Gintautas KNIUKŠTA

Šakių miškų urėdijos teritorijoje išskirta 124 ha genetinių draustinių, 334 ha kertinių miško buveinių ir ,,Natura 2000“ teritorijos. Iš jų paukščių apsaugai itin svarbi teritorija  – Novaraisčio ornitologinis draustinis, buveinių apsaugai reikšmingos teritorijos – Nemuno slėnio skroblynai nuo Kriūkų iki Gelgaudiškio.

Šakių miškų urėdas Sigitas TAMOŠAITIS kilęs iš Kuršėnų, tačiau Šakių kraštas jau dvidešimt metų jam antroji tėviškė, nes čia šeima, išpuoselėta sodyba, draugai, ir, žinoma, Šakių miškai, kuriuose kiekvienas takas žinomas.  Sigitas urėdu dirba tik trejus metus, tačiau  Šakių girininkijos vadovu jis tapo 1991 m., iš karto po studijų tuometėje Žemės ūkio akademijoje. „Tai buvo viena iš mano svajonių, kurios net nemokėčiau paaiškinti, mat mūsų šeimoje miškininkų nebūta. Tačiau tėvas ir seneliai mylėjo gamtą, tad ir pasirinkau miškininko profesiją“.

Šakių miškų urėdijoje yra apie 27 tūkst. ha valstybinių, apie 8 tūkst. ha privačių ir apie 1 tūkst. ha privatizacijai skirtų miškų.

Miškai saugomose teritorijose užima 8 190 ha arba 21 proc. visų miškų urėdijos teritorijoje esančių miškų ploto, iš jų valstybinių parkų ir draustinių miškai – 3 845 ha arba 47 proc. visų saugomų teritorijų ploto. Tik trečdalis miškų saugomose teritorijose yra valstybinės reikšmės miškai.

Urėdijos valdomi valstybinės reikšmės miškai suskirstyti į grupes ir pogrupius: I miškų grupės miškų yra 69 ha, II – 1 328 ha, III – 928 ha, o likę priskirti IV grupei. Kiekvienai miškų grupei nustatytas atitinkamas ūkininkavimo tikslas ir ūkinis režimas.

Visi urėdijos valstybinės reikšmės miškai, įskaitant ir ypatingos vertės miškų bei oficialiai saugomas teritorijas, priskirti girininkijų ir eiguvų priežiūrai, apsaugai ir kontrolei. Su ypatingos vertės miškų ir oficialiai saugomų teritorijų sąrašais supažindinti visi girininkijų pareigūnai, t. y. girininkai, jų pavaduotojai ir eiguliai.

Natūraliai sukcesijai paliekamuose miškuose urėdija kirtimų nevykdo. Kitose ypatingos vertės miškuose ir oficialiai saugomose teritorijose ūkinė veikla plėtojama vadovaujantis jų tvarkymo reglamentais ir miškotvarkos projektu.

Iki 1944 metų VĮ Šakių miškų urėdijos teritorijoje veikė Šakių ir Lekėčių miškų urėdijos. Šakių urėdiją sudarė 7 girininkijos, kurios prižiūrėjo 19 738 ha miškų. Lekėčių miškų urėdijai priklausė 10 girininkijų, ši urėdija valdė 20 ha miškų.

Iš viso abi urėdijos valdė 39 738 valstybinių miškų. Tuo metu privatūs miškai urėdijų teritorijoje sudarė tik 420 ha. 1946 metais ir Lekėčių, ir Šakių miškų urėdijos buvo panaikintos, girininkai ir urėdai – pasitraukę į vakarus arba represuoti. O 1946 metais VĮ Šakių miškų urėdijos teritorija buvo perskirstyta.

Kidulių ir Plokščių girininkijos tuo metu priklausė Jurbarko miškų urėdijai, Jančių girininkija – Kazlų Rūdos miškų urėdijai, Lekėčių girininkija – Kauno miškų urėdijai. Medienos ruošos darbus vykdė Lekėčių miško ruošos punktas, pavaldus Kazlų Rūdos miško pramonės ūkiui.

Tokia situacija tęsėsi iki 1956 metų pabaigos. 1957 metų sausio 1 dieną tuometinio miškų ūkio ministro A. Matulionio įsakynu buvo įkurtas Šakių miškų ūkis. Pirmuoju šio ūkio direktoriumi tapo nusipelnęs miškininkas S. Jokubauskas, kuris šias pareigas ėjo iki 1979-ųjų liepos. Vėliau jį pakeitė urėdas K. Vaičiūnas.

