Jūs esate
Pagrindinis > Redaktorius rekomenduoja > Premjeras atostogauja ten, „kur mano, kad reikalinga atostogaut”

Premjeras atostogauja ten, „kur mano, kad reikalinga atostogaut”


Ramunė Sotvarė-Šemetienė

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Premjeras išėjo atostogų ir atostogauja ten, „kur mano, kad reikalinga atostogauti: tiek šalies viduje, tiek ne šalies viduje”. Panašu, kad ne tik prezidentė Dalia Grybauskaitė nemėgsta viešumo. Nemėgsta jo ir Saulius Skvernelis. Arba mėgsta dalinį, vienos pozityvios krypties.

Taip jau nutiko, kad per šios kadencijos metus premjero postas lyg susitraukė, tapo panašus į privačios bendrovės vadybininko ar departamento specialisto, ar mašinisto.

Aplipo biuleteniais, tėvadieniais, pakaitiniu darbu, kai reikia išeiti tvarkyti sveikatos ar šeimos reikalų. Atostogomis keistu, ne politikų laiku. Smulkiais ginčais – žinojau ar nežinojau, kurie būdingi didelių ambicijų neturintiems eiliniams žmonėms.

Atostogos – privatu. Žmonos reikalai – taip pat privatu. Tikriausiai ir pietų pertrauka nuo 12 iki 13 valandos yra privatu, kaip ir laikas po 17 val. Nė nesuprasi, kada yra valstybininko, Vyriausybės vadovo misijos laikas. Tik aišku, kad jo vis mažiau. Arba vis daugiau kažkur kitur, kur nesimato.


Iš pradžių kažkas tokio nutiko Seimo pirmininkui. Atsitiktinių politikoje žmonių zulinama kėdė nunyko iki taburetės ir niekaip nesulaukia savojo atgimimo.

Erozija persimetė į kitą Gedimino prospekto pusę. Dar kiek – ir nugalės jausmas: jeigu ministerija veikia be ministro, tai Vyriausybė gal veiks be premjero. Kai nesigauna išsirinkt ministro, galima naikint ministeriją, o tai kaip tada su Vyriausybe?

Aršus liberalas ar ramus skeptikas čia gal įžiūrėtų ir pozityvo. Vienas sakytų, kad mažiau valdžios reiškia daugiau piliečių atsakomybės ir laisvės. Kitas pastebėtų, kad toks sumažėjęs, riboto veikimo, savo teises ginantis vienas iš trijų valstybėje yra neblogas pavyzdys darbdaviams, kurie nemėgsta susirgusių, savo teises žinančių ar padrikai atostogaujančių samdinių.

Galėtų būti tema pokalbiams, kokią valdžią norime turėti. Tokią, kuri budi ir jaučiasi atsakinga 24 valandas per parą ar labiau panašią į konkrečios funkcijos per tam tikrą laiką už tam tikrą algą atlikėją.

Galėtume, jeigu ne tas puvėsio kvapelis iš laikų, kurių tūkstantmečio karta nežino, bet yra daug daugiau ne tik prisimenančių, bet ir neišėjusių, likusių savo širdimi ir įpročiais.

Tais laikais, kuriuos bandėme palaidoti prieš 30 metų, keliai atsirasdavo ten, kur važinėdavo sekretoriai ir kiti prasisiekę gerovę liaudžiai kurti komunistai.

Kaip besuktum, nuo analogijos nepabėgsi. Premjeras atostogų, o jo vardo keliukas – pirmyn.

Sauliaus Skvernelio keliuko istorija įdomiai įsipaišo į nūnai pakilusias diskusijas apie valstybės trinkelizaciją už Europos Sąjungos pinigus. Ekonomistas iš Lietuvos banko Raimondas Kuodis sako, kad nereikia nei vamzdžių, nei kelių tiems nelaimėliams, kurie dar liko gyventi tuštėjančiuose kaimuose ar miesteliuose.

Vilniaus rajono savivalda su tuo visiškai sutinka: geri keliai pirmiausia turi eiti pro gerų žmonių namus.

Yra tokių demokratijų, kur supainiojęs korteles ir valdiška sumokėjęs kelis eurus už šokoladą politikas atsistatydina. Yra valstybių, kur premjeras priverčiamas trauktis dėl nutylėjimų investuojant žmonos gautą palikimą.

Mes ne tokie smulkmeniški. Čia korupcinį atspalvį turintys įvykiai pridengiami valdžių ar sutuoktinių atskyrimu ir teisėmis.

Parašykite komentarą

Top