Gintautas KNIUKŠTA, ŠIANDIEN apžvalgininkas, www.siandien.info

Šių metų sausio 8 dieną visoje Lietuvoje liepsnojo laužai –  žemdirbių vienybės ženklas. Tuo pačiu tai buvo ir žinia šalies visuomenei  apie grėsmes žemės ūkiui, nusavinamą žemę, pieno krizę bei kitas metų iš metų nesprendžiamas ūkininkų problemas.  Lietuvos žemės ūkio tarybos, kuri vienija apie 80 proc. Lietuvos ūkininkų, pirmininkas Ignas Hofmanas žada, kad žemdirbių protestai truks, kol bus išspręstos visos problemos.

Šių metų  sausio 8 d. Lietuvos žemės ūkio taryba atvirame išplėstiniame posėdyje aptarusi susitikimo su LR Ministre pirmininke I. Šimonyte rezultatus konstatuoja, kad susitikimo metu buvo aptariamos šiuo metu aktualiausios žemės ūkio problemos, išklausyti žemdirbių argumentai, išgirsti pažadai spręsti problemas, tačiau Žemės ūkio taryba protestus organizuos ir toliau, nes  ūkininkai pasigedo konkrečių terminų, per kuriuos būtų sprendžiamos jų keliamos problemos – pirmiausia daugiamečių pievų atkūrimo tvarka, akcizų politika, saugomų teritorijų plėtra ir kt.

Ūkininkams kyla įtarimų, ar apskritai problemos bus sprendžiamos, ar tik atidedamos taip vilkinant laiką. Žemės ūkio ministras K. Navickas po susitikimo nesirengia daryti pokyčių vykdomoje žemės ūkio politikoje ir toliau vengia spręsti problemas tai patvirtina jo vieši pareiškimai – „artimiausiu metu pokyčių nebus“, „žemdirbių reikalavimai nieko nepagrįsti“.

Maža to Žemės ūkio ministras viešai apkaltino žemdirbius politikavimu, visiškai ignoruodamas žemės ūkio problemas ir faktą jog žemdirbiai protestuoja jau daugiau kaip du metus prieš jo vykdomą žemės ūkio politiką. Visa tai emociškai neigiamai veikia žemdirbių bendruomenę ir dar labiau skatina imtis kraštutinių priemonių.

Žemdirbiai nesutinka su Vyriausybės primetama taktika problemų sprendimus nukelti neapibrėžtam laikui ir toliau bus reikalaujama visiško Vyriausybės vadovės įsitraukimo į problemų sprendimą. Problemų svarbą žemdirbių bendruomenei nurodo faktas, kad vykstant susitikimui, Lietuvoje degė apie 600 laužų, o prie jų spaudžiant 20 laipsnių šalčiui buvo susirinkę apie 8000 žmonių.

Lietuvos žemės ūkio taryba vykdydama savo narių valią neturi kito pasirinkimo, kaip pradėti antrą protestų akcijos etapą, kai su žemės ūkio technika bus važiuojama į Vilnių.

„Ši akcija pareikalaus iš mūsų žemdirbių bendruomenės maksimalaus susitelkimo ir pastangų. Žemdirbiai jau ne kartą įrodė, kad nebijo jokių iššūkių ir kovos tiek, kiek reikės. Mes sakome GANA!“, – sako Lietuvos žemės ūkio tarybos pirmininkas dr. Ignas Hofmanas.  

Lietuvos žemės ūkio taryba dėkoja žemdirbiams už aktyvų dalyvavimą laužų deginimo akcijoje sausio 8 d. ir kviečia ruoštis naujam protesto etapui. Tuo pačiu Žemės ūkio taryba  atsiriboja nuo bet kokių veiksmų ar nuomonių, kuriuos atliks arba pareikš Žemės ūkio rūmai.

