www. siandien.info

Balandžio 15 d., antradienį, 9.30 val. Lietuvos laisvės gynėjų galerijoje (Seimo I rūmai) atveriama Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorinės atminties skyriaus parengta fotografijų paroda, skirta pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui dalyviui, tikinčiųjų ir piliečių teisių gynėjui, politiniam kaliniui, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatui, pirmajam Lietuvos kariuomenės vyriausiajam kapelionui monsinjorui Alfonsui Svarinskui.

2025 metais minime monsinjoro Alfonso Svarinsko 100-ąsias gimimo metines. Monsinjoro nueitą gyvenimo kelią simboliškai galėtume padalinti į du reikšmingus laikotarpius, ryškiai susijusius su XX amžiaus Lietuvos istorija ir jo pasišventimu Dievui ir Tėvynei. Pirmasis laikotarpis truko beveik 45-erius metus – tai kunigo rezistento kelias: kovojant su okupantu partizanų būryje, vėlesniais metais neginkluoto pasipriešinimo dalyvių rate, aukojantis už Lietuvos valstybės nepriklausomybę ir piliečių laisves.

Šiuo laikotarpiu Alfonsas Svarinskas net 22 metus buvo kalinamas lageriuose. Antras laikotarpis – veikla nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvos valstybėje: rūpinimasis jos dvasiniu atgimimu, vienintelio dvasininko – parlamentaro darbas Lietuvos Respublikos Aukščiausioje Taryboje 1990–1992 m., Lietuvos kariuomenės vyriausiojo kapeliono pareigos ir nesuskaičiuojami darbai įamžinant Lietuvos partizanų atminimo vietas. Šiai misijai monsinjoras liko ištikimas iki galo, jis išreiškė valią būti palaidotas šalia brolių partizanų Dukstynos partizanų kapinėse, kad ir ant jo kapo stovėtų tik kuklus partizanų atminimo kryželis.

Parodos pavadinimą pasufleravo kardinolo Sigito Tamkevičiaus SJ, anuometinio Kauno arkivyskupo metropolito, žodžiai, pasakyti monsinjoro Alfonso Svarinsko laidotuvių šv. Mišių homilijoje Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, taip įvertinant monsinjoro reikšmę Lietuvos istorijoje: „Monsinjoras Alfonsas – kunigas legenda. Su monsinjoru Alfonsu užverčiame septyniasdešimties metų Lietuvos istorijos puslapį, pažymėtą kančiomis, kovomis, dideliais praradimais ir sunkiu prisikėlimu. Šiame puslapyje aukso raidėmis yra įrašytas monsinjoro Alfonso vardas.“

Parodoje, skirtoje monsinjoro Alfonso Svarinsko 100-osioms gimimo metinėms paminėti, eksponuojamos fotografijos iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus, Lietuvos ypatingojo archyvo, Lietuvos valstybės naujojo archyvo, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos, Lietuvos Respublikos Seimo archyvo fondų, Naujienų agentūros ELTA fotografijų archyvo.

Parodoje pirmą kartą gausiai eksponuojama archyvinė medžiaga iš Lietuvos valstybės naujajame archyve saugomo monsinjoro asmeninio fondo, taip pat nuotraukos iš Balio Gajausko, Petro Plumpos, ses. Gerardos Elenos Šiuliauskaitės SJE, ses. Nijolės Sadūnaitės, kardinolo Sigito Tamkevičiaus, Zenono Nekrošiaus asmeninių archyvų. Parodos rengėjai dėkingi parodos partneriams už suteiktą galimybę naudotis jų saugoma dokumentine ir fotomedžiaga.

Fotografijų autoriai: Martynas Ambrazas, Gediminas Bartuška, Romualdas Damulis, Jonas Ivaškevičius, Jonas Juknevičius, Vilma Juozevičiūtė, Viktoras Kapočius, Dainius Labutis, Paulius Lileikis, Arturo Mari, Zenonas Nekrošius, Lina Petrauskienė, Andrius Petrulevičius, Olga Posaškova, Gediminas Svitojus, Sigitas Tamkevičius SJ, Algimantas Žižiūnas.

Paroda eksponuojama balandžio 14–28 d

Lietuvai reikia daug idealistų, kurie Tėvynę mylėtų labiau negu save patį. Kova nebaigta. Mes dar neiškovojom pilnos laisvės ir nepriklausomybės. Kovokime ir melskime Dievo visokeriopos palaimos.
Monsinjoras Alfonsas Svarinskas, Vilnius, 2001 m.

