www.siandien, laikraštis ŠIANDIEN

Naujos kadencijos Lietuvos Respublikos Seime dirba net 50 naujokų, kurie niekada nėra dirbę parlamente. ŠIANDIEN kalbina vieną iš jų – Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotoją, socialdemokratą Vidmantą KANOPĄ.

• 

Gerbiamas Vidmantai, Jūsų biografija labai turtinga. Esate dirbęs ūkio vadovu, banke, vadovavęs prekybos įmonei, taip pat AB „Anykščių vynas“, dirbote Rokiškio rajono meru, Žemės ūkio ministerijos valstybės sekretoriumi. Kas paskatino pasukti į didžiąją politiką – į Seimą?

Vieno atsakymo nėra. Turbūt lėmė kelios aplinkybės: didelė vadovavimo patirtis, valstybės valdymo suvokimas, kaip vis pašmaikštauju „ne iš vadovėlių“, įgytas politinio darbo tiek savivaldoje, tiek aukščiausiame lygyje bagažas. Partijos kolegos daug metų skatino imtis teisėkūros darbų. Kažkada reikia ryžtis prisiimti atsakomybę (Šypsosi).

Komiteto sudėtis labai solidi, jame ne tik buvęs Seimo pirmininkas, bet ir net trys buvę ministrai ir kiti didelės patirties turintys Seimo nariai. Ar komiteto nariai vieningai sutaria dėl žemės ūkio ir apskritai kaimo problemų sprendimo?

Taip, mūsų Komitete daug profesionalių ir šią sritį išmanančių Seimo narių. Tenka spręsti sudėtingas žemės ūkio ir kaimo plėtros problemas, todėl posėdžiai būna ilgi ir kupini diskusijų.

Apskritai, nėra lengva, tačiau stengiamės surasti sąlyčio taškų tarp žemės ūkio kaip pelno siekiančio verslo ir žaliojo kurso, tarp stambesnių ir smulkių ūkių interesų. Dirbame labai atvirai, bandome įsiklausyti ir į socialinių partnerių balsą. Nuotoliniu būdu rengiamuose Komiteto posėdžiuose kartais dalyvauja ir daugiau kaip 100 žmonių.

Kol kas didelių priešpriešų jautriausiais kaimo gyventojams klausimais Komitete nebuvo, veikloje matau tikrai daug pozityvo, dažnai sprendimus priimame vienbalsiai. Tikiuosi, kad sutartinai dirbsime ir ateityje.

• 

Kokius didžiausius skaudulius matote agrariniame sektoriuje, kokius darbus jau pavyko nuveikti Komitete per pirmuosius darbo mėnesius?

Dar nedaug laiko praėjo nuo rinkimų, nuo Vyriausybės programos patvirtinimo, tačiau Komitetas kibo į darbus labai aktyviai. Dirbame ir tarp Seimo sesijų. Posėdžiavome sausio mėnesį, bent tris posėdžius surengsime ir vasarį.

Problemų yra nemažai, iš svarstytų paminėsiu tik keletą. Šiuo metu svarbiausia, kad žemės ūkio verslas patirtų kuo mažiau nuostolių dėl pandemijos, kad jam būtų suteikta savalaikė parama. Didelius sunkumus patiria paukštininkystės, kiaulininkystės įmonės, taip pat pieno ūkiai, daržininkystės, sodininkystės ir kiti sektoriai.

Komiteto priimtame nutarime akcentuojame, kad apsirūpinimas savo gamybos žemės ūkio ir maisto produktais yra svarbus nacionalinio saugumo, o taip pat ir visuomenės sveikatos elementas, todėl Vyriausybei teikiant paramą nukentėjusiems nuo pandemijos, žemės ūkio verslas negali būti ignoruojamas ir, siekiant jį išsaugoti, jam turi būti teikiama parama.

Komitetas, atsižvelgdamas į pastaraisiais metais išryškėjusias neigiamas specialistų rengimo tendencijas ir augantį naujos kartos žemės ūkio specialistų poreikį, priėmė sprendimą, kuriuo pateikė konkrečius pasiūlymus Vyriausybei dėl palankesnių sąlygų sudarymo, priimant į aukštąsias mokyklas motyvuotus jaunuolius ir jaunuoles iš kaimiškųjų vietovių.

Yra daug iš pirmo žvilgsnio lyg ir mažesnių, bet žemdirbiams aktualių problemų. Pavyzdžiui, gavome daug nusiskundimų iš įvairių žemdirbiškų organizacijų dėl aplinkos ir žemės ūkio ministrų įsakymo, kuris sugriežtino mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimus. Komitetas, įvertinęs visą pateiktą informaciją, priėmė sprendimą rekomenduoti atšaukti minėtą skubotai priimtą įsakymą, kuris nebuvo tinkamai suderintas su socialiniais partneriais.

Komitetas jau kartą aptarė ir artimiausiu metu su žemės ūkio ministru Kęstučiu Navicku vėl diskutuos dėl Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plano projekto. Labai svarbu užtikrinti, kad programinės nuostatos įgautų konkrečių veiksmų pavidalą, kad tie veiksmai būtų palankūs žemdirbių bendruomenei.

Ši valdžia deklaruoja vietinės produkcijos gamybos svarbą, daug dėmesio numato skirti trumposioms maisto grandinėms. Deja, tik septyni iš aštuoniolikos maisto produktų, skirtų labiausiai skurstantiems asmenims yra lietuviškos kilmės. Ką darysite, kad padėtis keistųsi ir šioje srityje?