„Atsiribojame nuo šios organizacijos vadovybės ir jų veiksmų bei pareiškimų. Žemės ūkio rūmai jokia forma neprisideda prie bendro Lietuvos žemės ūkio tarybos organizacijų darbo vienijant ūkininkus ir organizuojant protesto akcijas“, – teigia tarybos pirmininkas I. Hofmanas.

Į ŠIANDIEN klausimus Lietuvos žemės ūkio tarybos (LŽŪT) pirmininkas dr. Ignas HOFMANAS.

Gerbiamas Ignai, kodėl žemdirbiams  prireikė imtis tokių drastiškų žingsnių?

LŽŪT vienija 10 organizacijų, kurios atstovauja apie 80 proc. prekinės produkcijos gaminančių ūkių. Žemės ūkyje krizė tęsiasi tris  paskutinius metus, daug kartų ir įvairiomis formomis bandėme atkreipti dėmesį į žemės ūkio sektoriaus problemas bei kylančias grėsmes.

Visas problemas iki šiol stengėmės spręsti politinio dialogo keliu. Deja, turime konstatuoti, kad šalies valdžia mūsų nenorėjo girdėti, nesiėmė spręsti įsisenėjusių problemų ir dar sukūrė eilę naujų.

Esamų problemų neigimas, jų ignoravimas, sprendimų priėmimo delsimas sukūrė sąlygas, kad žemdirbiams nebelieka kito kelio.  Dabartinė žemės ūkio politika neturi ateities.

Žemdirbiai negali planuoti ūkių perspektyvos, jų plėtros, investuoti į gyvūnų gerovės ar kokybės gerinimo priemones. Labai  svarbu, kad apie padėties rimtumą suprastų kuo daugiau Lietuvos piliečių, nes problemos žemės ūkyje neišvengiamai paliečia ir pramonę, ir žemės ūkį aptarnaujančius verslus bei visus maisto produktų vartotojus.

Manau, jog dabar pasiektas kritinis taškas, kai žemdirbiams, apskritai Lietuvos žemės ūkiui kyla egzistencinis išlikimo klausimas. Valdžia visiškai nebegerbia privačios nuosavybės, nesilaiko jokių taisyklių, tiesiog užlipama purvinais batais ant privačios nuosavybės ir visiškai pamina konstitucinę teisę į nuosavybę.

Kodėl valdžia tokia abejinga žemdirbių problemoms? Antai premjerė I. Šimonytė tiesiog tyčiojasi iš kaimo žmonų: „ Tai, matyt, eilinį kartą turėsime turiningą diskusiją, kur kažkas sakys, kad visos karvės yra išpjautos, o kažkas sakys, kad statistika rodo, kad lyg ir ne. Tai karštai padiskutuosime, kaip visada būna, o jau raiškos priemonės yra ponų valia ir žmonių skonio reikalas“…  

 Ar tikrai Lietuvos gyventojams priimtinas toks kelias, kai prekybos centrų lentynose neišvengiamai pradės mažėti lietuviškos kilmės maisto produktų, o valstybė taps vis labiau priklausoma nuo maisto importo? Juk panašiai atsitiko su  elektros energija…

Tokia situacija kelia grėsmę valstybės piliečių saugumui bei didina prielaidas dar labiau kilti maisto kainoms, kurių šuolis Lietuvoje  per pastaruosius porą metų ir taip yra vienas didžiausių ES.

Valdžia įsisenėjusių problemų, pavyzdžiui, tokių kaip pieno krizė, nenori spręsti. Ūkininkai patyrė 160 mln. nuostolių, o perdirbėjai ir prekybininkai skaičiavo rekordinius pelnus. Valstybė  pagalbos rankos neištiesė, todėl bankrutuoja ūkis po ūkio…

Dirbtinai sukurta daugiamečių pievų problema nesprendžiama, o jos našta perkeliama ant ūkininkų pečių. Strateginio plano įgyvendinimas ir pasėlių deklaravimas parodė, kad Žemės ūkio ministerija absoliučiai negeba planuoti.

