„Jei kas prieštarauja ar kritikuoja, tai tie yra „antivalstybininkai“. Kai vyrauja toks mąstymas, vargu ar galima visuomenę kaltinti tuo, jog nepasitiki Seimu, partijomis ir ministrais. O juk bendro pasitikėjimo reikia tuomet, kai iškyla krizė. Tada jau turintys galią sako, jog visuomenėje per daug nepasitikėjimo. Bet juk jei valdžia nepasitiki piliečiais, kaip piliečiai gali pasitikėti valdžia?”

Virginijus SAVUKYNAS, www.siandien.info

Pagaliau įvyko tai, apie ką politikos užkulisiuose buvo kalbama jau labai seniai. Saulius Skvernelis sukūrė naują frakciją Seime. Sprendžiant iš premjerės Ingridos Šimonytės pareiškimo, jog tai yra žmonės, su kuriais galima kalbėtis, tikėtina, kad nors ir formaliai bus opozicinė frakcija, bet rems dabartinės Vyriausybės svarbiausius sprendimus. Tad galima sakyti, jog Seime jau yra formali, vienijanti 73 parlamentarus, ir žymiai platesnė neformali koalicija.

Vargu, ar ši frakcija užims Laisvės partijos vietą formalioje koalicijoje. Kam to valdantiesiems reikėtų? Ką jie gautų? Tik įpykusią Laisvės partiją. Beje, neatmestina, kad artėjant rinkimams, ši pati išeis iš koalicijos, taip tikėdamasi išlaikyti savo rinkėjus. O ką gautų S. Skvernelis, atėjęs į formalią koaliciją? Tikriausiai ministro postą. Tačiau tai būtų nelengva tiek jam pačiam, tiek ir konservatoriams. Juk kai jis buvo premjeras, būtent konservatoriai buvo pagrindiniai jo kritikai. Labai sunku bus įrodyti savo rinkėjams, kad dabar jis bus geras ministras.

Visa tai rodytų, kad visiems geriau, jei ši naujoji frakcija taip ir išliks neformalioje koalicijoje. Žvelgiant iš valdančiųjų pozicijos, tai visiškai suprantama, juk formalioji koalicija yra maža, ne visada galima tikėtis palaikymo, ypač kontraversiškais klausimais.

O jų bus daug. Ypatingai, po rugsėjo 13 dienos, kai galimybių pasas taps būtinas daugelyje kasdieninių veiklų. Žvelgiant į studentų eiles prie Vilniaus universiteto, spėju, kad panašių problemų bus daug. Ir ypač bus sudėtinga tiems žmonėms, kurie dėl savo sveikatos būklės negali skiepytis.

Juk jie pastoviai turės darytis testus, norėdami gyventi normalų gyvenimą. Tai reikšmingas jų gyvenimo apsunkinimas. Negi nebuvo galima priimti kitokio sprendimo? Tad kuo daugiau bus problemų įvairioms žmonių grupėms, tuo didesnis nepasitenkinimas. O tai reiškia, kad bus mitingų, kuriuos rengti garantuoja Lietuvos Konstitucija.

Deja, Vilniaus miesto savivaldybė į šią konstitucinę teisę žvelgia labai pasirinktinai. Tie mitingai, eitynės, kurios patinka, jokių sunkumų nesulaukia, o tie, kurie nepatinka, sudaromos įvairios kliūtys. Tai tikrai neprisideda prie įtampų visuomenėje sumažinimo.

Žvelgiant į šias iškilusias problemas, iškyla vienas labai svarbus klausimas: kiek valdžia gali reguliuoti piliečių gyvenimą. Kur yra ribos, kurių valdžia negali peržengti? Ir tuo pačiu svarbu atsakyti į klausimą, kas mums yra valstybė? Iš tų žmonių, kurie turi galią, užima ministrų postus, galima susidaryti įspūdį, kad valstybė – tai valstybinės institucijos, politikai, valdininkai. Tai, kokius sprendimus jie priima, yra automatiškai valstybinė politika.

O jei kas prieštarauja ar kritikuoja, tai tie yra „antivalstybininkai“. Kai vyrauja toks mąstymas, vargu ar galima visuomenę kaltinti tuo, jog nepasitiki Seimu, partijomis ir ministrais. O juk bendro pasitikėjimo reikia tuomet, kai iškyla krizė. Tada jau turintys galią sako, jog visuomenėje per daug nepasitikėjimo. Bet juk jei valdžia nepasitiki piliečiais, kaip piliečiai gali pasitikėti valdžia?

Virginijaus Savukyno komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