VĮ Šakių miškų urėdija – viena iš 42 miškų urėdijų Lietuvoje, ūkininkaujanti jai priskirtuose valstybiniuose miškuose. Urėdija savo miškus tvarko kompleksiškai: juos atkuria, prižiūri, saugo ir racionaliai naudoja.

Pasak Šakių miškų urėdo Sigito Tamošaičio, svarbiausias miškų urėdijos veiklos tikslas yra užtikrinti subalansuotą ekonominių, ekologinių ir socialinių visuomenės reikmių tenkinimą, ateities kartoms išsaugoti sveikatinimu, biologine įvairove, produktyvumu ir tvarumu pasižyminčius miškus.

Savo veikloje Šakių miškų urėdija visada pirmenybę teikė ir teikia miškui atkurti bei miško gėrybėms gausinti.

Miškus tiesiogiai tvarko ir prižiūri urėdijos administraciniai padaliniai  –  9 girininkijos, kurių kiekvienos vidutinis plotas yra apie 3000 ha. Vienam specialistui tenka prižiūrėti apie 1000 ha.Yra įdiegta antžeminė automatinė miškų gesinimo sistema – prižiūrimi ne tik valstybiniai, bet ir privatūs miškai. Kilus gaisrui pirmiausia vykstama jo gesinti, o tik po to aiškinamasi, kam jis priklauso.

Miškų urėdija kasmet atkuria po 220 ha miškų. Daugiau nei pusė (apie 120 ha) yra želdinama, o likusieji paliekami savaime atželti. Dirbtinai atkuriami tik spygliuočių miškai ir ąžuolynai, o kiti lapuočiai suželia savaime. Želdinama sodmenimis, išaugintais iš genetinio fondo sėklų Lekėčių medelyne, kuris aprūpina  visą urėdiją.

………..

Gerbiamas urėde, Šakių miškų urėdijos miškai driekiasi trijų savivaldybių teritorijose. Ar jaučiate politikų įtaką juos prižiūrint?

Priimant sprendimus dėl miško iškirtimo, tiek merai, tiek politikai gali turėti mažiausiai įtakos. Kas dešimt metų yra atliekama miškotvarka, vertinama miškų būklė, nustatoma, kiek galima kirsti per metus ir per dešimt metų. Tuo požiūriu nei urėdas, nei rajono meras negali sau leisti savivaliauti.

Urėdijos santykiai su rajonų politikais, mano nuomone, yra normalūs ir geri, sakyčiau, šilti darbiniai. Sulaukiame jų palaikymo. Prieš porą metų kilus debatams, ar miškus palikti valstybinius, ar juos privatizuoti, Šakių rajono meras Juozas Bertašius labai kategoriškai ir konkrečiai pasakė, kad sistema yra gera ir ji turi išlikti. Sugriauti galima greitai…

Tačiau tuo metu niekas nežinojo, kas bus toliau. Kai kurių rajonų merai sutiko miškus privatizuoti, tačiau jie buvo ne iš mūsų krašto. Su kitais rajono politikais bandome kalbėtis, bendrai ieškoti išeičių, kaip galima spręsti socialinius klausimus.

Kartu dirbame su savivaldybėmis, darbo biržomis – pagal viešųjų darbų programą. Kaip tik dabar, kai yra gausu pavasarinių darbų, stengiamės įdarbinti kuo daugiau žmonių, kad jie turėtų galimybę užsidirbti. Šiuo metu turime apie 70 tokių žmonių, kai kurie lieka ir ilgesniam laikui. Medelyne pasiliks dirbti 14 žmonių per visą vasaros sezoną.

Sakoma, kad teatras prasideda nuo drabužinės, o urėdija – ne tik nuo miškų, bet ir nuo kelių. Gal galite jais pasigirti?

Keliai, sakyčiau, yra patenkinami. Problemų iškyla polaidžio metu. Darbus, kuriuos  per polaidį atliekame mes patys, stengiamės nuveikti labai saugodami kelius. Tačiau yra gyventojų, kurie naudojasi tais pačiais miško keliais, tik ne tai yra blogiausia.

Kaip minėjau, urėdijos teritorijoje yra apie 9 tūkst. ha privačių miškų, kurie nėra susitelkę vienoje vietoje. Statistinis Lietuvos privataus miško savininkas yra apie 70 metų moteris, kuri valdo apie 3–4 ha miško. O privačia veikla užsiima privačios įmonės, kurios nuperka, iškerta, parduoda, po to gal atželdo, gal ir ne. Tačiau jie nežiūri, ar polaidis, ar ne – iškerta ir veža, o bėdos lieka mums.

