Jūs esate
Pagrindinis > Pradžia > Konservatorių siekis pripažinti Lietuvos komunistų partiją nusikalstama organizacija nesulaukė bendražygių pritarimo

Konservatorių siekis pripažinti Lietuvos komunistų partiją nusikalstama organizacija nesulaukė bendražygių pritarimo

Seimo Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariai Laurynas Kasčiūnas ir Audronius Ažubalis rugpjūčio 1 d., vykusioje spaudos konferencijoje pristatė parengtą Lietuvos komunistų partijos (LKP) veiklos vertinimo įstatymo projektą, kuriuo siekiama pripažinti LKP nusikalstama organizacija. Spaudos konferencijoje taip pat dalyvavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Gvidas Rutkauskas bei sąjungos valdybos pirmininkė Rasa Duobaitė-Bumbulienė.

„2017 m. birželio 27 d. Seimas priėmė rezoliuciją, kuria pakvietė Vyriausybę, vadovaujantis susiklosčiusia Lietuvos įstatymų leidybos tradicija vertinant Sovietų Sąjungos represines struktūras Lietuvoje, parengti įstatymo, kuriuo LKP būtų pripažinta nusikalstama organizacija, projektą. Tačiau tokio įstatymo projekto Vyriausybė iki šiol nėra parengusi. Todėl, nesulaukę Vyriausybės iniciatyvos, patys parengėme ir šiandien užregistravome tokį projektą”, – teigė L. Kasčiūnas.

Pasak Audroniaus Ažubalio, įstatymo projektu siūloma nustatyti, kad LKP pripažįstama nusikalstama organizacija, 1940–1941 metais ir 1944–1990 metais SSRS okupuotoje Lietuvos Respublikoje įtvirtinusi diktatūrą, veikusi kaip paklusni ir iniciatyvi Sovietų Sąjungos komunistų partijos valios reiškėja ir įgyvendintoja:

Audronius Ažubalis.tsajunga.lt nuotr.

„LKP yra atsakinga už SSRS okupacinės valdžios nusikaltimų vykdymą. Nors praėjo pakankamai daug laiko nuo Nepriklausomybės atgavimo, tačiau ši nusikalstama veikla dar nėra tinkamai įvertinta. Šiuo įstatymo projektu siekiame pagaliau tinkamai įvertinti sovietinę praeitį ir nusikaltimus bei atstatyti istorinę tiesą“, – įstatymo teikimo motyvus komentavo A. Ažubalis.

Seimo narių teikiame projekte numatyti tam tikri įpareigojimai buvusiems LKP nariams ir funkcionieriams, pvz.: pageidaujantys būti kandidatais į Respublikos Prezidentus, Seimo narius, Europos Parlamento narius, savivaldybės tarybos narius – merus, savo anketose ir (ar) biografijose turės nurodyti savo priklausomybę LKP struktūroms.

Taip pat šie asmenys, dalyvaudami konkursuose į Lietuvos Respublikos diplomatinę tarnybą, konkursuose ar atrankose į valstybės tarnybą ar skiriami į bet kokias aukštesnes pareigas valstybės tarnyboje, pateikdami savo gyvenimo aprašymą, jame irgi turėtų nurodyti savo priklausomybę minėtoms LKP struktūroms.

Anot parlamentarų, šis įstatymo projektas iš esmės leis baigti susidvejinimo etapą Lietuvoje, kai auka ir engėjas gyvena po vienu stogu, o engėjas net nesiruošia aukos atsiprašyti.

L. Kasčiūnas.

„Kai kas gali teigti, kad tokie mūsų siūlomi LKP vertinimai galimi istorikams arba politikams, tačiau dėl norminio turinio stokos negali tapti įstatymo dalyku. Esame įsitikinę, kad norminio turinio šiame projekte užtenka ir jis yra apsprendžiamas privalomu viešumu visiems, kurie norės tapti savivaldybių merais, europarlamentarais, Seimo nariais, prezidentais ar kandidatuoti į pareigas valstybės tarnyboje“, – teigė L. Kasčiūnas.

Konferencijoje dalyvavusio Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininko G. Rutkausko teigimu, toks įstatymo projektas yra seniai lauktas nukentėjusių nuo okupacinio sovietų režimo. Kartu G. Rutkauskas išreiškė organizacijos paramą Seimo narių teikiamam projektui.

„Į LKP stojo įvairūs žmonės ir šiandien galbūt nereikia jų griežtai bausti, tačiau Lietuvos gyventojai nusipelno žinoti šių žmonių vardus ir pavardes“, – teigė G. Rutkauskas.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos valdybos pirmininkė R. Duobaitė-Bumbulienė prisiminė partizanų vadų pasirašytą 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją, kurioje LKP pripažįstama kaip neteisėta.

Pasak R. Duobaitės-Bumbulienės, tokio projekto priėmimas būtų tinkama dovana kitąmet minint šios deklaracijos pasirašymo jubiliejų.

