Stasys Gliaudys, Vainagių g-jos girininkas, lzinios.lt

Siūlome girininko Stasio Gliaudžio atsiųstą nuomonę apie daug šurmulio sukėlusį urėdijų naikinimo klausimą. (Kalba netaisyta).

„Delfi“ žinių portalas neseniai paskelbė: „Panaikinus urėdijas tikimasi padidinti miškininkų atlyginimus.“ Šio sakinio mintis pribloškia: panaikinus miškininkus tikimasi padidinti miškininkų atlyginimus. Urėdija – tai kokios 5–8 girininkijos ir centras. Vidutiniškai vienos urėdijos prižiūrimi miškai išsidėstę daugiau kaip vienos savivaldybės teritorijoje. (Lietuvoje urėdijų 42, o savivaldybių 60.)

Eiliniams miškininkams jau senai atlyginimus galėjo kelti. Ką tai turi bendro su urėdijų naikinimu? Tai žmonių supriešinimo politika: skaldyk ir valdyk.

„Miškų urėdijose dirba apie 3800 žmonių. Pridėjus Generalinę urėdiją ir Miškotvarkos institutą reforma paliestų apie 4000 žmonių. Pagal aplinkos ministro viziją centralizuotoje įmonėje vienas darbuotojas, įskaitant administraciją, aptarnautų 1000 ha. Valstybinės reikšmės miškai užima 1018 tūkst. ha. (…) Vadinasi 3 iš 4 miškininkų netektų darbo. „ (LMPF valdybos 2017–01–25 kreipimasis.)

Daug skaitytojų tokiai likvidavimo politikai pritaria. Jiems atrodo, kad miškai beatodairiškai kertami, mediena grobstoma, o valstybė ir jos eiliniai piliečiai iš to neturi jokios naudos. Kaip senas miškininkas ir savo šalies patriotas negaliu neišsakyti savo nuomonės.

Visų pirma, mokesčiais galima apkrauti taip, kad jokia veikla nebus pelninga. Panašiai atsitiko su urėdijomis, kurios per metus valstybei uždirba milijonus, o pačios dažnai balansuoja ant pelningumo ribos. „Visi miškų urėdijų mokesčiai 2016 m. sudarė 64 mln. Eur arba beveik 41 procentą nuo visų gautų pajamų.“ (GMU informacija 2017–01–23.)

Antra, pagal atliekamų darbų apimtis ir valdomo turto vertę (vien medienos požiūriu) turėtų būti atskira Miškų ministerija. Deja, miškininkai savęs vertą poziciją kažkaip prarado ir jau daug metų yra „našlaičiai“ kitų ministerijų „šeimose“.

Manau, jog kartu su urėdijų likvidavimu spręsis ir Lietuvos miškų likimas. Kur garantija, kad mūsų ponai, panaikinę urėdijas – nepanaikins ir girininkijų? Yra daug norinčių valdyti milijardinius Lietuvos miškų turtus ir šiandieniniai miškininkai jiems matyt didžiausia kliūtis.

Urėdijų miškus ir kitą jų turtą paveldės viena įmonė „Lietuvos valstybiniai miškai“. To įteisinimui iš anksto (2017–01–02) paruoštas Lietuvos Respublikos miškų įstatymo pakeitimo projektas. Jis bus svarstomas LR seimo pavasario sesijoje, bet gal ir anksčiau. O kodėl Lietuvoje nepalikus vieną bažnyčią, vieną teatrą, vieną ligoninę..? Urėdijos buvo ir Smetonos laikais, ir „prie rusų“, tik vadinosi miškų ūkiais.

Iškirtę neatsodinkime miškų, nesirūpinkime jaunuolynų priežiūra (ugdymu), neremontuokime miško kelių, nesausinkime užmirkusių medynų, nesaugokime nuo gaisrų… ir turėsime daug, daug pinigų. Gal būt tai ir yra pagrindinis naujos valdžios tikslas, o ne Lietuvos žmonės ir miškai?