Ši paroda skiriama pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui dalyviui, tikinčiųjų ir piliečių teisių gynėjui, politiniam kaliniui, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatui, pirmajam Lietuvos kariuomenės vyriausiajam kapelionui monsinjorui Alfonsui Svarinskui. 2025 metais minime monsinjoro Alfonso Svarinsko 100-ąsias gimimo metines.

Monsinjoro nueitą gyvenimo kelią simboliškai galėtume padalinti į du reikšmingus laikotarpius, ryškiai susijusius su XX amžiaus Lietuvos istorija ir jo pasišventimu Dievui ir Tėvynei. Pirmasis laikotarpis truko beveik 45-erius metus – tai kunigo rezistento kelias: kovojant su okupantu partizanų būryje, vėlesniais metais neginkluoto pasipriešinimo dalyvių rate, aukojantis už Lietuvos valstybės nepriklausomybę ir piliečių laisves.

Šiuo laikotarpiu Alfonsas Svarinskas net 22 metus buvo kalinamas lageriuose. Antras laikotarpis – veikla nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvos valstybėje: rūpinimasis jos dvasiniu atgimimu, vienintelio dvasininko – parlamentaro darbas Lietuvos Respublikos Aukščiausioje Taryboje 1990–1992 m., Lietuvos kariuomenės vyriausiojo kapeliono pareigos ir nesuskaičiuojami darbai įamžinant Lietuvos partizanų atminimo vietas. Šiai misijai monsinjoras liko ištikimas iki galo, jis išreiškė valią būti palaidotas šalia brolių partizanų Dukstynos partizanų kapinėse, kad ir ant jo kapo stovėtų tik kuklus partizanų atminimo kryželis.
Monsinjoras gimė 1925 m. sausio 21 d. Kadrėnų kaime, Ukmergės apskrityje, Lietuvos ūkininkų šeimoje.

Pradžios mokslus išėjo Vidiškiuose, Ukmergėje ir Deltuvoje, vėliau mokėsi Ukmergės Antano Smetonos gimnazijoje. 1942 m. Alfonsas Svarinskas įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, ten mokydamasis įsitraukė į aktyvią pogrindžio veiklą. Prasidėjus sovietų reokupacijai, Alfonsas Svarinskas įsitraukė į partizaninį pasipriešinimą, priklausė Didžiosios Kovos apygardos 5-ajam batalionui, vadovaujamam Broniaus Jakubonio-Stiklo. Negavęs kunigo šventimų, 1946 m. gruodžio 31 d. buvo areštuotas.

Alfonsas Svarinskas stengėsi sekti Kristų net atšiauriausiomis sąlygomis. 1947–1956 m. kalėjo Intos ir Abezės (Komijos ATSR) lageriuose, dirbo naktiniu sargu, felčeriu ligoninėje. 1954 m. spalio 3 d. Abezėje, centrinėje lagerio ligoninėje, kunigo šventimus priėmė iš kalinio rūbus vilkinčio vyskupo Pranciškaus Ramanausko.

Į Lietuvą kunigas Alfonsas Svarinskas grįžo 1956 m. ir buvo paskirtas dirbti Kulautuvoje, vėliau perkeltas į Betygalą, tačiau saugumas ir ten nepaliko jo ramybėje. 1958 m. balandžio mėnesį jis vėl buvo areštuotas ir nuteistas 6 metams už antimarksistinės, antisovietinės literatūros laikymą, „antitarybinio turinio pamokslus“.

Šį kartą A. Svarinskas kalėjo Mordovijos lageriuose. Jie, subtilų humoro jausmą turėjusio monsinjoro žodžiais tariant, „buvo gera „akademija“, kurioje užsigrūdino daug laisvės kovų bendražygių, kunigų ir pasauliečių. Grįžę į Lietuvą jie vėl įsijungė į kovą ir kaip pogrindžio spaudos bendradarbiai“. 1961 m. kunigas A. Svarinskas buvo paskelbtas ypač pavojingu recidyvistu ir perkeltas į ypatingojo režimo kalėjimą „Akmeninis maišas“.