A. Ažubalio ir L. Kasčiūno teigimu, šis projektas nėra pavienė arba atsitiktinė iniciatyva. Parlamentarai primena, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą konstatavo lemiamą komunistų partijos vaidmenį okupuojant ir aneksuojant Lietuvą bei kitas Baltijos valstybes (Kuolelis ir kiti prieš Lietuvą, Ždamoka prieš Latviją ir kt.).

Siandien.info skaitytojams siūlome buvusio konservatoriaus Manto Adomėno straipsnį „Radikalai smogia ir vėl (ir niekam TS-LKD tai labai nerūpi)“

Mantas Adomėnas, Seimo narys

Nežinau, kodėl turėčiau rūpintis TS-LKD likimu – bet rūpi, ir tiek. Ir man atrodo, kad kai kas svarbaus buvo praleista, vertinant pastarųjų dienų Kasčiūno-Ažubalio siūlymus dėl privalomo lietuviško turinio tautinių mažumų mokyklose ir dėl kompartijos paskelbimo nusikalstama organizacija. (O gal reikėtų juos vadinti tiesiog Kasčiūno siūlymais, nes Audroniumi Ažubaliu čia naudojamasi tik kaip viruso nešėju į partijos vidų, nelabai suprantančiu tikrąją sumanymų intenciją.)

Konservatoriai siūlo tautinių mažumų mokyklose daugiau mokyti lietuviškai Konservatoriai siūlo projektą, kuris pasmerktų Lietuvos komunistų partiją ir įpareigotų paskelbti ryšius su ja Taip, tai neatitinka civilizuoto elgesio su tautinėmis mažumomis normų ir meta gelbėjimosi ratą Waldemarui Tomaszewskiui (Marijusz Antonowicz), taip, tai „visuomenę skaldantis“ „pigus populizmas“ (Gabrielius Landsbergis; nežinau tik, ar šiame kontekste sutikčiau su klišės padiktuotu būdvardžiu „pigus“ – jis gali kainuoti net ir labai brangiai).

Mantas Adomėnas.

Tačiau aš netraktuočiau, kad šių dviejų pasiūlymų pasirodymas vienas po kito yra, parafrazuojant Marijuszą, „sutapimas … nulemtas neapsižiūrėjimo ir paprasčiausio kvailumo“. Ir ne, čia nėra tik noras pasifigūruoti prieš Europos Parlamento rinkimus, kaip tai lengva ranka nurašė TS-LKD lyderis.

Abu Kasčiūno-Ažubalio pasiūlymai turi bendrą vardiklį: jie imasi vėl iš naujo užaštrinti ir įžiebti konfliktus, kurie Lietuvos visuomenėje buvo bepasitraukiantys į praeitį.

Jie siekia repolitizuoti ir į politinio lauko centrą patalpinti dalykus, kurie buvo benuslenką į jo periferiją. Smunka Lenkijos valstybinių institucijų ir politinio elito parama LLRA-KŠS, Michał Mackiewicz turi problemų su teisėsauga, galų gale, į Lietuvos visuomenės gyvenimą ateina nauja Lietuvos lenkų karta, o taip pat auga lietuvių sąlytis su pasaulio įvairove ir didėja tolerancija.

Visa tai, atrodytų, veda prie būsenos, kai bus galima blaiviai diskutuoti apie tai, kaip pagerinti tautinių mažumų mokyklų lietuvių kalbos egzamino rodiklius, gerinti socialinę-ekonominę Pietryčių Lietuvos situaciją ir mažinti prokremliškos dezinformacijos skverbtį tarp Lietuvos tautinių mažumų. Žodžiu, buvo galima numatyti situaciją netolimoje ateityje, kai istorinės įtampos tarp Lietuvos lenkų ir lietuvių bus depolitizuotos, liausis generavę politinį konfliktą.

Taip jau de facto yra nutikę su TSKP naryste. Būtent LSDP skilimas padėjo tašką šiam ilgai trukusiam procesui – TSKP nebeturi aiškaus istorinio „įpėdinio“ Lietuvos politiniame lauke. Priklausymas (ar nepriklausymas) Komunistų partijai, jos įtakos tinklų egzistavimas liovėsi būti politinį procesą veikiančiu faktoriumi – nebent į viską būtų žvelgiama sąmokslo teorijų ieškančiu žvilgsniu.

Niekas negali manęs apkaltinti antikomunizmo stygiumi. Nei mano tėvai, nei seneliai nebuvo Kompartijos nariai, aš nebuvau komjaunuolis: 1986 metais manęs, vienintelio iš klasės, žinodami pažiūras, nepakvietė juo tapti. (Dėl išsakytos antikomunistinės pozicijos esu – mandagiai, bet griežtai – gavęs barti nuo Česlovo Juršėno. Čia šiaip. Kažkur tebeturiu jo fantastiškai old-schoolinį laišką, kuriuo sureagavo į vieną mano esė.)

Česlovas Juršėnas. Gintauto Kniukštos nuotrauka.