Prieš mėnesį Savivaldybėje mero iniciatyva  vyko susitikimas su administracijos direktoriumi, kuriame bandėme svarstyti, kaip apriboti veiklą polaidžio metu. Valstybinės miškų tarnybos specialistas teigė, kad jis neturi jokių įgaliojimų nurodyti, nuo kada iki kada leisti kirsti.

Lyginant su kitomis urėdijomis, kurioje vietoje pagal ekonominius rodiklius yra Šakių urėdija?

Esame pirmajame dešimtuke. Nors, tiesa, žiūrint pagal ką reitinguosi – kai kuriose srityse galbūt buvome ,,nukritę“ iki 15 vietos. Šiandien dirba 118 žmonių. Yra devynios girininkijos, kuriose vidutiniškai dirba po keturis žmones, medienos techninis padalinys, turime savo medelyną. Taip pat dirba 14 administracijos žmonių.

Apie 90 proc. gamybos darbų atlieka 8 rangovinės įmonės – jos dirba kirtimo darbus. Atkūrimo darbus, t. y. želdinių priežiūrą, miško tvarkymo darbus nuveikia girininkijų darbuotojai. Sodinimo darbus, kadangi jie yra priklausomi nuo laiko, stengiamės atlikti visi mobilizuotai.

Kuo yra specifiškas darbas jūsų prižiūrimuose miškuose?

Šakių miškininkai tvarko ir prižiūri miškus, esančius Šakių, Kauno ir Kazlų Rūdos rajonuose. Tai gana įvairūs miškai – nuo pušynų sausose smėlio dirvose iki nuolat vandens apsemtų juodalksnynų ar net pelkinių miškų.

Mes matome medalį iš abiejų pusių. Žinome, ką reiškia turėti gražiai atrodantį pušyną ir vasarą sėdėti kaip ant parako statinės. Ir žinome, ką reiškia neišlipti iš guminių batų, kai netgi vidurvasarį reikia bristi per balas.

Miškai urėdijos teritorijoje išsidėstę netolygiai. Didžiausi miško masyvai auga šiaurinėje ir rytinėje urėdijos teritorijos dalyse, o pietuose ošia tik nedideli miškeliai, kurie jau perduoti privačion nuosavybėn. Apie pusė visų urėdijos valdomų miškų priklauso vienam iš didžiausių Lietuvoje Kazlų Rūdos miškų masyvui.

Spygliuočių medynai užima apie 60 procentų visų urėdijos medynų, daugiausia – pušynų. Urėdijoje yra nemažai mišrių medynų, ypač uosynų ir beržynų. Šakių miškų urėdijos miškingumas – mažesnis nei vidutinis Lietuvoje ir siekia 25 procentus. Šiuo metu urėdijos valdomų miškų plotas yra 25 400 ha.

Netiesa, kad svarbiausia žmogui miško teikiama nauda yra mediena. Miškas – tai švarus oras ir vanduo, tai skalsi kasdienė duona. Ne visems suvokiama, jog miškus reikia sodinti, auginti, prižiūrėti ir saugoti, tenka padėti žmogui įsisąmoninti, kad  miške elgtųsi supratingai.

Šakių miškų urėdijos teritorija driekiasi penki įvairios paskirties draustiniai. Besidomintis paukščiais pažįsta vieną turtingiausių paukščių karalijų Lietuvoje – Novaraistį. Koks urėdijos indėlis prižiūrint šį Tado Ivanausko ornitologų klubo globojamą gamtos kampelį?

Kauno, Šakių rajonų ir Kazlų Rūdos savivaldybių sandūroje, netoli Lekėčių miestelio, miškų urėdijos iniciatyva ir lėšomis įkurtas Novaraisčio valstybinis ornitologinis draustinis. Beveik pusė šio draustinio teritorijos apsemta vandeniu.

Čia kadaise plytėjusių miškų vietose nuolatos gyveno ir vaikus vedė vilkai, briedžiai ir šernai. Gausu buvo žalčių, angių – marguolių gyvačių, gluodenų. Aukštapelkė susiformavo iš užakusio ežero, nes jį maitino tik lietaus vandenys, kurių nepapildė nė viena upė, o tik ištekėjo vienintelė Nova. Nuo šios upės pavadinimo vėliau ir kilęs Novaraisčio vardas.

