Jūs esate
Pagrindinis > Pradžia > Gedulo ir vilties diena: „Europos viduryje, vėl prievarta tūkstančiais tremiami, kankinami, kalinami ir žudomi nekalti žmonės. Mūsų sesės ir broliai“…

Gedulo ir vilties diena: „Europos viduryje, vėl prievarta tūkstančiais tremiami, kankinami, kalinami ir žudomi nekalti žmonės. Mūsų sesės ir broliai“…

www.siandien.info

Lituanistės, tremtinės Dalios Grinkevičiūtės kūrybos į vokiečių kalbą vertėjos, Vytenės Saunoriūtės Muschick kalba minėjime, skirtame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti:

Lituanistė Vytenė Saunoriūtė Muschick: „Jaučiu atsakomybę kalbėti apie tai, kas buvo, jaunesnei kartai, kalbėti jai suprantama kalba. Ugdyti atmintį – ypač dabar, kai praeitis, deja, vėl taip šiurpinančiai aktualizuojasi“ www.lrs.lt nuotr.

„Mieli tremtiniai ir politiniai kaliniai, garbingi minėjimo dalyviai,

Šiandien minime Gedulo ir vilties dieną.

Gedulo, nes 1941 metų birželio 14 dieną prasidėjo pirmieji masiniai trėmimai iš Lietuvos. Apie juos aš daugiausiai sužinojau versdama į vokiečių kalbą tremtinės, gydytojos, bet man svarbu pabrėžti – rašytojos – Dalios Grinkevičiūtės knygą „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Apie savo, jaunos mergaitės, ištremties patirtį ankstyvą rytmetį Kaune, ji rašo:

„Kas tai? Ranka užčiuopiu… šaltą geležį. Guliu aukštielninka… Gražu… Saulė… Šešėlis. Jaučiu, kad vienas mano gyvenimo etapas baigėsi. Taškas. Nuo dabar prasidės kitas, neaiškus, bauginantis. (…) Staigus vagono trūktelėjimas. Nuo viršutinių gultų krenta daiktas. (…) Dar vienas smūgis, traukinys pajuda. Matyti Karmelitų bažnyčios bokštai, jie auksu žiba saulės spinduliuose. Pusė penkių. Kaunas miega. Tyliai plaukia 63 vagonų sąstatas, veždamas į nežinomą tolį, į nežinomą gyvenimą tūkstantį penkis šimtus lietuvių. Ašaros visų akyse. (…) Kiek šimtų akių paskutinį kartą mato gimtąjį miestą…“ (p. 15).

Iš Dalios teksto supratau, kad per pirmuosius trėmimus būta ir vilties. Ji blyksteli keliskart – pirmąkart, nepatikėsite, tada, kai birželio 22 d. Kirove, stotyje, prie šalimais sustatytų ešelonų iš Kauno, Rygos ir Talino Dalia išgirsta radiją:

„Karas!!! Karas!!! (…) Trijų sostinių ešelonuose – džiaugsmas. Gal neveš toliau? Gal grąžins? Bet juokas. Juk mes jau užfrontėj“ (p. 17).

Antrąkart viltis – trumpalaikė iliuzija – šmėsteli, kai tremtinius savaitėmis transportuoja šiaurės kryptimi. Gal juos veža į Aliaską, į laisvę, „Amerikon“? Bet ne, juos išlaipina negyvenamoje Trofimovsko saloje Lenos upės žiotyse, prie Arkties vandenyno:

„Pučia žvarbus Lenos žiočių vėjas. Upė balta nuo putų. (…) Dairausi ir man darosi šiurpu. Aplink tundra, tundra, nuoga tundra, jokio augalėlio, samanomis apklota tundra – kiek akis neša. Tolumoj matau lyg kalniuką ir kryžius. Pasirodo, tai suomių kapai. Juos atvežė prieš dvi savaites, o jie nusilpę nuo Leningrado blokados, apsikrėtę šiltine, išbadėję – miršta. (…) Norisi kabintis į baržą, kad neatplėštų ir rėkti: „Nepalikit, nepalikit, kur jūs mus palikot?“ – bet (…) mes stovim negyvenamoj saloj, kur tuoj prasidės poliarinė dešimties mėnesių žiema“ (p. 34–36).

Dalia aprašo skurdžią tremtinių buitį, vergišką darbą, pažeminimus ir patyčias, badą, ligas. Utėlės ropoja pulkais nuo vieno žmogaus ant kito, plaukai prišąla prie gultų. Dalios paaugliškas žvilgsnis tiksliai fiksuoja aplinką tame nužmoginimo pragare. Mergaitė mato, kaip žmonės neatlaiko, išprotėja, eina į pūgą ir žūsta. Ji, atrodytų, ieško atsakymo, kaip išlikti ten, kur gyvenimas nepritaikytas žmogiškai būčiai:

„Štai aš šiame ledo urve kartu su padarais, kurie kadaise vadinosi žmonėmis, kurie kadaise juokėsi, flirtavo, eidavo į svečius ir pas save kviesdavosi, rūpindavosi, kur praleisti vasarą, pavargę po žiemos darbų mieste, kitiems nusivylimą teikdavo blogai pasiūtas rūbas, dviejų kambarių butas buvo per ankštas. Jie dabar tyli. Betgi jų jau nėra. Tokių, kokie jie buvo, jau seniai nėra. Jie mirė birželio keturioliktąją, o dabar čia, tryliktame barake, guli tik merdinčios būtybės“ (p. 101).