Tačiau faktas yra tas: dekomunistizacija, kuri būtų buvusi prasminga ir naudinga 1990-aisiais, dabar yra beprasmė ir žalinga. Jokios praktinės naudos tai neturės – komunistinės „prichvatizacijos“ ir Lietuvos pažangą ilgam sustabdžiusių sprendimų tai neatšauks, o ir niekas negali.

Tai geriausiu atveju yra istorijos „peržaidimo“, alternatyvios istorijos kūrimo svajos nuo politinių procesų atitolusiems ir nuoskaudų sovietinei santvarkai turintiems senukams. Pasakyčiau dar daugiau: tik tuomet, kai priklausymas Komunistų partijai nebebus politinės kovos objektu ir įrankiu, galima tikėtis pasiekti visuomenės sutarimą dėl moralinio komunistų veiklos vertinimo.

Tačiau tikrasis šių veiksmų tikslas vienas – vėl įžiebti visuomenėje beužgęstantį konfliktą: tarp „tikrų lietuvių“ ir „lenkų okupantų“, tarp „patriotų“ ir „kolaborantų“. Vėl sugrąžinti šituos konfliktus į politinę darbotvarkę. Kam to reikia? Pirma, dalykiškesnė darbotvarkė nepalanki reikštis radikalams – kurie nelabai ką turi pasakyti, kaip pakelti Lietuvos ekonomiką ir pagerinti švietimo lygį Lietuvos mokyklose.

Jie jaučiasi prarandantys nišą – nes jiems reikia PRIEŠŲ. O čia – proga grąžinti į politinį žaidimą du patikimus, laiko patikrintus priešus – lenkus ir komunistus. Tai – dangiška muzika radikalo ausims.

Antra, naujų priešų suradimas leidžia perbraižyti politinės tapatybės liniijas TS-LKD viduje. Štai politiniai kaliniai ir tremtiniai jau remia Kasčiūno-Ažubalio iniciatyvą dėl kompartijos. Tai grupė, visą laiką nuosekliausiai palaikiusi Landsbergių (Sr. Ir Jr.) liniją.

,,Lietuvoje yra galima vakarietiška, skaidri, atsakinga politika“, – teigia konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis.

Tačiau kaip praleisi progą įkasti istoriniam priešui – tai kas, kad jokios praktinės naudos tai neduos? Perbraižius politinio konflikto linijas, senąją priešpriešą konservatoriai/krikdemai pakeistų kita – pavyzdžiui, „tikri patriotai“ (prieš komunistus ir prieš lenkus) vs. „liberalai ir kosmopolitai“ (už W, už tolerancijas ir mažumas). Tuomet radikalų grupelė įgytų naują kvėpavimą. Ir dar nežinia, kaip ten pasidalintų jėgos TS-LKD frakcijoje, jei tokia politinė perskyra įsigalėtų.

Trečia, tokių konfliktų įžiebimas normalizuotų visus tuos radikalus, vaikštančius su šūkiais „Lietuva – lietuviams“. Tiksliau, paslinktų dešinės politinį centrą arčiau jų. Taip, kad visokie propatrijiniai keršanskai kitąmet jau galėtų drąsiai eiti nacionalistų eisenoje ir nešti ksenofobišką šūkį, nebedangstydami savo dalyvavimo NATO vėliava.

O žiūrėk, jau ir Kasčiūnas su Ažubaliu galėtų prie eisenos prisijungti. Bei, savo ruožtu, toliau absorbuoti radikalus į pagrindinę dešinės politinę jėgą, taip stiprinant savo šalininkų gretas ir taip pamažu įgyvendinti savo svają – TS-LKD nustumti prie krikdemiškai-tautininkiškos nacionalistinės partijos tapatybės.

Nes alternatyvaus TS-LKD politinės tapatybės naratyvo niekas rišliai nepasakoja. Aišku, kad tai yra ŽEUREI NEKONSERVATYVU. Netgi antikonservatyvu.

Joks konservatorius neaukos trapios beužsimezgančios taikos visuomenėje, keldamas konfliktą dėl paties konflikto, be jokios naudos visuomenei ir valstybei. Tuo labiau, kad tas konfliktas aktualizuoja praeitį, geriausiu atveju kelia nerealistišką „praeities peržaidimo“ iliuziją, blogiausiu – gundo politinio susidorojimo su nekenčiamais priešais galimybe.

Toks konfliktas nukreipia dėmesį nuo darbų, kuriuos turime atlikti, kad užsitikrintume ateitį. Sunkių darbų, kuriems reikia kuo didesnės vienybės, kuo mažiau beprasmiško susiskaldymo.

Labai brutaliai kalbant – šie Kasčiūno-Ažubalio siūlymai aukoja valstybės ateitį praeities nuoskaudoms ir fantomams. Ir su tuo joks tikras konservatorius neturėtų sutikti. Konservatoriai, tai kur jūsų rankos – ir balsas?

Aūūū – yra dar kas nors?Šaltinis; 15min.lt

 

Parašykite komentarą

Top