Netoli Lekėčių miestelio daugiau kaip 800 ha plote plytintis Novaraistis septintojo dešimtmečio pradžioje buvo paverstas eksploatuojamu durpynu. 1979 m. nutraukus gamybą, išsekintas durpių platybes vėl iš naujo atrado įvairūs paukščiai. 1988m. čia  įkurtas valstybinis ornitologinis draustinis.

Draustinio teritorijoje aptiktos 33 paukščių rūšys, įtrauktos į Europos Sąjungos saugomų gyvūnų sąrašus bei ,,Lietuvos raudonąją knygą“. Čia pastebimi juodakakliai kragai, gulbės giesmininkės, tetervinai. Aptinkamos ir kelios pavienės didžiojo baublio poros, kurių originalus skleidžiamas garsas panašus į pučiamo stiklinio butelio garsą.

Vis dėlto labiausiai turbūt Novaraistį išgarsino migruojančios gervės ir žąsys, kurių rudeninio traukimo metu priskaičiuojama iki 2 000 vienu metu čia besibūriuojančių. Tai didžiausi tokio pobūdžio gervių susitelkimai Lietuvoje, pagal šį rodiklį Novaraistis net lenkia garsiuosius Žuvinto ir Čepkelių rezervatus. Stebėti ir klausytis paukščių galima tam įrengtame stebėjimo bokštelyje, kurio link veda nuorodomis pažymėtas kelias nuo plento Kaunas–Šakiai.

Be to, Novaraistis gali pasigirti ir tuo, kad yra zanavykų krašto „stogas“ – šių apylinkių aukščiausia vieta, skaičiuojant nuo jūros lygio.

Rudeninio traukimo metu Novaraistyje poilsiui apsistoja šimtai gervių – maždaug apie 3 procentus visos vakarų Palearktikos populiacijos.

Nuo ankstyvo ryto iki sutemų Novaraistyje nenutyla paukščių balsai. Ir kiekvienas gali pasidžiaugti, kad Lietuvoje dar yra vietų, kuriose viešpatauja gamtos taisyklės, o jas diktuoja paukščiai…

Kažkada Novaraistis su prieigose augančiais aukštapelkei būdingais pušynais užėmė 1 000 ha. Ši aukštapelkė susiformavo iš užakusio ežero, nes jį maitino tik paviršinio vandens srautai, jam vandens nepapildė nė viena upė, o tik ištekėjo vienintelė Nova.

Gausi augalija, ypač kiminai, spaudė ežerą, kol iš jo liko tik apie 1 ha dydžio atviro vandens plotas, vietinių vadinamas „akimi“. Gamtiniu požiūriu Novaraistis visais atžvilgiais buvo labai gyvybingas. Jį puošė viržynai, gailynai, girtuoklynai, gausi kiminų danga, derlingi spanguolynai – jo uogos viliodavo tetervinus, nuo kurių burbuliavimo „virdavo“ visas Novaraistis ir aplink jį plačiose apylinkėse esantys saistukai. Ir gervių čia buvo daug. Visą laiką gyveno ir vaikus vedė vilkai, mėgdavo užklysti briedžiai, prieigose knisinėjosi šernai, veisėsi žalčiai, gyvatės, daugybė smulkių gyvūnų.

Tačiau durpynas visa tai sunaikino. Už unikalaus raisto sunaikinimą žmogus gavo ne pačius gausiausius ir ne geriausius durpių kiekius. Todėl 1990 m. Novaraisčio durpynas buvo paliktas likimo valiai. Tai buvo niekieno žemė. Eksplotuojant durpyną buvo sunaikinta visa augmenija, didžioji dalis durpių išvežta. Dalis, žinoma, liko, tačiau karjeras paliktas visiškai nesutvarkytas, buvo išlikęs didžiulis pavojus gaisrams.

O aplink jį – Šakių miškų urėdijos sausų pušynų masyvai. Todėl urėdija po 1992 m. skaudžios gaisro pamokos durpyne, kai grėsė iš čia išstumti vis gausėjančias gerves ir kitus paukščius, kai iš Novaraisčio būtų likęs menkaverčiais beržais apaugęs žemės plotas, netikęs nei paukščiui, nei miškui, nei žmogui, ėmėsi iniciatyvos Novaraistį grąžinti gamtai.

