Valdas VASILIAUSKAS, laikraštis ŠIANDIEN

Padaryti idėjinę klaidą komunistui buvo didesnė nuodėmė nei apsivogti. Ir net stalinietiško sukirpimo komunistas Antanas Sniečkus tokios klaidos neišvengė. Bet idėjinis žymiausio Lietuvos komunisto kluptelėjimas man padėjo atrasti apie Lietuvių Aktyvistų frontą( LAF), 1941 m. Birželio sukilimą,

Laikinąją Lietuvos Vyriausybę vyraujančio priešiško diskurso ištakas, pirminį šaltinį. Neabejotina, kad Sukilimo artėjančio jubiliejaus išvakarėse šio diskurso suformuoti stereotipai ir dogmos atgims nauja jėga.

PIRMASIS STEREOTIPAS: LAF organizatorius ir idėjinis Sukilimo įkvėpėjas Kazys Škirpa buvo fašistas. Bet savo pažiūromis, politine biografija sunku įsivaizduoti tolimesnį žmogų nacionalsocializmui ir apskritai fašizmui ,nei pulkininkas Kazys Škirpa. Jo demokratiniams įsitikinimams buvo nepriimtinos tuo metu pasaulyje populiarios vadizmo, Tautos vado idėjos, todėl, protestuodamas prieš 1926 m gruodžio perversmą, pasitraukė iš kariuomenės ir vidaus politikos gyvenimo, perėjo į diplomatinę tarnybą.

Ir Berlyną pasirinko ne iš meilės fašistinei Vokietijai, o buvo valstybės paskirtas Lietuvos ambasadoriumi. Ėjo ambasadoriaus pareigas net tada, kai pačios valstybės nebeliko: bendravo su Vokietijos Užsienio reikalų ministerija, atstovaudamas Lietuvai, gindamas jos interesus; tačiau buvo izoliuotas nuo sprendimus priimančios nacių partijos ir jos svarbiausiųstruktūrų – SS reichsfiurerio H.Himmlerio vadovaujamos SS ir Vyriausios imperijos saugumo valdybos.

Atvirkščiai , dėl planų ,nesuderintų su naciais (Hitleris buvo kategoriškai prieš Sukilimą ir Lietuvos nepriklausomybės skelbimą), K.Škirpa pateko visagalio H.Himlerio žinybos nemalonėn. Slaptosios policijos (gestapo) buvo nuolat sekamas, prasidėjus Sukilimui, uždarytas namų arešte, o vėliau internuotas ir karo pabaigos sulaukęs belaisvų stovykloje.

Tai tokia “fašisto” K.Škirpos karjera fašistinėje Vokietijoje. Tik Stalino laikais visi vokiečiai buvo vadinami fašistais – nūnai tai būtų baisus vokiečių tautos įžeidimas. Bet lietuviai nesipiktina, kai K.Škirpą vadina “fašistu”.

ANTRASIS STEREOTIPAS.Neva LAF ir Birželio sukilimas buvo vokiečių diriguojamas, sukilėliai, ryšintys baltą raištį su raidėmis TDA(Tautinio darbo apsauga)- nacių parankiniai. Iš tikrųjų sukilėlių ir nacių tikslai ir planai buvo absoliučiai nesuderinami, todėl kalbėti apie kolaboravimą ar bent abipusias simpatijas galima tik dėl neišmanymo arba sąmoningo melo.

LAF, Sukilimo ir jo sudarytos Laikinosios vyriausybės tikslas –Lietuvos nepriklausomybės atsatymas. Ir Sukilimas tai padarė: jis ne tik paneigė melą, kad Tauta pati atsisakė nepriklausomybės, bet ir paskelbė pasauliui, kad Lietuva išstojo iš Sovietų Sąjungos, į kurią buvo prievarta inkorporuota. Kai Berlynas, ignoruodamas šį faktą, įvedė krašte savo civilinę valdžią, paneigusią bet kokią jo nepriklausomybę.

Lietuvos laikinoji vyriausybė po šešių savaičių darbo prieš savo ir Tautos valią nutraukė veiklą. Pats Ministras pirmininkas Juozas Brazaitis ir dauguma jo kabineto narių nedvejodami atmetė vokiečių pasiūlymą tapti jiems pavaldžiais generaliniais tarėjais.

