Rimvydas Valatka

Prieš porą dienų Lietuva išgirdo dvi iš kojų verčiančias naujienas. Viena – neįtikėtina, kita – dar labiau neįtikėtina.

Paaiškėjo, kad tik per gegužę ir birželį gyventojų skaičius šalyje išaugo 991 žmogumi. Pirmą kartą šiame amžiuje imigracija viršijo emigraciją. Tik per du mėnesius vienu miesteliu, maždaug tokiu kaip Mosėdis, Lietuva, lyg norėdama pasišaipyti iš visų, kurie iki pamėlynavimo rėkė, kad Lietuvos nebėr, ėmė ir išsipūtė.

Kol Lietuva, nelyginant karvė ganykloje atrajojo neįtikėtiną žinią, trenkė antra žinia – tik dar labiau neįtikėtina.
Pasirodo, mažieji lietuviukai nebepažįsta karvių. Neturi suprato, iš kur atplaukia pieno puta. Kol valdė konservatoriai ir liberalai – žinojo.

Net kai valstybės vairą pirmyn atgal be ryšio sukinėjo socialdemokratas A. Butkevičius, vaikai net pažadinti prieš gaidgystę galėdavo padeklamuoti „ėsk, karvute, žalią šieną ir atnešk man balto pieno“.

Bet vos tik valdžią paėmė valstiečiai, o, tiksliau kalbant, Karbauskio kolchozo fermų rinktinė, lietuviukus lyg kokia laumė būtų sukeitusi. Triušis, kiaunė ar karvė dabar mūsų vaikui – vienas ir tas pats.

Neįtikėtina? Bet akivaizdu. „Vaikai, o siaube, jau net iki tokių dalykų prisikalba, kad pienas gaunamas „Maximose“, grąžo rankas buvęs žemės ūkio ministras V. Jukna, skirtas Darbo partijos.

Ar galime sau leisti, kad vaikai nebepažintų net karvių?

Karvė teikia penkis visatos brangakmenius – pieną, jogurtą, ghi (lydytą sviestą), mėšlą ir šlapimą. Šiems brangakmeniams neprilygsta ir negali prilygti niekas. Vien tik pienas išugdo dorovinį žmogaus charakterį – pakelia jį iki dorybės gunos, iki pat dieviškumo.

Puikiai tai suprasdamas eksministras Jukna gavo iš valstybės biudžeto 345 tūkst. eurų, kuriuos per porą metų išleido sau sunkiai mokydamas vaikus atskirti karvę nuo šinšilo ar jūrų kiaulytės.

Sunkioje misijoje dalijantis šimtus tūkstančių valdiškų eurų eksministrui nesavanaudiškai padėjo buvusi jo patarėja E. Meškinytė-Kaušilienė.

Taip išmanus iki kaulų smegenų eksministras sustabdė tautinę katastrofą. Lietuviukai urmu pažino karvę. Dabar bet kuris šalies pradinukas beria žinias kaip žirnius – kad karvės, ėsdamos žolę, galvas nukreipia tik į šiaurę arba pietus, banda visada žiūri į vieną pusę ir kad karvė moka lipti laiptais aukštyn, bet ne žemyn.

Bet svarbiausias laimėjimas yra tai, kad lietuviukai, kaip ir dera valstiečių kvailinamos šalies vaikams, žinos, jog ne kažkokios „maximos“, o geroji karvutė per savo nykų gyvenimą vaikams atneša iki 200 tūkst. stiklinių pieno.

Tokiam reikalui negaila ir 345 tūkst. eurų.

Juolab, kad juos gavo toks išmanus eksministras. O kad jau kalbame apie išmanumą, geru žodžiu galima paminėti ir buvusį teisingumo viceministrą J. Pagojų, kuris už kuklias sumas iki 10 tūkstančių pratina senelių prieglaudas prie europinės teisės. Už išmanumą negaila ir milijono.

Jei kas čia ir kelia nerimo, tai nebent klausimas, kodėl šitų vyrų išmanumo mes nematėme, kai jie dirbo Lietuvos naudai ir žmonių gėrybei? Kodėl tik atsidėję savo naudai jie tampa tokiais išmaniais mūsų pinigų įsisavintojais?

Tarsi patvirtindamas šį paradoksą žemės ūkio ministras G. Surplys vakar Žemaičių Kalvarijos atlaiduose senu papratimu meldėsi už žemdirbius ir gerą derlių. Matyt, ir šis ministras savo išmanumą parodys tik po to, kai nebebus ministras.

Ar turėtume tuo stebėtis, piktintis?

Filosofas S. Šalkauskis prieš 81 metus rašytame tekste „Lietuviai – istorinių paradoksų tauta“ atskleidė, kad lietuviai yra labiau rytietiški, nei vakarietiški žmonės, ir tik istorinių lūžių laikais kažkodėl renkasi vakarietišką, taigi išmanesnį kelią.

Mūsų eksministrų išmanumo proveržiai tai patvirtina. Kasdienis rytietiškas Seimo darbas, pavyzdžiui, bandant Vilniaus centrui įpiršti 17 metrų aukščio koplytstulpį, tai patvirtina.

Saulė dar nepatekėjo, o Naisių kolchozo kontoroje jau verda darbas. Nepavyko su arkliu, gal bent suicidinį kaimo rūpintojėlį senajai LDK sostinei pavyks užfundyti?

Rimvydo Valatkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.