Pabandysiu išvardyti funkcijas, kurias šiandien urėdijos girininkijoms talkina arba centralizuotai atlieka urėdijos centras (sąlyginai pavadinkime „kontoros darbuotojai“). Žinoma, savos (Šiaulių) miškų urėdijos pavyzdžiu. 1) Išmatuoja pagrindinio naudojimo biržes (kertamus brandžius medynus plynai bei neplynai) ir paruošia jų planinę medžiagą. 2) Organizuoja pagrindinio naudojimo kirtimus. Plynus kirtimus atlieka urėdijos kirtimo mašina.

3) Organizuoja medienos ir biokuro ištraukimą. 4) Per elektroninę prekybos mediena sistemą rengia miško produkcijos aukcionus. 5) Priima ir išlaiduoja pagamintą medieną. Tai įtemptas ir atsakingas kasdieninis darbas. Nenorėčiau grįžti į tuos laikus, kai sortimentus pajamuodavo ir parduodavo girininkija, šiandien tai atlieka jauna centro brokerių komanda. 6) Centralizuotai vykdo kirtaviečių paruošimą miško sodinimui. 7) Pagal girininkijų pateiktus skaičiavimus pristato sodmenis – belieka juos pasodinti. Žodžiu, rūpinasi sodinamosios medžiagos išauginimu – nuo sėklinių plantacijų kūrimo ir sėklų rinkimo. Beje, girininkijoje kasmet maždaug po hektarą už dyka apsodina centro talkininkai.

8) Atlieka naujų kelių tiesimą, senų kelių priežiūrą ir remontą, sausinimo tinklo plėtrą ir palaikymą. 9) Rengia viešuosius pirkimus. Girininkams nebereikia sukti galvos, kiek už atliktus darbus rangovams sumokėti. 10) Nustato girininkijų darbų apimtis (užduotis). 11) Kontroliuoja girininkijoje atliekamų darbų terminus ir kokybę. 12) Vykdo miško bei jo produkcijos apsaugą po darbo, švenčių dienomis ir savaitgaliais.

13) Organizuoja komercines medžiokles, gaisrų gesinimą. 14) Atstovauja valstybės interesus įvairiose bylose. 15) Moko jaunus specialistus, rūpinasi jų pamaina ir išsilavinimu. 16) O kur dar aibė buhalterinių dalykų: atlyginimai, atostoginiai, tabeliai, stažas, atsiskaitymai, skolininkai, pirkimai, pajamavimai ir nurašymai…

Jau metai laiko, kai biržes rėžiu ir su išmaniuoju telefonu. Programą įkėlė ir apmokė Šiaulių m. urėdijos miškotvarkos inžinierius Kęstutis Jurgaitis (centro darbuotojas).

O ką tuomet veikia girininkas? Iš tiesų jau nėra nei eigulio, nei pono girininko senąją (stereotipine) prasme. Šiandien „stovėdami prie miško darbų konvejerio“ 2 – 3 girininkijos žmonės atlieka tik dalį funkcijų: nebeaugina medelių miško sodinimui, nepriima ir neparduoda pagamintos miško produkcijos… nebėra eiguvų. O kažkada viską daręs girininkas tapo eiliniu biržių rėžėju.

Man atrodo, kad žmonės užsimoję daryti revoliuciją, nepastebėjo, jog svarbiausios permainos jau įvyko. Šiandien girininkijos ir centras nėra du atskiri urėdijos padaliniai, dubliuojantys tas pačias funkcijas. Tai per ilgą laiką (pvz., Šiaulių miškų urėdijai 96 metai) suformuotas vientisas ir gerai suderintas mechanizmas. Jeigu laikrodį, esantį Šiauliuose padalinsime į dvi dalis ir vieną jo dalį iškelsime kažkur į Kauną – nesuprantu, kaip laikrodis veiks..?