TREČIAS STEREOTIPAS. Nežina kodėl daugiau kalbama apie lietuvių tautos sovietų okupacijos genocidą ir pokario rezistenciją, kurios šešėlyje lieka antinacinė rezistencija, taip pat ir lietuvių aukos vokiečių okupacijos metais. Žinoma, jos nublanksta prieš holokausto siaubą, nelygintinos su žydų tragedija…

Tačiau nacionalsocializmas lietuvių tautai buvo ne mažiau svetimas, priešiškas ir pražūtingas nei komunizmas. Vokiečiai jau 1941 birželio 28d. nuginklavo LAF virus. O kai LAF, nusivylęs okupacine valdžia, nepripažinusia atkurtos nepriklausomybės ir privertusios atsistatydinti Juozo Brazaičio Laikinąją vyriausybę, paskelbė dėl to memorandumą, naciai išvaikė LAF,o LAF įgaliotinį Levą Prapuolenį, pirmą pasirašiusį šį dokumentą, gestapas suėmė ir išsiuntė į Dachau koncentracijos stovyklą.

Nors Hitleris sulaužė Ribbentropo-m Molotovo paktą, tačiau, ironška, su vokišku pedantizmu laikėsi pakto slaptųjų protokolų, pagal kuriuos Lietuva jau buvo Sovietų sąjungos dalis( kaip teigiama Berlyno oficialiuose raštuose, “buvusi Lietuvos valstybė”). Be to, gestapui jau iš pradžių Laikinoji vyriausybė kėlė įtarimų kaip per daug krikdemiška ( net penki jos nariai buvo ateitininkai) ir anglomaniška.

Ir iš tikro J.Brazaičiui bei jo bendražygiams pasitraukus į pogrindį, o LAF persiformavus į antinacinį Lietuvių frontą, lietuviškos rezistencijos vienas svarbiausių rūpesčių buvo apsaugoti Lietuvos jaunimą, kad jo vokiečiai nesiųstų į Vakarų frontą kautis su būsimais Lietuvos sąjungininkais.

Kai antinaciniam pogrindžiui pavyko sužlugdyti jaunimo mobilizaciją į SS legioną, gestapas smogė nedelsdamas –uždarė universitetus, į Štuthofo konclagerį išsiuntė 44 iškiliausias Tautos asmenybes.

Jų tarpe – ir J.Brazaičio Vyriausybės paskirtąs Šiaulių apskrities viršininkąs Jonąs Noreiką, kurio byloje SD ir Gestapo viršininkas Lietuvoje K.Jaegeris Įrašė: “ vienas iš lietuvių pasipriešinimo vadovų”.

Šiauliečiai gali didžiuotis savo miestu: Šiauliai buvo vienas iš antinacinės rezistencijos centrų, kuriame buvo leidžiamas pogrindinis laikraštis “Lietuvos Judas” , skelbiantis Tautos išdavikų, nacių kolaborantų pavardes ir jų juodus ar kruvinus darbus.

Kad lietuviams buvo vienodai atgrasus ir raudonasis , ir rudasis okupantas, parodė generolo Povilo Plechavičiaus Lietuvos Vietinės rinktinės likimas. 1944 m. per savaitę buvo surinkta apie 20 tūkstančiai savanorių, pasiryžusių, kaip ir 1918- 1920 m.,su ginklu ginti nepriklausomybę, tačiau tik su Lietuvos vėliava ir Lietuvos teritorijoje.

Rinktinė atsisakė prisiekti Hitleriui ir dėvėti Wermachto uniformas. Gestapo atsakas vėl buvo žaibiškas: P.Plechavičius ir jo štabas buvo suimtas,tie “plechavičiukai” ( kaip juos meiliai vadino Tauta), kurie pagal generolo įsalymą nespėjo pasitraukti ir pasislėpti, buvo sušaudyti arba išsiųsti į tą patį Štuthofą.

