Nepriklausomybės gynėjas S. Guzevičius: „Lietuviams teko kariauti labai daug, dažniausiai mažesnėmis pajėgomis negu priešininko” Interviu Šiandien Žmonės 2025-01-132025-01-15 www.siandien.info Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Olga Posaškova) Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus pareigūno, atsargos pulkininko – Nepriklausomybės gynėjo Sauliaus Guzevičiaus kalba Laisvės gynėjų dienos minėjime ir 2025 m. Laisvės premijos įteikimo ceremonijoje: Laba diena, Jūsų Ekscelencijos valstybės vadovai, gerbiami žuvusiųjų už laisvę artimieji, garbingi svečiai, bendražygiai! Manęs paprašė pasidalinti prisiminimais apie 1991 metų sausio mėnesio sovietų agresiją, paprašė prisiminti savanorius, tą pakilusią bangą, paprašė prisiminti laisvės gynėjus, tų laikų bendražygius, tačiau aš galvoju, jei kalbėtume apie laisvės gynėjus, matyt, reikėtų pradėti kaip minimum nuo 1236 metų Saulės mūšio. Aišku, tai buvo labai seniai, todėl detales mes tikriausiai ne visas žinosime ir neturėsime laiko čia įvardinti, tačiau grįžtant į 1991 metus reikėtų paminėti 1990-uosius, nes iš tikrųjų ta savanorių banga atėjo iš karto po to, kai pasidarė aišku, kad Kovo 11-osios akto ryžtingus sprendimus reikės apginti fiziškai – jėga ir Lietuvai vėl reikia savanorių, kaip jų reikėjo visais laikais nuo seniausių laikų, leičių viduramžių, iki dabartinių, 1990 metų. Tiesą pasakius, ta visa mūsų, tuometinių gynėjų, banga pakilo būtent prisimenant – ir motyvuojantis – visų laikų protėvių kovas, protėvių žygius. Lietuviams teko kariauti labai daug, dažniausiai mažesnėmis pajėgomis negu priešininko. Dažniausiai pavykdavo laimėti, bet buvo ir juodų istorijos etapų, išdavysčių, neteisingų sprendimų. Per daugiau kaip tūkstantį metų savo istorijos mes buvome du kartus okupuoti, du kartus okupuoti Rusijos, praradome valstybingumą ir jį reikėjo vėl iš naujo atkovoti. 1793 metais tas sprendimas priimti priešiškas carines pajėgas, kaip draugingas ir jiems talkininkauti – tauta su tuo nesutiko. Į tai buvo atsakyta trimis kruvinais sukilimais. Nepavyko tada pasiekti rezultato, tačiau ant tos sukilimų bangos, aš manau, kaip tik 1918 metų savanoriai atsistojo ir įvykdė savo užduotį ir pareigą. Kita okupacija 1940 metais. Vėl toks pats sprendimas, vėl įsakyta kariuomenei nesipriešinti ir priimti Sovietų Sąjungos pajėgas kaip draugingas. Tauta vėl su tuo nesutinka ir atsako iš pradžių Birželio sukilimu 1945 metais ir paskui karu po karo nuo 1944 iki 1953 – beveik 10 metų. Rezultatų vėl nepavyksta pasiekti, tačiau ant šių sukrautų aukų būtent 1990 metų savanorių banga ir vėl pakyla. Šiandien tos grėsmės niekur nedingo ir mes gyvename hibridinio karo sąlygomis. Tai mes girdime iš žvalgybos institucijų, tai mes girdime iš šalies vadovų ir patys tai matome, kiekvieną dieną susiduriame. Vienas iš penkių hibridinių elementų, ko gero, vienas iš pavojingiausių, yra informacinis karas. Tai yra istorijos perrašymas, faktų suklastojimas, kas veda prie teritorinių pretenzijų ir klausimų, ką mes girdime per „Zapad“ pratybas, kai jos vyksta kiekvieną kartą, dėl Vilniaus krašto ir dėl Klaipėdos taip pat, ir tai neramina. Deja, manau, mano kolegos, kad deramo atsako ginant savo istoriją mums kol kas nepavyko sugeneruoti. Mes kartais girdime net iš tų žmonių, kurie turėtų mūsų istoriją ginti ir užbrėžti labai aiškias linijas, tai būtent iš istorikų, abejones dėl valstybės kūrėjų, dėl valstybės ir tautos, kuri sukūrė šią šalį. Tai neramina, nes kartais net duodama tribūna per nacionalinį transliuotoją tokioms abejonėms. Jeigu mes panagrinėsime informacinio karo tikslus, tai pirmas tikslas yra sukelti abejones dėl mūsų valstybingumo, mūsų valstybės sukūrimo, tautos, kuri sukūrė šią valstybę, pamatų. Tai neramina ir, manau, tai turėtų būti užkardyta. Baigdamas pasisakymą noriu prisiminti mūsų kaimyno, lenkų intelektualo pono Adamo Michniko pasisakymą čia, šioje salėje, taip pat ta pačia Sausio 13-osios proga. Jis pasakojo tokią istoriją, kad kalbasi du Abiejų Tautų Respublikos bajorai. Vienas dalyvavęs sukilime, kitas – ne, vienas sulaikytas ir ištremtas, jau grįžęs iš tremties, kitas visą laiką pasilikęs čia. Likęs čia bajoras klausia savo draugo, sako: jūs pakilote kovoti, daug žūčių, tremčių, netekčių, ar vertėjo? Ir bajoras, kuris kovojo, atsako: taip, iš tiesų, mes nepasiekėme tikslo, labai daug žmonių žuvo, buvo ištremta, griuvo šeimos, ištisos giminės, aš nežinau, ar vertėjo, bet – reikėjo. Aš manau, būtent ant šitos valios, šitų sudėtų aukų nuo viduramžių iki sukilėlių karo, po karo žaliukų, pakilo ta 1990 metų savanorių banga. Ir, manau, jeigu reikės, pakils vėl. Didžiausia garbė žuvusiesiems už laisvę. Didžiausi linkėjimai ir tvirtybės tiems, kurie dabar stovi rikiuotėje. Share on Facebook Share Share on TwitterTweet Share on Pinterest Share Share on LinkedIn Share Share on Digg Share