Nuo 2002 m. Lietuvoje veikia Vedybų sutarčių registras, kuriame besiruošiantys tuoktis ar jau susituokę gali registruoti tarpusavyje pasirašytą ir notaro patvirtintą vedybų sutartį. Kas mėnesį Lietuvoje sudaroma apie 100 tokių sutarčių, o iš viso nuo 2002 m. jų yra registruota virš 9 tūkst.

Du kartus  dažniau tokias sutartis sudaro jau gyvenantys santuokoje sutuoktiniai, nei sužadėtiniai.
Į klausimus apie šias sutartis, jas gaubiančius mitus ir nuogąstavimus atsako advokatė dr. Eglė Mauricė.

Kas yra vedybų sutartis, dėl ko joje galima, o dėl ko negalima susitarti?

Vedybų sutartis yra instrumentas, skirtas sutuoktinių turtinėms teisėms ir pareigoms aptarti, jų turto rėžimui sureguliuoti. Sutartimi gali būti reguliuojamas tiek esamo, tiek būsimo sutuoktinių turto teisinis režimas, jis gali būti taikomas visam turtui ar tik jo daliai.

Sutartis gali būti sudaryta iki santuokos įregistravimo (ikivedybinė sutartis, kuri įsigalioja santuokos registravimo dieną) arba bet kuriuo metu po santuokos įregistravimo (povedybinė sutartis).

Vedybų sutartyje negali būti aptariamos neturtinės sutuoktinių pareigos vienas kitam (pvz., lojalumas, pagarba, ištikimybė ar pan.), tėvų pareigos ir teisės jų vaikams, negali būti sąlygų, prieštaraujančių imperatyvioms įstatymų normoms, gerai moralei arba viešajai tvarkai, ribojančių sutuoktinio(ių) teisę į išlaikymą, teisę kreiptis į teismą ar kitų įstatymu draudžiamų sąlygų. Tokie sutarties punktai būtų pripažinti negaliojančiais.

Jei vedybų sutartis sudaroma jau gyvenant santuokoje, gali būti reikalinga pasirašyti dvi sutartis – turto padalinimo ir vedybų. Arba pasirašoma viena sutartis, kuri apjungia abiejų minėtų sutarčių elementus.

Jei tarp sutartį pasirašiusiųjų sutuoktinių kyla ginčas, sutartis gali būti keičiama, nutraukiama, pripažįstama negaliojančia (visa ar jos dalis) teismo sprendimu.

Ar vedybų sutarties pasirašymas anuliuoja bažnytinės santuokos tikrumą?

Tokia nuomonė yra pakankamai paplitusi, tačiau daugeliu atvejų tai nėra tiesa. Pvz., tikėjimo atstovai ir Kanonų teisės aiškintojai nemato prieštaravimo tarp Santuokos sakramento ir povedybinės sutarties sudarymo, o pasisako tik prieš ikivedybinės sutarties sudarymą.

Tokią nuomonę jie grindžia Katalikų Bažnyčios Kanonų teisės kodekso 1102 str. 1, 2 paragrafais, kuriuose rašoma, kad priimant Santuokos sakramentą neturi būti jokių išankstinių sąlygų, kurios numatytų ateities veiksmus.

Kadangi bažnyčia pripažįsta tik besąlyginį būsimųjų sutuoktinių vienas kitam dovanojimąsi Santuokos sakramento priesaikos davimo metu, joje yra nepriimtina, jei besituokiantieji yra sudarę sutartį, kurioje aptarė turto padalijimo klausimus skyrybų atveju, nes taip tarsi numatoma nesėkminga santuoka ir sudaromos prielaidos porai skirtis, o Katalikų Bažnyčia, sutuoktiniams priėmus Santuokos sakramentą, skyrybų nepripažįsta.

Tačiau svarbu pažymėti, kad tikrai nebūtina į ikivedybinę sutartį įrašyti nuostatų apie turto pasidalijimą santuokos nutraukimo atveju, nors notarai neretai tokius punktus į sutartį ir siūlo įtraukti. Vedybų sutarties tikslas nėra sureguliuoti skyrybas, jos tikslas – įtvirtinti taisykles, kaip santuokoje turtas bus įgyjamas, valdomas, kas ir kokiomis dalimis atsakys už skolas, jei tokių atsiras ir pan.

Todėl tokia ikivedybinė sutartis, kurioje aptariami turtiniai klausimai ir neminimos skyrybos, nėra kliūtis bažnytinei santuokai.

Ar vedybų sutartimi nėra pažeidžiami mažesnes pajamas gaunančio sutuoktinio(-ės) interesai? Ar neatsitiks taip, kad vaikus auginusi ir nedaug uždirbusi žmona galiausiai neturės jokio turto, o visas turtas bus sukauptas daugiau uždirbusio sutuoktinio rankose?

Tokia nuomonė yra pernelyg paviršutiniška. Vedybų sutartis nėra paprastas instrumentas ir tikrai nėra skirtas kiekvienai šeimai. Pasirašiusiųjų sutartis amžiaus vidurkis – 35-40 metai – liudija, kad jas sudaro jau turintys turto, o gal ir jo praradę dėl nesėkmingų investicijų ir pan.

Priešingai, vedybų sutartis gali būti naudinga, pvz., tokiai šeimai, kurioje moteris augina vaikus, turi stabilias pajamas, kur jos vardu asmeninėn nuosavybėn registruojamas šeimos būstas, automobilis ir kitas šeimai būtinas turtas.

O vyro asmenine nuosavybe yra akcijos, verslo įmonės, jis savo rizika investuoja, prisiima finansinių įsipareigojimų. Jei sutuoktiniai yra pasirinkę turto visiško atskirumo režimą, tai reiškia, kad net ir tuo atveju, jei vyro verslo projektai būtų nesėkmingi, jo kreditoriai negalės išieškoti jo skolų iš sutuoktinei priklausančio šeimai svarbaus turto.

O nesant vedybų sutarties, visas sutuoktinių santuokos metu įgytas turtas (išskyrus gautą dovanų ar paveldėtą), yra bendra jungtinė nuosavybė, į kurią gali būti nukreipti kreditorių reikalavimai, antstolių išieškojimas – ar tai būtų nesėkmingo verslo projektų atvejai, ar piktnaudžiavimas greitaisiais kreditais, ar kt.

Advokatės Eglės Mauricės kontora LegalLogic, http://legallogic.lt