Gintaras SONGAILA

Kai šių metų liepos 1d. įsigaliojo garsusis M. Majausko-D. Šakalienės vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, turėjęs apsaugoti vaikus nuo smurto šeimoje, pamatėme, jog nuogąstavimai išsipildė: dabar jau tenka gintis nuo vaiko teisių saugotojų smurto prieš šeimas.

Vaiko teisių apsaugos (ir įvaikinimo) tarnybos netrukus pasiekė stachanovietiškas aukštumas – vidutiniškai po 500 „paimtų“ vaikų per mėnesį. Pamatėme ir tarnybos vadybininkų darbo kokybę. Invazijos į šeimos aplinką, represyvus elgesys, vaikų plėšimas iš tėvų glėbio.

Įstatymo nuostata, kad vaikų paėmimas iš šeimų – tai kraštutinė priemonė, kai iškilo grėsmė vaiko gyvybei ir sveikatai, liko tik popieriuje. Principas, kad net ir kilus grėsmėms pirmiausia turi būti išbandytos „kompleksinės pagalbos“ priemonės, taip pat liko tik popieriuje.

Kokių „kompleksinės pagalbos“ priemonių ėmėsi „vadybininkai“ Kaune, kai po anoniminio skambučio pagrobė Eglės ir Gintaro Kručinskų mažamečius vaikus? Nuo kada nebereikia leidimų įsiveržiant į namus? Nuo kada nebereikia leidimų šeimininkauti svetimuose namuose.

Ką surado tarnybos, kas įrodo „antro lygio grėsmę“? Pasirodo, rykštę. Tai bent smurto įrankis. Tam, kad būtų padaryta krata, ieškant ginklų, reikia orderio (teismo sankcijos, mat veikia konstitucinis būsto neliečiamumo principas). Tam, kad surasti rykštę , teismo sankcijos nereikia. Reikia ieškoti tik po trijų dienų, kai klykiantys vaikai jau paimti.

Kraupu, kad valstybės tarnyba, gindama vaikus nuo smurto, pati griebiasi smurto ir daro dar didesnę žalą vaikui. Šie vaistai yra nuodingesni už ligą. Pasirodo, smurto (taip pat ir psichologinio) apribojimai galioja tik tėvams. O „vaikų gelbėtojams“ nėra jokių apribojimų.

Jeigu tai būtų vienintelis atvejis, tai sakytume, jog įstatymas tiesiog neapdraudžia nuo tokio galimo piktnaudžiavimo, todėl reikia saugiklių. Tačiau į viešumą jau iškilo ir daugiau agresijos prieš šeimą atvejų. Tai rodo, kad reikia skubiai taisyti visą įstatymą. Jo patys pagrindai nėra teisingi. Tėvai auklėja vaikus. Jie yra atsakingi už savo šeimą, o ne valstybė. Vaikai nėra valstybės nuosavybė ir tų funkcijų, kurias dabar nori prisiimti, jai suteikti negalima.

Nėra pusiausvyros. Neįgyvendintas pamatinis principas, kad pirmenybė teikiama vaiko augimui šeimoje. Kylant krizėms šeimoje ar socialinės rizikos šeimų atvejais valstybė gali ir privalo padėti. Tačiau kažkokiems vadybininkams niekas negali suteikti privilegijos vienašališkai spręsti apie vaiko ateitį.

Jeigu Seimas iš esmės nepakeis įstatymo, kils visuomeninio pasipriešinimo banga. Bus keliamos bylos tarnybai, per socialinius tinklus bus dalinamasi informacija, pasipils kritiniai straipsniai, telksis „šeimų savigynos“ judėjimas. Jis nušluos bet kokią valdžią, kuri nevykdys Konstitucijoje apibrėžto principo, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.

Todėl, kad šeima ir yra toks pagrindas. Lietuvos, jos ateities pagrindas, o ateitis kuriama šiandien.