėries vardas.

Parašykite komentarą

Top