Deklaravimas visiškai neatitiko suplanuotų rezultatų ir finansiniame plane iškeltų tikslų. Žemės ūkio ministerija, sukėlusi žemdirbių lūkesčius išmokų dydžiais už papildomą ekologinę veiklą, žemdirbius paprasčiausiai apgavo, žadėto atlygio dydžio žemdirbiai negaus. Apie tokį galimą scenarijų žemdirbių organizacijos buvo įspėjusios ne kartą, tačiau jau tampa įprasta, kad ministerija į tai nekreipia dėmesio.

Be šių minėtų įsisenėjusių neišspręstų problemų atsiranda ir grėsmingai naujų.

Kai smarkiai plečiamos saugotinos teritorijos nesuderinus su žemės savininkais, o specialiosios žemės naudojimo sąlygos numato apribojimus, tai daugeliu atveju prilygsta žemės nusavinimui. Naujai nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos apims apie 170 tūkst. ha.

Pranešimus apie sklype nustatytas naujas žemės naudojimo sąlygas gavo apie 300 tūkst. žemės sklypų savininkų. Siekis dvigubai išplėsti vandens telkinių apsaugines juostas bei griežtai riboti jose ūkinę veiklą nusavins apie 18 tūkst. ha ploto.

Dar bent penkis kartus didesnis plotas susidarytų vandens telkinių apsaugos zonose, kuriose ūkinė veikla taip pat iš dalies ribojama. Juk ir taip ūkininkas, norėdamas gauti tiesiogines išmokas, turi atsisakyti bent 4 proc. deklaruojamų pasėlių ploto ir patirti išlaidas juos prižiūrint. Tokių plotų, kuriuose nebeauginama žemės ūkio produkcija, yra daugiau nei 100 tūkst. ha.

Valstybė kompensacijoms lėšų neskiria, tik rodo nepamatuotas ambicijas. Tai tik maža dalis problemų, kurių dabartinė valdžia nesiima spręsti ir dėl to kaitina žemdirbių aistras.

Ūkininkų negirdi ne tik premjerė, bet ir žemės ūkio ministras jau spėjo pareikšti, kad vargu  ar eis per protesto akcijas susitikti su žemdirbiais…
|Ministras Kęstutis Navickas turi būti atstatydintas, nes nesugeba susitvarkyti su žemdirbių problemomis.  Praktiškai  mes neturim ministro, premjerė dengia jį, tai atsakomybė krenta visaiVyriausybei. Kad žemės ūkio ministras galėtų išspręsti bent dalį problemų niekas netiki. Premjerė galėtų palengvinti tiek savo, tiek žemdirbių naštą paskirdama kitą ministrą.

Privalome rasti priemones, kaip pasinaudojant šiuolaikinėmis technologijomis, skaitmeninimu, pasiekti žaliojo kurso tikslus, nekenkiant gamybai. Pas mus Lietuvoje viskas labai primityviai suprantama: uždrausti, ekstensyvinti, sumažinti.

Žemdirbiai turi teisę gyventi oriai, jaustis visuomenei reikalingais, kurti, tikėti ateitimi, pasitikėti savimi ir visuomene. Lietuvos žemdirbys yra nepaprastai kantrus, Ir nėra taip paprasta jį žiemos metu išvaryti gatves.

Mes ilgai kentėjome ir šiandien sakome „stop“, gana mums krauti naštą, kurios mes nebegalim pakelti. Esame priversti imtis kraštutinių priemonių, į kurias teisę mums suteikia LR Konstitucija. Rengiamės protestui ir kviečiame visus Lietuvos piliečius palaikyti žemdirbius šiuo mums sudėtingu laikotarpiu.

Kviečiu visus žemdirbius vienytis, būti aktyviais, pilietiškais, ginti savo interesus, sekti informaciją apie protesto akcijų eigą, ji  bus paskelbta viešai.