Kur dar gali rusenti viltis, kai aplink tiek kančios, tamsos ir neteisybės? Viltis, šįkart ne iliuzinė, šviečia iš pavogtos grabnyčiai žvakės, kai pasišvietusi ja, Dalia godžiai skaito viduramžių istoriją, kai kalba apie didingą Šiaurės grožį, kurį ji įstengia matyti:

„O danguj – tikras grožis. Visokiom spalvom pinasi didinga Šiaurės pašvaistė. Viskas didinga: ir tundra beribė, žiauri, bet plati kaip jūra, ir Lenos žiotys, užgriozdintos ledais, ir kelių šimtų metrų pakrančių uolos Stolbuose, ir Šiaurės pašvaistė – tik mes tame fone nedidingi (…).“ (p. 62)

Viltis žėri, kai merdinčius tremtinius gelbsti žydų gydytojas Lazaris Samodurovas: „Tebūnie garbė žydui daktarui (…). Jis išgelbėjo iš mirties daugelį mūsų“ (P. 108). Kai netausodama savęs juos slaugo jaunutė baltarusė seselė Frania Glušina: „Tai buvo saulės spindulys mūsų klaikiose merdinčiose lavoninėse (…) – ji gyvybės nepagailėtų, kad galėtų padėti šiems svetimiems jai lietuviams ir suomiams.“ (p. 93).

Gerbiamieji, šiandien kalbą šio iškilmingo minėjimo proga sakau ne aš, o D. Grinkevičiūtė. Aš pati to nepatyriau. Tai patyrė mano senelių karta. Tačiau ko aš išmokau, įsigilinusi į Dalios išgyvenimus, aprašytus jos knygoje? Supratau, kad tremtiniams ir politiniams kaliniams didelė atspara buvo iš tėvelių gautos vertybės, prieš tai buvęs laimingas gyvenimas nepriklausomoje Lietuvoje. Namų, gimtinės, artimųjų meilė ir ilgesys. Tai buvo ta vidinė svertis, kuri juos palaikė ir saugojo. Ir taip pat ir neviltyje patirtas humaniškumas, kuris neturi nei tautybės, nei konkrečios kalbos, o yra išreiškiamas visiems suprantama atjautos kalba. Pirma D. Grinkevičiūtės atsiminimų publikacija buvo rusų kalba, rusų disidentų leidinyje „Pamiat“ (Atmintis) 1979 metais Paryžiuje. O padėjo jiems ten patekti šviesaus atminimo akademikas Andrejus Sacharovas ir jo žmona Jelena Bonner. Ačiū jiems.

Deja, šiuo metu Ukrainoje, Europos viduryje, vėl prievarta tūkstančiais tremiami, kankinami, kalinami ir žudomi nekalti žmonės. Mūsų sesės ir broliai. Šių laikų tremtiniai ir politiniai kaliniai. Juos naikina tos pačios kilmės melo ir mirties mašinerija, kaip ir mūsų senelius. Jie šiandien gina savo žemę ir mūsų europietiškas vertybes. Ne vienerius metus gyvendama Lietuvoje ir skirtingose Europos šalyse, drąsiai save vadinu lietuve ir europiete. Man labai norėtųsi, kad pavojaus akimirką mes savo šalyje nesusipriešintumėme, o susitelkę vieningai apgintume savo žemę, orumą, vieni kitus ir europietiškas vertybes.

Aš, kaip viduriniosios kartos atstovė, jaučiu atsakomybę kalbėti apie tai, kas buvo jaunesnei kartai, jai suprantama kalba. Ugdyti atmintį – ypač dabar, kai praeitis, deja, vėl taip šiurpinančiai aktualizuojasi. Todėl mes – trys bendraautorės Gintarė Valevičiūtė Brazauskienė, Jurga Graf ir aš sukūrėme parodą apie D. Grinkevičiūtę: „Kambariai. Įveikti atstumai“, ir kviečiame į Kauną, Europos kultūros sostinę, Maironio lietuvių literatūros muziejų susipažinti su mūsų paroda.

Dalios prisiminimai plačiai sklinda po pasaulį. Jie išversti į anglų, prancūzų, italų, ispanų, vokiečių, nyderlandų, suomių, lenkų, serbų kalbas, šiuo metu verčiami į islandų kalbą ir netrukus pasirodys baltarusių kalba. Jos rankraštis saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje ir neseniai buvo įtrauktas į UNESCO nacionalinį registrą „Pasaulio atmintis“.

Ponios ir ponai, dėkoju jums už dėmesį.“

Parašykite komentarą

Top