Andrejus GAIDAMAVIČIUS, gamtininkas ir žurnalistas, laikraštis ŠIANDIEN

Lietuvos pelkės, pievos ir miškai pasidabino laukinėmis orchidėjomis. Gegužė ir birželis buvo pats intensyviausias metas visiems gamtininkams, nes jau nuo liepos 1 d. labai sumažėja žydinčių augalų, paukščiai nustoja čiulbėti.

Labiausiai šiuo metu ieškomos yra laukinės orchidėjos, kurių Lietuvoje turime net 40 rūšių. Jos ne tokios puošnios, kaip parduotuvėse, bet yra ir išimčių.

Pavyzdžiui, plačialapė klumpaitė savo dekoratyvumu gali nurungti ne vieną banalų parduotuvinį falenopsį. Gražiai pamiškėse, pievose, pelkėse atrodo ir tarsi žvakės nušvintančios gegūnės.

Intensyviausias jų žydėjimas – savaitė iki Joninių ir savaitė po jų. Pražiopsosi šį laiką ir lauk kitų metų… Gamtoje niekas prie feisbuko sėdinčio nelaukia. Vasaros mūsų trumpos, tad visi kas gyvas skuba kaip tik gali.

Visiems matytos, bet nepažintos gegūnės

Lietuviškosios laukinės orchidėjos žydi tarsi bangomis. Pirmosios, gegužės mėnesį, pražysta gegužraibės. Birželio mėnesį karaliauja gegūnės. Liepa – skiautalūpių metas. Viena kita rūšis pasirodo ir vasaros gale. Tad šį kartą papasakosiu apie šiuo metu labiausiai paplitusias gegūnes, kurias yra matęs kiekvienas miško lankytojas, tik galbūt neatkreipęs dėmesį.

Gegūnių mes turime 10 rūšių. Dažniausios yra keturios – aukštoji, dėmėtoji, raudonoji ir baltijinė. Likusios šešios rūšys (gelsvoji, žalioji, raiboji, Rusovo, siauralapė ir plačialapė) yra tokios retos, kad vargu ar jas pamatysite. Dažniausias gegūnių rūšis nesunku atskirti pagal tai, ar stiebas yra tuščiaviduris, ar pilnaviduris. Tam reikia tiesiog lengvai paspausti gėlės stiebelį.

Jei spaudžiasi, t.y. stiebas tučiaviduris, tai bus arba baltijinė gegūnė, arba raudonoji. O jei stiebelis kietas, t. y. nesusispaudžia, tai bus arba aukštoji, arba dėmėtoji. Toliau žiūrime į žiedo lūpą. Taip vadinamas stambiausias žiedlapis, nukaręs žemyn.

Baltijinė gegūnė nuo raudonosios skiriasi tuo, kad jos žiedo lūpa yra giliai triskiautė, t. y. tarsi padalinta į tris dalis. Tuo tarpu raudonosios gegūnės žiedo lūpa yra praktiškai vientisa (žr. nuotraukas). Skiriasi ir šių dviejų rūšių spalva, t. y. baltijinės gegūnės žiedai violetiniai, o raudonosios – ryškiai raudoni.

Dabar grįžkime prie kitos gegūnių poros, kurių stiebas nesusispaudžia, t. y. aukštosios ir dėmėtosios. Vėl žiūrime į žiedo lūpą. Aukštosios ji giliai triskiautė, kaip ir baltijinės, o dėmėtosios gegūnės lūpa negiliai triskiautė, t. y. vidurinė skiautė yra visai mažutė (žr. nuotraukas). Žiedų spalva – tiek dėmėtosios, tiek aukštosios gegūnės – beveik nesiskiria.

Jie šviesiai violetiniai, kartais vos ne balti. Apie tai, kokią matote rūšį, gali išduoti ir biotopas (augimo vieta). Štai ateinate prie apypelkėjusio miško ežerėlio. Pačioje pakrantėje, kur daugiausia saulės, pamatysite vien raudonąsias gegūnes. Pelkės pakraščiuose, pusiau pavėsyje, jas pakeis dėmėtosios. Na, o visišką pavėsį, t. y. miško glūdumą, mėgsta aukštosios gegūnės.