Tada, neskaičiuodama darbo laiko, jėgų ir lėšų, Šakių miškų urėdija pasirūpino visą durpyną perimti savo žinion, rekonstravo užtvanką ant Novos upės, ant magistralinių griovių įrengė patvankas, užtvenkė šiaurinę Novaraisčio dalį, dėl to sunyko beužaugantys beržų sąžalynai, plėtėsi atviri plotai, atsirado daug erdvės paukščiams. Durpyno prieigose susidarė sąlygos augti aukštapelkės augalams, o užliejamuose plotuose atsirado žuvų, beveik visiškai neliko gaisrų pavojaus.

Šiandien Novaraistis yra toks, koks yra. O galėjo jo teritorija būti visai kitokia. Džiaugiuosi, kad užteko visiems ryžto ir užsispyrimo nenukrypstamai šį darbą dirbti iki galo ir pabaigti. Pasitarę su gamtininkais ornitologais, pastatėme paukščių stebėjimo bokštelį, sutvarkėme įvažiuojamąjį kelią į raistą.

Novaraistyje ir aplinkiniuose miškuose daug esti miško gėrybių: grybų, gervuogių, aviečių, spanguolių. Draustinyje aptikta įvairių paukščių rūšių, įtrauktų į ES saugomų gyvūnų sąrašą: gulbės giesmininkės, juodakakliai kragai ir kt.

Kasmet rugsėjo–spalio mėnesiais prieš išskrendant į pietus čia būriuojasi net keli tūkstančiai ilgakojų gervių.

Tado Ivanausko ornitologų klubas Novaraistyje įsikūrė 1998 m. Klubo nariai atlieka paukščių apskaitas, rengia išvykas, dalyvauja įvairiuose projektuose, užsiima šviečiamąja gamtosaugos veikla. Narių skaičius kasmet keičiasi, nes didžioji jų dalis – studentai.

Ornitologų klubo nariai – aktyvūs, kupini entuziazmo ir meilės gamtai. Šiuo metu klubas įsitraukęs į LOD vykdomą projektą „Visuomenės dalyvavimas aplinkos apsaugos organizavime PAST teritorijose, sukuriant savanoriško monitoringo tinklą“ ir stebi Novaraisčio ornitologiniame draustinyje esančius paukščius.

Persikelkime į kitą rajono pakraštį, kur Gelgaudiškyje baigiamas atkurti dvaras, o urėdija kruopščiai prižiūri dvaro parką. Istorijos šaltiniuose jis  minimas jau XVI amžiaus pradžioje.

Kompleksiškas savo verte Gelgaudiškis tvirtai įeina į antrąjį Lietuvos parkų dešimtuką ir yra vienintelis toks Šakių rajone.

Išilgai Nemuno kranto driekiasi 5,3 ha parkas su alėjomis, gazonais ir tvenkiniais. Tai ne tik vienas didžiausių Lietuvos parkų, bet ir sudėtingos struktūros parkas.

Tarp milžiniškų ąžuolų terasomis buvo įrengti laiptai į Nemuno slėnį. Kitapus rūmų, už parterio, kompozicijos ašį ženklina ketureilė sidabrinių klevų alėja.

Gelgaudiškio dvaras niekada mums nepriklausė. Prie jo driekiasi valstybinio miško teritorija, kuriai suteiktas miško parko statusas. Šiuo metu yra paruoštas projektas, kurio iniciatoriai nori, kad dalis to parko būtų prijungta prie dvaro. Galbūt kažkada tai buvo dvarininko nuosavybė, ten susidarytų apie 108 ha.

Norint jį prijungti prie dvaro, buvo nutikę įvairių kuriozinių situacijų. Projektuota neatsižvelgiant į tai, kad miškas yra valstybinis. Valstybė patikėjimo teise mišką yra perdavusi mums valdyti, tvarkyti, naudoti. Neatsižvelgė netgi į tai, kad miškas yra įregistruotas Registrų centre kaip valstybės turtas.

Dabar dėl to susidaro tam tikrų problemų. Generalinės miškų urėdijos, Aplinkos ministerijos Miškų departamento iniciatyva buvome susitikę visos suinteresuotos šalys ir priėjome nuomonės, kad nėra kito kelio, kaip tik tą miško dalį perduoti Savivaldybei kaip valstybės turtą. Dabar vyksta visi parengiamieji perdavimo darbai.

Iki šiol mes skyrėme nemažai lėšų ir darbo šio parko priežiūrai. Įrengti pažintiniai takai, yra ten ir įdomesnių vietų, kaip, tarkime, Velnio kalnas. Su Savivaldybe sutarėme, kad ir toliau padėsime prižiūrėti, tikrai perdavę nepaliksime be pagalbos.

,,Verslas ir politika“, 2012 m. balandis/gegužė