1964 m. balandžio 12 d. kunigas A. Svarinskas buvo išleistas į laisvę ir grįžo į Lietuvą. Iki 1970 m. buvo vikaru Miroslavo, Kudirkos Naumiesčio parapijose; 1970–1983 m. – klebonu Igliaukos, Patilčių ir Viduklės parapijose. Pasak vyskupo Jono Borutos SJ, „teko matyti jo darbą Viduklėje. Jam įspūdingai sekėsi suburti kunigus. Sekmadieniais po sumos tai pas vieną, tai pas kitą vadinamojo „Kryžkalnio dekanato“ kunigą suvažiuodavo aplinkinių parapijų kunigai ir svarstydavo, kaip užtikrinti vieningą pastoraciją bent jau artimiausiame regione. Šį organizacinį darbą efektyviai atliko „Kryžkalnio dekanato dekanas“ kunigas Alfonsas Svarinskas“.

Tačiau svarbiausia, kad visose Lietuvos parapijose, į kurias buvo skiriamas, kunigas Alfonsas Svarinskas turėjo tribūną – Bažnyčios sakyklą ir auditoriją – ją lankančius tikinčiuosius. Glaudūs klebono ir tikinčiųjų bendruomenės ryšiai, drąsinantys ir sovietinę realybę demaskuojantys kunigo pamokslai, vaikų katekizacija, procesijos, eisenos į kapines per Vėlines, tikinčiųjų blaivybės skatinimas – visa tai varė į neviltį anuometinę valdžią. Vietos valdžios neįgalumo požymiai buvo pripažįstami propagandiniame dokumentiniame filme „Kas jūs, kunige Svarinskai?“, skirtame kunigui „demaskuoti“, o kunigo tvirtą laikyseną liudijo ir KGB jam suteikta pravardė – Nepataisomasis.

Už bendradarbiavimą leidžiant pogrindinį leidinį „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“, veiklą Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitete, įkurtame 1978 m. kartu su kitais aktyviais kunigais rezistentais, 1983 metų pradžioje kunigas Alfonsas Svarinskas buvo suimtas trečią kartą ir nuteistas 7 metams griežtojo režimo lagerio ir 3 metams tremties. 1983–1988 m. kalėjo Permės srities Čiusovo rajono griežtojo režimo kolonijose „Permė-36“ (Kučino kaime) ir „Permė-35“ (Polovinkos kaime).

1988 m. gegužę Maskvoje viešėjusio Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidento Ronaldo Reigano prašymu Michailas Gorbačiovas sutiko išlaisvinti Alfonsą Svarinską su sąlyga, kad šis visam laikui išvyks iš Sovietų Sąjungos.

1988 m. liepos 11 d. kunigas Alfonsas Svarinskas buvo išlaisvintas ir grįžo į Viduklę, o rugpjūčio 23 d. ištremtas į Vokietiją be teisės grįžti į Lietuvą. 1988–1990 m. gyvendamas Vokietijoje, kunigas Alfonsas Svarinskas lankė lietuvių kolonijas visame pasaulyje, kaip Lietuvos disidentas bendravo su daugeliu pasaulio veikėjų, susitiko su popiežiumi Jonu Pauliumi II.

1990 m. birželio mėnesį grįžo į Tėvynę, o birželio 26 d. kalbėjo Lietuvos parlamento posėdyje. Keliomis dienomis anksčiau A. Svarinskas buvo paskirtas Kauno arkivyskupijos kurijos notaru ir Lietuvos katalikų veikimo centro vadovu, 1990 m. rugpjūčio 25 d. – Kauno arkivyskupijos kurijos kancleriu. 1990 m. lapkričio 14 d. popiežius Jonas Paulius II kunigui Alfonsui Svarinskui suteikė Popiežiaus rūmų kapeliono (monsinjoro) laipsnį.

Nepriklausomoje Lietuvoje monsinjoras kandidatavo į atsilaisvinusią Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputato vietą ir tapo vieninteliu kunigu parlamentaru mūsų laikų Lietuvoje. 1991 m. rugsėjo 15 d. jis buvo išrinktas Šilalės rinkimų apygardoje Nr. 70 ir nuo 1991 m. rugsėjo 24 d. ėjo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputato pareigas.