Protesto akcijos prasidėjo  sausio 8 d., kai visoje Lietuvoje liepsnojo laužai, kaip žemdirbių vienybės ženklas ir tuo pačiu nešdami pavojaus žinią apie grėsmes, nusavinamą žemę.

Kitas protesto akcijas planuojame pradėti sausio 23 dieną.

  Iš 2021 metų spalio mėnesio  Lietuvos žemės ūkio tarybos pareiškimo, kuriuo kreipėsi į premjerę Ingridą Šimonytę ir pareiškė nepasitikėjimą žemės ūkio ministru Kęstučiu Navicku

Sprendimas pareikšti nepasitikėjimą žemės ūkio ministru K. Navicku žemdirbių visuomenėje brendo seniai, teigiama pareiškime: „Sulaukiame vis daugiau raginimų iš ūkininkų, žemės ūkio įmonių vadovų, specialistų, maisto pramonės atstovų tai daryti. Pasigirsta kvietimų rengti protestus.

 Nusigyvenome iki to, kad net Savivaldybių žemės ūkio skyrių darbuotojų asociacija šaukiasi pagalbos dėl susitikimų su Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) ir jai pavaldžių įstaigų specialistais nebuvimo. Jų nebuvo per šį ministravimo periodą ir su mumis, išskyrus keletą, kurių išsireikalavome patys. Tačiau rezultatas niekinis.

Lietuvos žemės ūkio taryba reiškia susirūpinimą esama ŽŪM vykdoma politika ir reiškia nepasitikėjimą žemės ūkio ministru K.Navicku bei jo vykdoma veikla:

 • Dėl žemės ūkio srities kompetencijų trūkumo ministro politinio pasitikėjimo komandoje ir artimesnių, geriau asmeniškai suprantamų temų traukos ministro sprendimai balansuoja ant privačių interesų ribos, o delsimas imtis neatidėliotinų veiksmų kelia grėsmę svarbių žemės ūkio sektorių egzistavimui.

• Kitų ES valstybių narių patirtis liudija, jog pasitinkant keliamus naujus iššūkius žemės ūkio ministerijoms ir jų specialistams yra būtina mokslo įstaigų bei žemės ūkio praktikų pagalba, tačiau dabartinė ŽŪM vadovybė nuo pirmųjų darbo dienų kūrė iki šiol nebūdingas ir dirbtines kliūtis bendradarbiavimui su mokslo ir žemdirbių bendruomene.

 • Šiuo metu ES valstybės narės intensyviai rengia savo BŽŪP strateginius planus organizuodamos plačias ir skaidrias konsultacijas su ekonominiais ir socialiniais partneriais. Tuo metu LR žemės ūkio ministerija tik imituoja konsultacijas ir diskusijas su žemdirbių savivalda dėl naujojo periodo BŽŪP priemonių.

• ŽŪM deramai neatstovauja Lietuvos žemės ūkio interesams prisitaikymo prie klimato kaitos ir poveikio klimatui mažinimo darbotvarkėje.  Nors Lietuvos žemės ūkis yra vienas iš mažiausiai taršių ES, mūsų nacionaliniuose strateginiuose dokumentuose žemės ūkiui keliami tikslai yra vieni ambicingiausių ES.

 • Ministras nereaguoja ne tik į žemdirbių organizacijų, bet ir į savo paties sušauktos visuomeninių patarėjų tarybos narių raginimus bendrauti ir bendradarbiauti sprendžiant aktualius sektoriui klausimus, o ypač tuos, kurių atidėjimas gali turėti labai skaudžių pasekmių ateityje

• Ministras nesugeba matyti šalies žemės ūkio nacionalinio saugumo kontekste, suvokiant jį kaip pagrindinį maisto tiekėją, užtikrinantį jo prieinamumą visiems šalies gyventojams.