Manau ir tikiu, kad šis Seimas ir Vyriausybė turės valios realiai įtvirtinti trumpąją maisto grandinę. Regionams ji būtų be galo paveiki, padėtų atsigauti tiek vietos žemės ūkio produkcijos gamintojams, tiek ir perdirbėjams.

Šiuo klausimu yra daug bendraminčių, taigi, neabejoju, jog vietos gamintojams nenaudinga viešųjų pirkimų praktika bus pakeista.

Per pastaruosius tris dešimtmečius Lietuvoje išnyko jau keli tūkstančiai kaimų, labai sunkiai jaunimas „prigyja“ ne tik žemės ūkio, bet ir kituose versluose kaime. Nejaugi kaimas pasmerktas visiškai ištuštėti?

Man labai skauda širdį girdint, kad „kaimas tuštėja, regionai nyksta, yra dvi Lietuvos…“. Taip, labai trūksta finansais paremto regionų gaivinimo plano. Vieno recepto visur gal ir negali būti, nes regionuose neigiamos demografinės tendencijos susiklostė per daug metų, jos kiek skirtingos.

Atkurti tai, kas sunaikinta, prireiks daug laiko. Bet aš esu optimistas. Važinėdamas po Lietuvą, o tą daryti tenka dažnai, matau atstatytas sodybas, naujus modernius ūkius, vis naujesnę žemės ūkio techniką, džiugina naujienos, kad į kaimą gyventi, o ir ūkininkauti vis noriau keliasi ir miestiečiai, taip pat iš emigracijos sugrįžę tautiečiai.

• 

Žemės ūkis keičiasi, keičiasi ir ūkininkavimo tradicijos bei kultūra. Daugėja vieną specializaciją pasirenkančių ūkių. Bet nemanau, kad Lietuva liks be kiaulininkystės, paukštininkystės ar pienininkystės. Kaime kuriasi anksčiau jam nebūdingų verslų – įvairių rūšių smulkiųjų verslų. Tai ne tik užimtumas, bet ir kaimo gyvenimo filosofijos populiarinimas.

Didžiausia problema šios dienos kaime – nedarbas, tapęs visų kitų negerovių ir augančios socialinės įtampos priežastimi. Kaimo vidutinio šeimos ūkio pajamos, kaip teigia statistika, sudaro vos 70 proc. miesto šeimos ūkio pajamų.

Žinoma, kaime sukurti miestui tolygias paslaugas, infrastruktūrą turbūt nerealu, bet miestas niekada neturės to, ką žmogui gali duoti kaimas – gamtą, artimus žmonių santykius, saviraiškos laisvę. Kartą vienas garsus Klaipėdos aktorius, žurnalisto paklaustas, kodėl jis nesikelia su šeima gyventi į Vilnių, kur arčiau kultūra, atsakė: „O iš Klaipėdos arčiau Afrika“.

Netrukus prasidės Seimo pavasario sesija. Kokie svarbiausi projektai numatomi svarstyti Komitete, kokių imsitės parlamentinės kontrolės priemonių?

Vienas iš svarbesnių projektų – Pluoštinių kanapių įstatymo pakeitimo įstatymo projektas. Jo tikslas – išplėsti pluoštinių kanapių panaudojimo galimybes. Manau, kad tai perspektyvi kultūra.

Svarstysime taip pat Žuvininkystės, Žemės, Žemės reformos, Geodezijos ir kartografijos, Gyvūnų gerovės ir apsaugos, Augalų veislių apsaugos ir kai kurių kitų įstatymų keitimo projektus.

• 

Vykdydami parlamentinę kontrolę, daugiausiai dėmesio skirsime strateginio dokumento, kurio pagrindu bus teikiama parama žemės ūkiui ir kaimo plėtrai naujuoju finansiniu laikotarpiu, projekto rengimo stebėsenai. Planuojame domėtis pandemijos pasekmių žemės ūkio subjektams švelninimu, žemės santykių po žemės „grąžinimo“ reglamentavimu, žaliojo kurso įgyvendinimu.

Daug spręstinų klausimų bus plečiant ekologinio ūkininkavimo plotus, taip pat plėtojant neariminę žemdirbystę ir įgyvendinant kitus žaliojo kurso reikalavimus bei rekomendacijas.

Beje, Komitetas kartu su Vytauto Didžiojo universitetu ir kai kuriais kitais partneriais gegužės mėnesį numato surengti Seime konferenciją ekologinio ūkininkavimo klausimais.

Teks rimtai padiskutuoti ir dėl siūlomų dyzelino akcizo ir kitų lengvatų žemdirbiams atsisakymo. Manau, kad skubėti čia tikrai neverta, nes produkcijos supirkimo kainos, ypač pieno, mūsų šalyje žemos, be to, ir tiesioginės išmokos ne senųjų ES valstybių narių lygio.

Labai tikiuosi, kad pavasarį ištrūksime iš pandemijos gniaužtų ir galėsime surengti keletą išvažiuojamųjų posėdžių į atskiras savivaldybes, ūkius ir įmones.

Labai svarbu didinti savivaldybių finansinį savarankiškumą, išlaikyti ir gerinti infrastruktūrą bei investavimą regionuose, kad rastųsi naujos darbo vietos, kad kaimas būtų patrauklesnis jaunimui.