Dirbo Aukščiausiosios Tarybos Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijoje. Taip pat buvo paskirtas: Tarpparlamentinės Sąjungos Lietuvos deputatų grupės nariu nuo Jungtinės Sąjūdžio frakcijos, Lietuvos piliečių, gelbėjusių žmones nuo genocido nacių okupacijos metais, veiklai įvertinti komisijos nariu, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos atstovu Europos Parlamente.

1991 m. lapkričio 8 d. A. Svarinskas buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės vyriausiuoju kapelionu. Šias pareigas jis ėjo iki 1996 m., kai buvo paskirtas Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos rezidentu. 1996 m. buvo paskirtas Kauno arkivyskupijos partizanų, šaulių, politinių kalinių ir tremtinių kapelionu. 1997 m. monsinjoras A. Svarinskas paskirtas Kauno apskrities karo kapelionu ir Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios rektoriumi bei Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios kunigu talkininku.

1998 m. A. Svarinskas paskirtas Kavarsko Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonu. Šias pareigas jis ėjo iki 2000 m. kovo 30 d., kai, remdamasis Bažnyčios įstatymais, sulaukęs 75 metų pasiprašė išleidžiamas į poilsį ir buvo paskirtas Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos rezidentu.

Visus šiuos metus monsinjoras buvo kariuomenės ir partizanų kapelionas, besirūpinantis išsaugoti nužudytų Lietuvos ministrų, partizanų ir kunigų atminimą. Jo nepalaužiamu rūpesčiu į Lietuvą parvežti prelato Mykolo Krupavičiaus palaikai ir įamžintas jo atminimas. Savo gyvenimo istoriją monsinjoras papasakojo dviejų tomų atsiminimų knygoje „Nepataisomasis“.

Parodos pavadinimą pasufleravo kardinolo Sigito Tamkevičiaus SJ, anuometinio Kauno arkivyskupo metropolito, žodžiai, pasakyti monsinjoro Alfonso Svarinsko laidotuvių šv. Mišių homilijoje Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, taip įvertinant monsinjoro reikšmę Lietuvos istorijoje: „Monsinjoras Alfonsas – kunigas legenda. Su monsinjoru Alfonsu užverčiame septyniasdešimties metų Lietuvos istorijos puslapį, pažymėtą kančiomis, kovomis, dideliais praradimais ir sunkiu prisikėlimu. Šiame puslapyje aukso raidėmis yra įrašytas monsinjoro Alfonso vardas.“

Parodoje, skirtoje monsinjoro Alfonso Svarinsko 100-osioms gimimo metinėms paminėti, eksponuojamos fotografijos iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus, Lietuvos ypatingojo archyvo, Lietuvos valstybės naujojo archyvo, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos, Lietuvos Respublikos Seimo archyvo fondų, Naujienų agentūros ELTA fotografijų archyvo.

Parodoje pirmą kartą gausiai eksponuojama archyvinė medžiaga iš Lietuvos valstybės naujajame archyve saugomo monsinjoro asmeninio fondo, taip pat nuotraukos iš Balio Gajausko, Petro Plumpos, ses. Gerardos Elenos Šiuliauskaitės SJE, ses. Nijolės Sadūnaitės, kardinolo Sigito Tamkevičiaus, Zenono Nekrošiaus asmeninių archyvų. Parodos rengėjai dėkingi parodos partneriams už suteiktą galimybę naudotis jų saugoma dokumentine ir fotomedžiaga.

Fotografijų autoriai: Martynas Ambrazas, Gediminas Bartuška, Romualdas Damulis, Jonas Ivaškevičius, Jonas Juknevičius, Vilma Juozevičiūtė, Viktoras Kapočius, Dainius Labutis, Paulius Lileikis, Arturo Mari, Zenonas Nekrošius, Lina Petrauskienė, Andrius Petrulevičius, Olga Posaškova, Gediminas Svitojus, Sigitas Tamkevičius SJ, Algimantas Žižiūnas.

Parodą parengė Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija.

Parodos koncepcijos ir tekstų autorius Žydrūnas Mačiukas, nuotraukų redaktorius Andrius Petrulevičius, redaktorės Jolanta Laurinaitienė, Dainora Mozerė, dizaineris Tomas Rastenis.

Parodos partneriai:

Lietuvos centrinis valstybės archyvas

Lietuvos ypatingasis archyvas

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejus

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubas

Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija

Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija

Lietuvos Respublikos Seimo archyvas

Lietuvos valstybės naujasis archyvas

Naujienų agentūra ELTA