Valdas Vasiliauskas

Tik šiandien prisiverčiau perskaityti Tėvynės sąjungos- Lietuvos krikščionių demokratų(TS- LKD) partijos pirmininko Gabrieliaus Labdsbergio laišką, nes labai ilgas, blankaus stiliaus, nė vienos naujesnės ar bent įdomesnės minties, kaip ir įprasta Lietuvos politikų tekstams.

Be to – LAIŠKAS NE MAN.

Tačiau atsiliepti į LAIŠKĄ NE MAN privertė jo logikos klaida: G.Landsbergis tvirtina , kad TS-LKD yra Sąjūdžio misijos tęsėja, kitaip tariant, Sąjūdis priklauso vienai partijai.

Pirmiausia- Sąjūdis buvo nepartinis , suvienijantis įvairiausių pažiūrų žmones , taip pat partinius ir nepartinius. Antra,galima pamanyti, kad visi sąjūdiečiai tapo konservatoriais.

Bet kur dėti Romualdą Ozolą, Aloyzą Sakalą, Bronių Genzelį , Zigmą Vaišvilą ir kitus Sąjūdžio vėliavnešius?

Ypač šventvagiškai skamba konservatorių lyderio pretenzija į Sąjūdžio misiją

LAIŠKE NE MAN giriantis prisidėjus prie urėdijų reformos. Vienas iš Sąjūdžio šviesulių, šią vasarą mus palikęs, pirmasis nepriklausomybę atgavusios Lietuvos Miškų ministras profesorius Vaidotas Antanaitis, atkūręs smetoninės Lietuvos pasididžiavimą – urėdijas, jų sunaikinimą laikė Sąjūdžio ir Lietuvos išdavyste, todėl inicijavo „Sąjūdį už Lietuvos miškus“.

Ar ne tokia pati Sąjūdžio ir Lietuvos išdavystė buvo konservatorių su liberalais palaidota Meilės Lukšienės tautinės mokyklos idėja, ant kurios kapo paskutinį akmenį užritino liūdnai pagarsėję mokinių krepšeliai?

Man atrodo, Sąjūdžio misiją šiandien tęsia tokie sąjūdiečiai kaip Vytautas Radžvilas, Arvydas Juozaitis, kurie liko ištikimi savo ir mūsų visų jaunystės – Sąjūdžio – idealams.