Baltijinės gi pelkių nelabai mėgsta, jos dažniausios auga atvirose, drėgnose pievose, kur joms neretai kompaniją palaiko tos pačios šviesamėgės raudonosios gegūnės.

Galvos skausmas dėl hibridų

Nenustebkite, jeigu tyrinėdami gegūnes pagal išvardintus požymius, rūšies niekaip negalėsite nustatyti. Tai ne visada įmanoma ir patiems geriausiems orchidėjų žinovams, mat gegūnės labai lengvai kryžminasi tarpusavyje ir būna hibridų ne tik tarp atskirų rūšių, bet ir tarp atskirų hibridų! Dėl to jos jau seniai iš proto veda botanikus, kuriems iki šiol nepavyksta sustatyti jas į atskiras, kiekvienai rūšiai skirtas lentynėles.

Nenuostabu, nes orchidėjos atsirado paskutinės iš visų augalų, tad jų evoliucija tebevyksta. Rūšys vis dar intensyviai formuojasi ir ką gali žinoti, gal dar ir mums gyviems esant tapsime naujų rūšių atsiradimo liudininkais.
Priklausomos nuo grybų

Nors orchidėjos yra jauniausias Gamtos „vaikas“, bet kartu ir mylimiausias, ir tobuliausias, ir gausiausias pagal rūšių skaičių, ir visoks visokiausias!.. Gamta orchidėjų pavyzdžiu tarsi parodė, ką ji gali sukurti geriausio. Ir ne tiek orchidėjų žavesys vertas dėmesio, kiek jų gyvenimas – toks paslaptingas ir sudėtingas, kad galėtų konkuruoti su garsiausiais Agatos Kristi detektyvais.

Orchidėjos – tarsi vaiduokliai: vienais metais toje pačioje vietoje jų išdygsta daug, kitais – nė viena. Jei sąlygos nepalankios – jos taip ir tūno po žeme iki kitų metų.

Kartais gali po žeme ir pražysti. Kartais gali nuspręsti, kad joms nereikalinga spalva: esu radęs tokių baltais lapais, kaip nuotakų, iš tolo šviečiančių. Yra rūšių, kurios visai nevykdo fotosintezės ir minta kaip grybai.

Yra rūšių, kurioms visai nereikia dirvožemio ir įsitaiso medžiuose. Bet už viską beprotiškiausias yra orchidėjų dauginimasis. Jų pasirinkta strategija yra pavyzdys, kaip Gamta visai netaupo dauginamosios medžiagos.

Orchidėjų sėkliukės tokios smulkios, kad jos vos vos plika akimi matomos. Dėžutėse jų sunoksta šimtai tūkstančių. Būdamos tokios smulkios jos niekaip negali sudygti pačios. Tai atsitinka tik tada, kai šalia nukrenta tik tai orchidėjų rūšiai reikalinga grybo spora. Tikimybė, kad tai atsitiks – viena iš milijono!

Grybas ir sudaigina orchidėją, rūpinasi ja daug metų, kol galų gale, po kokio dešimtmečio ar daugiau ji pražysta. Nuo tada pati orchidėja rūpinasi ja užauginusiu grybu.

Dėl tokios būtinos simbiozės žmonėms anksčiau niekaip nepavykdavo orchidėjų patiems užsiauginti, kol laboratorijose nepradėjo dauginti specialią grybieną.

Orchidėjų brakonieriai

Orchidėjos jau nuo viduramžių viliojo augalų kolekcionierius, ypatingai Didžiojoje Britanijoje. Šių augalų medžioklė buvo tokia žiauri, kad kolekcionierius, radęs naują, nematytą rūšį kur nors Indonezijoje, ją išsikasdavo, o patį mišką padegdavo, kad šios rūšies daugiau niekas kitas nesurastų. Tokių neetiškų kolekcionierių netrūksta ir dabar. Ateiti su kastuvu ir atimti iš Gamtos tokį grožį yra nusikaltimas.