Šį įtakingą, gerai organizuotą antinacinį pogrindį okupuotoje Lietuvoje atidžiai iš Maskvos stebėjo Lietuvos Komunistų partijos vadovas, karo metais įkurto sovietų partizanų štabo viršininkas Antanas Sniečkus. Kadangi tuo metu Stalinas jau buvo tapęs Vakarų sąjungininku, A.Sniečkui kilo mintis kovai su bendru priešu pasitelti ir Lietuvos antinacinį pogrindį.

Bet A.Sniečkus dar nuo 1940 m. turėjo iš Baltarusijos atsiųstą ir prie jo pristatytą prievaizdą, LKP CK sekretorių D.Šupikovą, kuris ir nurodė baisų idėjinį lietuvių komustų vedlio paklydimą.

Cituoju D.Šupikovo žodžius iš Vytauto Tininio knygos“ Sniečkus. 38 metai valdžioje”: “Prieš vokiečius nusiteikę lietuviai, tačiau neremiantys sovietinių partizanų- tai buržuaziniai nacionalistai, o su jais negali būti jokių ryšių, jokių kompromisų, politinių ar operatyvinių kombinacijų ir pan. Pirmiausia – jie sovietų valdžios priešai, todėl turi būti sutriuškinti kartu su vokiečiais”.

Štai ta paradigma, net iki šiol lemianti 1941m. Birželio sukilimo, Lietuvos laikinosios vyriausybės, rezistencijos herojų ir aukų vertinimą. Visi, kas buvo ne su Maskva,- fašistai ,todėl turi būti kartu su jais sutriuškinti, pribaigti. Kadangi viename maiše su vokiečiais, tai atsakingi ir už baisiausią nusikaltimą žmoniškumumui- holokaustą.

Jeigu patys neprisidėjo, tai nepakankamai garsiai protestavo, tylėjo(pabandytų kas protestuoti- pagal III Reicho teisę gestapas ir SD buvo virš įstatymo, žmonės dingdavo visam laikui be teismo, tyrimo ir net kaltinimo).

Šia paradigma ilgus dešimtmečius vadovavosi ir vadovaujasi KGB, planuodamas savo “aktyvias priemones”( dezinformaciją, klastotes), neva tiriančias nusikaltimus prieš žydų tautą ir persekiojančias karo musikaltėlius, tačiau realiai trinančias ribas tarp kaltų ir nekaltų, juodinčias, kompromituojančias laisvės kovų herojus, lietuvių emigracijos veikėjus, Vakarų akyse juos paverčiant “politiniais lavonais”.
Tautos patriotines jėgas, Lietuvos( kaip nūnai ir Ukrainos) nepriklausomybės gynėjus pravardžiuoti ne tik buržuaziniais nacionalistais, bet ir fašistais – sovietinės propagandas ir istoriografijos klasika.

Net šiuolaikiniai Kremliaus modernių informacinių karų strategai nieko geriau nesugalvojo: Lietuvos”išvadavimui” ir sovietų valdžiai priešinosi tik nepribaigti vietiniai fašistai. Jau ir lietuviškos propagandos (žiniasklaidos) frontuose vis dažniau šmėžuoja “naciai’ ir “naciukai”.

Naujausias karikatūriškas informacinio karo aktas: A.Lukašenkos ištrauktas iš KGB dezinformacijos šiukšlyno kaltinimas Lietuvos prezidentui Valdui Adamkui dėl dalyvavimo holokauste.

Tai jau groteskas, iš kurio galime skaniai pasijuokti. Bet juokas neima, kai tokiais kaltinimais Juozui Brazaičiui, Kaziui Škirpai, Jonui Noreikai- Generolui Vėtrai net iki šiol svaidosi žymūs Lietuvos intelektualai, patyliukais pritaria ir Vilniuje reziduojantys Vakarų ambasadoriai.

Ar mes galime juoktis iš paranojiko diktatoriaus, jeigu patys net per trisdešimt nepriklausomybės metų nepajėgiame išsivaduoti iš diskurso, tarytum sugerto su motinos pienu: “ Pirmiausia- jie sovietų valdžios priešai, todėl turi būti sutriuškinti kartu su vokiečiais.”