Eidamas 81-uosius metus mirė Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, fotomenininkas Romualdas Rakauskas.

R. Rakauskas gimė 1941 metais Akmenėje. Vilniaus universitete jis studijavo žurnalistiką, dirbo leidiniuose „Literatūra ir menas“, „Mūsų gamta“, 1967–2004 metais buvo kultūros žurnalo „Nemunas“ Iliustracijų skyriaus vedėjas, redaktorius.

1969 metais R. Rakauskas su kitais įkūrė Lietuvos fotografijos meno draugiją. Jis surengė daugiau kaip 70 individualių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Žymiausias R. Rakausko darbas – fotografijų ciklas „Žydėjimas“ (1974–1984).

Dešimtmetį menininkas keliavo po Lietuvą stebėdamas skirtingu metu įvairiose šalies vietose prasidedantį pavasarinį žydėjimą. Fotografuodamas žiedlapių fone pozuojančius sutiktus žmones, o kartais ir savo dukrą, jis kurdavo vadinamąsias poetines metaforas – vaizdus, kurie perteikdavo apibendrintas idėjas, vertybes ir visada pasižymėjo Rakauskui būdingu lyriniu pasaulio matymu.

2004 metais R. Rakauskui skirta Vyriausybės kultūros ir meno premija, 2009 metais – Nacionalinė kultūros ir meno premija. Fotomenininko kūrinių turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Šiaulių „Aušros“ muziejus, Prancūzijos nacionalinė biblioteka Paryžiuje, Tarptautinis fotografijos centras Niujorke, kt.

Už savo kūrybą jis apdovanotas Gedimino ordino Riterio kryžius. Baigiantis 2018-iesiems, Kauno meno kūrėjų asociacija skyrė premiją už gyvenimo kūrybos nuopelnus fotomenininkui R. Rakauskui.

Tai vienas svarbiausių kūrėjų, įtvirtinusių Lietuvos fotografijos mokyklos tradiciją. R.Rakausko sukurti vaizdai poetiškai ir giliai pasakoja apie fotografo akimis pamatytą Lietuvą.

Menininko įvairialypis fotografinis palikimas aprėpia tiek Vilniaus ir Kauno gatvių kasdienio gyvenimo akimirkas, tiek poetišką, autoriaus sąmoningai virš realybės pakylėtą kaimo žmonių pavasario kasdienybę, fiksuojamą jų kiemuose bei laukuose. 

Vertintojų nuomone, R. Rakausko architektūros bei gamtos fotografijos liudija autoriaus sugebėjimą pajusti ir vizualiai suvokti fotografuojamą objektą. Jo vaizduose juntamas jautrumas ir lyrizmas, kuriuo fotografas vadovavosi, net ir sulaukęs kritikos.

Šis jo bruožas galiausiai tapo išskirtiniu ne tik to meto fotografijos kontekste, bet ir Lietuvos fotografijos istorijoje.