Kad būtų sustabdyta nelegali prekyba laukinėmis orchidėjomis, dar prieš 50 metų buvo priimta Vašingtono (CITES) konvencija, kuri draudžia visų rūšių laukinių orchidėjų importą, eksportą ir prekybą.

Taigi jeigu norėtumėte išsikasti ir parduoti arba pervežti į užsienį net pačią dažniausią Lietuvoje raudonąją gegūnę – Jums, kaip kontrabandininkui, už tai grėstų baudžiamoji byla.

Valdžia leido orchidėjas skinti ir naikinti

Taigi tarptautiniai susitarimai saugo laukines orchidėjas visų griežtumu. O kaip su Lietuvos įstatymais? Lietuva turi senas orchidėjinių augalų apsaugos tradicijas.

Net ir sovietmečių visos rūšys buvo laikomos jei ne saugomomis, tai bent saugotinomis, t.y. visuomenė buvo mokoma globoti šią unikalią augalų šeimą. Nepriklausomybės metais, t.y 2007-aisiais, visos šiame straipsnyje paminėtos gegūnių rūšys buvo įtrauktos į Raudonąją knygą.

Dėl jų panašumo į kitas, retesnes rūšis, buvo nutarta nerizikuoti ir saugoti visas gegūnes. Be to, kai kurių iš jų paplitimas nebuvo aiškus, tad buvo laikomasi ir atsargumo principo.

Šis principas išnyko 2018 metais į valdžią atėjus Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai. Valdant Aplinkos ministrui Kęstučiui Navickui Raudonoji knyga buvo sutrumpinta visu trečdaliu, t. y. išbraukta apie 200 rūšių. Turint omeny, kad atitinkamai visos buveinės, kur šios rūšys augo, tapo nebesaugomomis, man sunku būtų surasti labiau gamtai žalingą Aplinkos ministro įsakymą, priimtą per visą Nepriklausomybę.

Nesaugomomis tapo ir baltijinė, raudonoji, aukštoji gegūnės. Sąraše palikta tik retesnė dėmėtoji gegūnė. Tokiu būdu šalis atsisakė dešimtmečiais puoselėtų rūšių apsaugos tradicijų ir už dažniausių laukinių orchidėjų skynimą žmonėms nebegresia jokia bauda. Ir šią buvusios valdžios klaidą įtvirtino dabartinė valdžia, pagal tą sutrumpintą saugomų rūšių sąrašą išleidusi naują Raudonąją knygą.

Mylėkite Gamtą ir Gamta pati ateis pas Jus

Kai kurios laukinės orchidėjos tinkamose augti vietose yra gana dažnos, bet bėda ta, kad tų tinkamų vietų sparčiai mažėja. Be to, prisiminkite, kaip sudėtingai šios rūšys dauginasi, kiek reikia laiko šiems augalams užaugti, atsistatyti po išskynimo, trypimo ar iškasimo.

Laukinės orchidėjos indikuoja, kad vieta, kur jos auga, yra natūrali, tinkama gyventi ir daugybei kitų retų rūšių, kurių neįmanoma visų surasti ir sužiūrėti.

Žinoma, gegūnes ir skiautalūpius dažnai tenka pamatyti tiesiog pakelėse, bet tai labai laikini šių augalų prieglobsčiai, nes pakelėse augti joms labai nesaugu. Vertingiausios yra tos vietos, kuriose orchidėjos nekliudomai tarpsta dešimtmečiais.

Viena tokių vietų yra po mano virtuvės langu. Jau 30 metų čia išdygsta viena ir ta pati aukštoji gegūnė, o šiais metais pagaliau pasirodė ir antra. Labai saugau šią natūralią pievutę, kurią kitas nuskustų dėl psichozinės erkių baimės.

Erkės, kaip ir visa kita, kas mums Gamtoje nepatinka, tėra pelnyta bausmė už sugriautą ekologinę pusiausvyrą. Saugodami mūsų kuklias, lietuviškas orchidėjas, jūs tuo pačiu prisidėtumėte ir prie tos ekologinės pusiausvyros išsaugojimo.

Andrejaus Gaidamavičiaus nuotraukos