Dažnai eskaluojamas neigiamas urėdų įvaizdis. Šie vyrai ir viena moteris (Aurelija Jočienė, prieš keletą metų laimėjusiai konkursą) užima tikrai atsakingas pareigas, važinėja gerais automobiliais ir gauna nemažus atlyginimus. Bet jeigu mes pasirinkome kapitalizmo kelią, kuriame nėra lygiavos, tai toks vaizdas neturėtų piktinti. Nebent besipiktinantys užmiršo, kad jau nebegyvena socializme.

Aukštas pareigas užimantys miškininkai tai pasiekia per mokslą ir atsakingai atliekamą ankstesnį (dažniausiai girininko) darbą. Sako, jog žmogų labiausiai gadina valdžia ir pinigai. Todėl jiems užėmus urėdo pareigas tenka išlaikyti dar ne vieną išbandymą. Galbūt ne visi juos garbingai pakelia… juk iš prigimties žmogus – silpnas ir nuodėmingas. Tačiau siūlau ne pavydėti, o siekti analogiškų tikslų. Galimybė savo protu ir darbu padaryti karjerą – pagrindinė (pamatinė) laisvos šalies ir laisvo piliečio vertybė.

Sako, jog blogas tas kareivis, kuris nenori tapti generolu. Pernai daug patyrusių girininkų dalyvavo konkursuose ir berods dešimt jų tapo urėdais (palyginimui pulkininkais). Logiška, kad vienas iš visų urėdų turėtų tapti generolu, kaip vienas iš kardinolų (jų pačių išrinktas) tampa popiežiumi. Kas žiūrėdamas žmonėms tiesai į akis galėtų paaiškinti, kodėl Lietuvoje miškininkų pareigybinė piramidė jau kuris laikas paliekama be apatinių pakopų renkamos viršūnės?

Jeigu Lietuva tikrai demokratinė valstybė, tai demokratinė atranka turi vykti iki galo. Ar yra labiau tikintis už Romos popiežių ir labiau suprantantis miškų problemas už tą, kuris dirbo ir girininku, ir urėdu? Ar gali mūšį laimėti statytinis generolas nepažįstantis savo armijos?

Dirbančių miškų ūkyje simbolinė piramidė prasideda nuo darbininkų. Virš jų yra girininkijų specialistų korpusas, dar aukščiau – girininkų ir centro inžinierių pakopos. Netoli viršūnės urėdų laiptinė… Piramidės principu funkcionuoja valstybės (valdomos tiek demokratiškai, tiek autokratiškai) ir visas gyvasis pasaulis. Kuo paprastesnės gyvybės formos tuo jų yra daugiau, o viršūnėje – žmogus.

Atėjo žinia, kad visiems miškų darbuotojams, nuo valytojos iki generalinio urėdo, bus įteikti atleidimo lapeliai.

Kažkas užsimojo dabartinę miškininkų piramidę išardyti ir statyti naują. „Įdomiausia“, kad pilkieji kardinolai (kitaip jų nepavadinsi) planuoja savo piramidę lipdyti nuo viršaus. Pabandykite pradėti statyti namą nuo stogo? Tai jums niekada nepavyks. Tai prieštarauja gamtos dėsniams, sveikam protui ir demokratijai. Ne mus turi rinktis būsimieji miškų „valdovai“ – o mes juos.

Raginu visus Lietuvos miškininkus kelti Miškų ministerijos atstatymo klausymą ir demokratiniais principais išsirikti vadovą, gebantį apginti Lietuvos miškus ir juose dirbančius žmones. Aplinkos ministrai visada turės aibę problemų ir be specifinių miškininkystės reikalų.

Žmogus pasodina medį, o Dievas jam moka didelius procentus. Siūlau vyriausybei daugiau investuoti į miškus, nepamatuotomis reformomis neprarasti gerų specialistų, o jų potencialą išnaudoti naudingiems tikslams: didinti miškų plotus, jų produktyvumą ir gamtinę įvairovę. Žmonės – mūsų didžiausias turtas, jų pinigais nepakeisi. Griovimui proto nereikia, atstatyti bus žymiai sunkiau.