Dainius PAUKŠTĖ,
Migracijos klausimų ekspertas

Laikraštis ŠIANDIEN

„Ar pas mus yra profsąjungos? Tai, kas yra, tik profsąjungų parodija. Ir jų nebus tol, kol darbuotojai bus avinai be ragų, kurie kartais tyliai pamekena, bet nesibado. Todėl mūsų atlyginimai ES uodegoje, kainos ES viršūnėje, socialinė atskirtis ES viena didžiausių ir niekas nesikeičia, nejuda į geresnę pusę. Valdininkų greit bus daugiau nei dirbančiųjų, veisiasi kaip tarakonai…“ (Iš komentarų internete).

Prieš kurį laiką, rašydamas straipsnį apie profsąjungų problemas teigiau, kad piliečių aktyvumą, jų saviraišką Europos Sąjunga vertina kaip vieną iš kertinių demokratijos pamatų, nes ji užtikrina visą valstybės, kaip politinio darinio gyvybingumą.

Skandinavijos šalyse šiuo pagrindu net sukurta demokratijos formulė, skambanti maždaug taip: „Kiekviena valstybė demokratijos turi tiek, kiek procentų šalies piliečių dalyvauja profsąjungų veikloje“. O italai save su valstybe taip sieja: „Protestuoju, vadinasi egzistuoju. Protestuoju, vadinasi esu pilietis“. O kur esame mes?

Sovietų Sąjungoje profsąjungos buvo tapusios komunizmo mokykla ir TSKP tarnaite, nes jos buvo sukurtos įsakymu „iš viršaus“, o Vakarų Europoje profsąjungos buvo ir yra demokratijos garantas, mokantis darbuotojus kontroliuoti verslą, ginti savo teisėtus interesus bei prižiūrėti politikus.

Būtent profsąjungos įkūrė socialdemokratų partijas, kad darbuotojai būtų atstovaujami ne tik ekonominiu, bet ir politiniu lygmeniu. Tuo remdamiesi palyginkite, kuriuo keliu jau ketvirtį amžiaus eina Lietuvos profesinės sąjungos ir kaip jų atžvilgiu elgiasi socialiniai partneriai.

Iki šiol bet koks mūsų politikų parodytas dėmesys profsąjungoms visuomet joms atsirūgdavo. Buvo metas, kai profesinėms sąjungoms buvo draudžiama rinkti nario mokestį centralizuotai per įmonės buhalteriją, – reikėjo vaikščioti jį renkant kepurėje.

Buvo draudžiama disponuoti turimu turtu. Buvo reikalauta kasmet teikti narių sąrašus, kol Tarptautinė Darbo Organizacija tokį reikalavimą pripažino neteisėtu ir diskriminuojančiu. Įstatymas streikuoti yra taip gudriai surėdytas, kad legaliai streiką suorganizuoti tiesiog neįmanoma. Ir tokia padėtis yra iki šiol.

Šio įstatymo sargyboje budriai stovėjo teismai, ištikimai saugantys darbdavių pelną ir užtikrinantys komunistinį lygybės principą mūsų šalyje atlyginant už darbą (nepriklausomai nuo gamybos srities, įdėtų pastangų bei atlikto darbo ir darbdavio gaunamo pelno). Tai greičiau priminė Šiaurės Korėją, nei šalį, esančią Europos vidury.

Tokie veiksmai tikrai nepridėjo raumenų profsąjungoms, o darbdaviai tuo metu įmonėse tvarkėsi kaip norėjo: profsąjungos buvo ardomos, jų nariai terorizuojami arba atleidžiami. Būtent tuo metu susiklostė tokia padėtis, kai minimalus mėnesio atlyginimas (MMA) už kvalifikuotą darbą tapo nerašyta įstatymine norma, juk kolektyvinių sutarčių nebuvo, o su darbuotoju darbdavys „padirbėdavo“ individualiai (siūlydamas pasirinkti: arba MMA, arba Darbo birža).

Darbuotojai buvo mėtomi iš darbo, o politikai tokius nelaimėlius palikdavo „ant ledo“ – be jokių garantijų. Darbo susirasti tapo neįmanoma, nes valstybė nuo darbo vietų kūrimo pasišalino, palikdama šią sritį tik privačiam sektoriui. Būtent dėl tokios padėties susiformavo pirmieji emigracijos srautai, vėliau peraugę į plačią ir sraunią emigracijos upę, tirpdančią Lietuvą iki šiol.

Kol politikoje dalyvavo naujai atgimusi LSDP (pirmininkai K.Antanavičius, A.Sakalas ir iš dalies V. Andriukaitis), rinkėjai šiai politinei jėgai mandato valdžiai nesuteikė. Valdžią ji gavo tik 2001 m. po susijungimo su LDDP. Deja, nuo to laiko iki dabar pažadų ir kalbų tiek rinkėjams, tiek profsąjungoms buvo duota žymiai daugiau nei atlikta realių darbų.

Valdžių virsmas (konservatorių atėjimas į valdžią) profsąjungoms taip pat nieko nedavė, nes jų ignoravimas liko toks pat totalus, kaip ir anksčiau. Ir nors klasikinis Europos socialinis dialogas išskiria tris nepriklausomus socialinius partnerius – profesines sąjungas, darbdavius ir Vyriausybę (politikus), Lietuvoje iš tikrųjų ryškėja tik du partneriai – profesinės sąjungos vienoje pusėje ir darbdaviai su politikais kitoje pusėje.

Galima drąsiai teigti, jog politikai ir darbdaviai „žaidė ir iki šiol žaidžia“ vienoje rinktinėje. Čia vienodai „susirūpinusiais“ veidais reaguojama į Laisvosios rinkos instituto bei kitų panašių „ekspertų“ tyrimus, ar kokius nors kitų struktūrų palankius pasisakymus. Tik, kažkaip keistai, vien darbdavių naudai. Jeigu kas nors sugebėtų suskaičiuoti, kiek Seime buvo priimta teisės aktų, reguliuojančių darbo santykius, pataisų ar pasiūlymų, ko gero santykis būtų 1 ir 9 darbuotojų nenaudai.

Todėl esamas socialinis dialogas Lietuvoje primena labiau butaforiją, negu priemonę, kuria siekiama užtikrinti šalyje socialinę taiką. ES tyrimai rodo, kad pagal darbo rinkos padengimą kolektyvinėmis sutartimis mes jau nusiritome į paskutinę vietą ES!

Kaip gali stiprėti ir augti profsąjungos, jeigu nuo 1990 metų jos užima tik gynybinę poziciją, nes jų nariai už savo interesus bijo kautis atvirai.

Nepadeda nei giminingų Europos profsąjungų teikiama pagalba, nei profsąjungų narių mokymai, nei nemenka ES socialinio fondo parama. Tuo tarpu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija kasmet siunčia į Briuselį džiugias ataskaitas apie socialinį dialogą ir jo plėtrą Lietuvoje. Padėtis su profesinėmis sąjungomis iš tiesų bloga.

Nežiūrint visų išorinių priežasčių, Lietuvos profesinės sąjungos yra pačios atsakingos už tokią padėtį, už atsilikimą nuo gyvenimo, nenorą į save pažiūrėti iš šono.